Atnaujintas 2007 rugpjūčio 17 d.
Nr.61
(1558)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Prisijaukino Senamiesčio bažnyčia

Bronius VERTELKA

Panevėžio Šv. apaštalų Petro
ir Povilo bažnyčios vaikų
ir jaunimo choro vadovė
Liuda Vėžytė

Ji nemėgsta, kad apie ją rašytų. Ji – tai Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo, miestelėnų dažniau vadinamos Senamiesčio, bažnyčios vaikų ir jaunimo choro vadovė Liuda VĖŽYTĖ.

Vaikšto pėsčiomis, mina dviratį

Sutarėme susitikti prie Senamiesčio bažnyčios, prie Liudai mieliausios šventovės. Pasirodė ji taip nelauktai, tarsi kaip paukštukas būtų purptelėjęs nuo šakos. Liuda dažniausiai vaikšto pėsčiomis, tik retais atvejais, jeigu būtina skubėti, lipa autobusan. Patikima transporto priemone panevėžietė laiko dviratį. Kartą juo važiavo iš Vilniaus į Druskininkus bendraminčių kompanijoje. 130 kilometrų kelias neprailgo. Šiaip mindama dviratį aplanko savo pažįstamus, draugus, gimines. Dar nėra praradusi patogios dviratės transporto priemonės – jos nepalieka neprirakintos.

Išvaizda Liuda daugiau panaši į paauglę nei į solidaus choro vadovę. Ji nesilaiko jokių dietų, netgi norėjo priaugti svorio. Kad atrodytų stambesnė, užsivilkdavo storesnį megztinį ar platesnį sijoną.

Gaudavo pylos nuo direktoriaus

Liuda užaugo Panevėžyje gausioje šeimoje, – turi tris seseris ir brolį. Mama turėjo gražų balsą, todėl daugelį metų giedojo bažnyčios chore. Savo dukras ji vesdavosi į bažnyčią, kuri joms tapo kaip namai. Dar sovietiniais metais vargonininkas Antanas Aleksandravičius subūrė vaikų chorelį, kurio dalyvėmis buvo jo dukrelė Palmira, keturios seserys Vėžytės ir dar kelios mergaitės. Už tai kliūdavo mokykloje nuo direktoriaus: išrikiuodavo prieš klasę. Prisiminusi tuos laikus, Liuda pasakojo, kad tuo metu jaunimui netrūko entuziazmo, todėl gyvenimas prie bažnyčios kunkuliavo. Įvairiomis progomis statydavo spektaklius, susiėję smagiai švęsdavo Užgavėnes, mokėjo linksmintis be alkoholio. Viską darydavo patys, nereikalaudami iš kitų nei pramogų, nei pinigų. Susinešdavo muzikos instrumentus, traukdavo dainas. Jų gausybę mokėjo. Dalyvaudavo bažnytinėse procesijose. Taip jaunimas sukdavosi viename rate.

Atvėrė vartus muzikai

Tėvai iš paskutiniųjų pirko muzikos instrumentus ir savo dukras leido mokytis muzikos. Visos keturios baigė muzikos mokyklą. Profesionaliomis muzikantėmis tapo dvi – Liuda ir jos sesutė, dabar dirbanti K.Paltaroko vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja. Be muzikos mokyklos, tuometėje J.Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje Liuda baigė chorinį dirigavimą raudonu diplomu. Paskui įstojo į Vilniaus muzikos akademijos neakivaizdinį skyrių. Mokytis stacionare nebuvo sąlygų: tėvelis jau buvo miręs ir mama viena turėjo rūpintis penkiais vaikais. Akademijoje chorinio dirigavimo mokėsi pas Tadą Šumską.

Neišvyko kultūrinti kaimo

Tuo metu baigusieji J.Švedo pedagoginę muzikos mokyklą pagal specialybę turėjo atidirbti dvejus metus. Išsirinkti absolventų atvažiuodavo „pirkliai“. Gabią specialistę L.Vėžytę norėjo išsivežti į atokų Šilų kaimą dirbti kultūros namuose. Mergina nenorėjo palikti įprastą miesto ritmą. Nuėjo pas kleboną kun. Joną Juodelį, tikėdamasi jį įtikinti, kad ir bažnyčioje reikalinga muzikos specialistė. Jis parašė raštą, ir Liudai nebereikėjo važiuoti į kaimą.

Iš pradžių Liuda vadovavo nedideliam vaikų choreliui. Giedotojų buvo nedaug. Netrukus, berods kun. Algis Neverauskas, pakvietė giedoti prie altoriaus. Pavyko įsigyti nedidelę „Yamahą“. Tai buvo neįprasta naujiena visiems, net sukėlė šoką.

Nėra vaikų, neturinčių muzikinės klausos

Jeigu kiti pedagogai, norėdami papildyti savo kolektyvus naujais nariais, ieško jų naršydami mokyklas, Liuda šito nedaro. Bet į bažnyčios vaikų ir jaunimo choro repeticijas ateina didžiulis būrys jaunųjų panevėžiečių. Kad visi susirinktų vienu metu, šito beveik nepasitaiko. Į chorą priima be jokios atrankos ir visus pageidaujančius. Liuda yra įsitikinusi, jog vaikų neturinčių klausos, negali būti. Vienam jos duota mažiau, kitam – daugiau. Vaikystėje, nustačius, kad vaikas neturi klausos, tokį reikia lavinti. Jeigu vaikų darželyje penkiametis bus atstumtas, mokykloje – taip pat, tai jis ir užaugęs neturės klausos. Turėjo vieną choristą, kuris tiesiog baubė. Baubė mėnesį kitą, tačiau po pusės metų jau gražiai giedojo. Liudai dirbant su kitu kolektyvu, viena mergaitė norėjo šokti, bet nejuto judesių ritmo. Atrodė, viskas beviltiška ir nieko neišeis. Tačiau mama toliau finansavo dukros šokių studijos lankymą. Šiandien ji – puiki šokėja.

Sugeba sutarti su visais

Liuda pastebėjo, jog tikinčių šeimų vaikai lanko chorą, kol baigia vidurinę mokyklą. Kas neturi šeimos palaikymo ir ateina su drauge, dažniausiai po kurio laiko dingsta. Šiuo metu jauniausiai choro dalyvei ketveri metukai, vyriausia – jau dvyliktokė.

Choro vadovė turi ypatingą Dievo dovaną – moka su visais gražiai sutarti. Jeigu mato, kad kažkas blogai daro, neskuba tokio barti, bet bando pagirti. Pavyzdžiui, už gražius jo batelius. To ir pakanka. „Kartais gal neblogai būtų ir kitaip sudrausminti, bet pagalvoji: jeigu tai būtų mano vaikas, argi jį už ausų tampyčiau. Todėl suminkštėja širdis. Kiekvienas vaikas turi savo tėvus, ir jie nenorėtų, kad jų atžalą kažkas peiktų ar pešiotų“, – kalbėjo L.Vėžytė. Tačiau į chorą, pasak vadovės, susirenka patys geriausi vaikai ir jų nereikia barti. Jie tokie ramūs, jog sudrausminti juos pakanka menkos pastabos. Jeigu kitas ima aikštytis, patys choristai tokį perspėja. Nes visi žino, kad ateina repetuoti, o ne liežuviais malti.

Mano esanti sėsli

Vaikų ir jaunimo choras itin laukiamas Kristaus Karaliaus Katedroje. Širdingai jį sutinka šventovės klebonas kun. Tomas Skrudupis, vargonininkas Rimas Mingaila. Tuo metu Katedros choras ateina giedoti į Senamiesčio bažnyčią.

Beveik nebuvo tokio meto, kad Liuda dirbtų vien su bažnyčios choru. Teko jai dėstyti liturgiką Konservatorijoje, dirbti katalikiškame vaikų darželyje. Daug metų dirba su Gendriaus Jakubėno modernaus dainavimo studija. Tačiau iš visų darbų patraukliausias darbas su bažnyčios vaikų ir jaunimo choru. Jo į kitą nenorėtų keisti. Liudai nekyla minčių vykti svetur uždarbiauti – ji be muzikos neįsivaizduoja savo gyvenimo. Ji mano esanti sėsli, mėgstanti pastovumą ir sunkiai galinti kažką staigiai keisti.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija