Atnaujintas 2007 rugpjūčio 17 d.
Nr.61
(1558)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Paminėtos kraupiosios Berlyno sienos 46-osios metinės

Šią savaitę, pirmadienį, rugpjūčio 13-ąją, Vokietijoje buvo paminėtos 46-osios Berlyno sienos pastatymo metinės. Ši daugiau nei ketvirtį amžiaus Vokietiją dalijusi siena, buvusi vienu ryškiausių Šaltojo karo simbolių, buvo nugriauta tik po 28 metų, 1989-ųjų lapkričio 9-ąją. Pirmieji Berlyno sienos elementai iškilo 1961-ųjų metų rugpjūčio 13-ąją dieną. Neilgai trukus siena buvo sustiprinta, pastatant stebėjimo bokštelius ir nutiesiant elektrines tvoras, kurios milijonus Rytų Vokietijos gyventojų sulaikė nuo pabėgimo į vakarinę Vokietijos dalį.

Berlyno siena buvo žymiausia Geležinės uždangos, dalijusios Europą į totalitarinę komunistinę sistemą Rytuose ir demokratinę sistemą Vakaruose. Komunistų pastatyta 1378 kilometrų ilgio sustiprinta siena ėjo iš šiaurės į pietus per visą Vokietiją. Pirmieji Berlyno sienos elementai iškilo 1961-ųjų metų rugpjūčio 13-ąją dieną. Neilgai trukus siena buvo sustiprinta, pastatant stebėjimo bokštelius ir nutiesiant elektrines tvoras, kurios milijonus Rytų Vokietijos gyventojų sulaikė nuo pabėgimo į vakarinę Vokietijos dalį. Berlyno sienos ilgis siekė 155 kilometrus, iš jų 43 kilometrai dalijo miestą į dvi dalis, o likusieji 112 kilometrų izoliavo Vakarų Berlyną nuo Rytų Vokietijos. Pagal oficialius Potsdamo šiuolaikinių istorijos tyrimų centro pateikiamais duomenis, 133 žmonės buvo nužudyti prie Berlyno sienos. Nėra sutariama dėl bendro vokiečių, bandžiusių peržengti šią vidinę Vokietijos sieną ir žuvusių prie jos skaičiaus – jis svyruoja nuo 270 iki 780 aukų. Tačiau garsi „Stasi“ aukų organizacija praėjusią savaitę pranešė, kad mažiausiai 1245 žmonės žuvo mėgindami pabėgti iš Rytų Vokietijos. Taigi šis skaičius yra gerokai didesnis nei oficialiai pateikiami duomenys. Pasak organizacijos, daugiau nei pusė šių žmonių žuvo po 1961 metų rugpjūčio 13 dienos, kai buvo pradėta Berlyno sienos, turėjusios sustabdyti masinį gyventojų bėgimą iš komunistinės valstybės į Vakarus, statyba. Dėl šios sienos iki 1989 metų Rytų Vokietijos gyventojai iš esmės buvo įkalinti savo valstybėje. Per tuos 28-erius metus, kai siena stovėjo, Vakarai nuolat reiškė protestą dėl sienos ir sveikino žmones, kuriems pavykdavo pabėgti.

Ceremonijos metu buvo paminėti 133 bandžiusieji pabėgti iš Rytų į Vakarų Berlyną žmonės. Kaip tik praėjusią savaitę buvo atrastas dokumentas, įrodantis, jog komunistų kontroliuojamos Rytų Vokietijos sienos sargybiniams buvo įsakyti šaudyti į visus asmenis, įskaitant moteris ir vaikus, bandžiusius pabėgti į Vakarų Vokietiją. Šį dokumentą 1973-ųjų metų spalio 1-ąją dieną išleido Valstybės saugumo ministerija („Stasi“). Jame kalbama apie specialiai apmokytus „Stasi“ komandosus, kurie nuo 1968 metų po virtinės įžūlių pabėgimų į Vakarus kartu su pasieniečiais ėmė saugoti sieną. Minėjimo metu Berlyno meras Klausas Wowereitas pareiškė, kad tame „Stasi“ dokumente puikiai atsispindi „Rytų Vokietijos režimo nesukalbamumas ir nepagarba žmogaus orumui“. Dokumente buvo rašoma: „Nedelskite panaudoti šaunamąjį ginklą, net jei sienos pažeidėjų grupėje yra moterų ir vaikų, nes tokios taktikos dažnai griebiasi išdavikai“.

Rytų Vokietijos vadovai visada neigė egzistuojant įsakymus šaudyti į bandančiuosius pabėgti. Net ir sienos pastatymo minėjimo dieną paskutinis Rytų Vokietijos komunistinio režimo lyderis Egonas Krenzas, kuriam teko kalėti už savo vaidmenį žudynėse prie Berlyno sienos, teigė, jog „nebuvo duota įsakymo žudyti“. Interviu laikraščiui „Bild“ jis sakė: „Nieko nežinau apie tai iš bylų, bet žinau iš savo patirties. Toks nurodymas būtų pažeidęs Rytų Vokietijos įstatymus“. Vokietijos vyriausybės atstovas spaudai Thomas Stegas sakė, kad būtina tęsti Rytų Vokietijos režimo tyrimus, pridurdamas, jog vyriausybė ir toliau prisidėtų prie tokių tyrimų finansavimo. Nors Berlyno siena buvo nugriauta, tačiau kai kurie jos elementai buvo iš naujo atstatyti ir šiuo metu jie yra lankomi kaip paminklai Vokietijos susivienijimui atminti.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija