Atnaujintas 2007 rugpjūčio 29 d.
Nr.64
(1561)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kova dar nebaigta...

Žiniasklaida su dideliu įkarščiu puolė domėtis 1987 metais prie A.Mickevičiaus įvykusio okupacinės sovietų ir jų kolaborantų valdžios nesankcionuoto mitingo 20-mečio paminėjimo aplinkybėmis ir kai kuriais to paminėjimo aspektais. Tiesiog spiegiančiai norima įrodyti, kad buvusieji kovotojai dėl laisvės yra susiskaldę, susipjovę tarpusavyje, praradę idealus ir, vienaip ar kitaip, tapę tikrais nevykėliais. O štai tie, kurie patyliukais sėdėjo ir dirbo sovietų režimui palankų darbą, elgėsi teisingai...

Kalbant apie anų laikų aplinkybes reikia pastebėti, kad tuometinis mitingas-susirinkimas prie paminklo didžiajam lietuvių poetui, rašiusiam lenkiškai, buvo neįprastas įvykis sovietinėje imperijoje tiek todėl, kad jis, nors ir nesankcionuotas, vyko viešai, tiek ir dėl to, kad jis nebuvo, kaip paprastai būdavo, išvaikytas jėga. Tai buvo nauja taktika tiek patriotinių jėgų, tiek ir represinių struktūrų požiūriu. Nepaisant kažkokių sunkiai jaučiamų demokratijos dvelksmų, jame dalyvauti nepabijojo tik maža dalis pasiryžėlių. Dauguma tada dalyvavusiųjų mitinge jau žinojo apie baisųjį, iki tol kruopščiai slepiamą Molotovo-Ribentropo (arba Stalino ir Hitlerio) paktą, atvėrusį kelią okupacijai ir po to sekusiai vienpusei aneksijai, nepripažintai pasaulio bendruomenės, ir pasmerkusį tautą (taip pat ir latvius bei estus) neišmatuojamoms kančioms ir vargams, kurių padarinius jaučiame dar iki dabar ir, nėra ko slėpti, jausime dar ilgai. Tą žinojimą dabar matome KGB nurodymu tuo laiku filmuotuose kadruose, kuriuose mitingo dalyviai, provokuojami ir spaudžiami sovietinių žurnalistų – KGB talkininkų, visaip atrėminėjo jų klastingus užsipuolimus. Tačiau mitingo dalyviai, nepaisant to, kad tada buvo net dvidešimčia metų jaunesni nei dabar (tą galime su gailia užuojauta pastebėti tuose filmuotuose kadruose ar nuotraukose – kaip greitai bėga laikas ir kaip mes keičiamės!) arba nuo įvairiausių priespaudos vargų ir persekiojimų jau suspėję palikti šį pasaulį, žinojo, kad okupantų pastatyta kolaborantų valdžia jų nepagailės. Ir todėl nors sovietinėje imperijoje jau reiškėsi kai kurie demokratijos daigeliai, kai kurie mitingo dalyviai, ypač jo organizatoriai, o tikriau aktyvieji dalyviai, buvo trypiami ir fiziškai, ir dvasiškai: vežiojami po miškus ir sustojus miško tankmėj liepiami išsikasti duobę, nes tuoj pat bus „nugalabyti“ ir ten įversti, daužomi, dergiami okupacinėje spaudoje, o po kiek laiko kai kurie kiti buvo „profilaktuojami“: nors jau įsigalėjo Sąjūdis, jie buvo nei iš šio, nei iš to išmetami iš darbų, šantažuojami KGB tardymų kabinetuose arba kviečiami „pokalbiui“ pas partinius funkcionierius.

Ir nors netrukus po mitingo atėjo nepriklausomybė, tačiau, kas keisčiausia, tas „profilaktinis darbas“ su antitarybininkais (taip KGB aparatas pavadindavo visus, kurie tik pasiryždavo priminti ar prisiminti tautos kančias) tęsėsi ir atgavus nepriklausomybę. Dauguma tuometinio mitingo dalyvių įvairiais pretekstais buvo išmetami iš naujai surastų darboviečių, prieš juos būdavo sudaromos didžiulės kliūtys patekti į nepriklausomos valstybės valdžios institucijas, daug jų buvo priversti (ir dabar yra verčiami) užsiimti „privačiu“ verslu, kur, suduriant vos galą su galu, turėdavo uždaryti savo verslą, juo labiau kad būdavo sugniuždomi įvairiausių išgalvotų valstybinių inspekcijų antpuolių. Į valstybines tarnybas daugeliui jų kelias buvo uždarytas (tuo galime įsitikinti netgi iš to, kaip „dešiniesiems“ Seimo nariams palikus šią valstybinę pareigybę, ypač mitingo dalyviams, tenka ištisais metais būti bedarbiais), jie negali laimėti jokių valstybinių konkursų. O jeigu mitingo dalyvis vadovauja kokiam nors laikraščiui, jo leidiniui valdžios parama yra neįmanoma. Viskas yra labai „protingai“ sudėliota: antitarybininkui bet koks valstybinis postas ar valstybės parama yra uždrausta. Ir tai neturėtų visai stebinti – juk ir universitetuose, ir kultūros įstaigose, ir valstybinėse institucijose liko dirbti tie patys liustracijos išaiškinti, bet dažniausiai neišaiškinti KGB agentai, informatoriai, prie jų dar prisidėjo ir „išformuoti“ (tik sąlyginai) KGB karininkai, okupacinės valdžios įkurtos kompartijos aukštesni ar žemesni funkcionieriai. Ta 1987 metų mitingo dalyvių profilaktika vykdoma per atitinkamus žmones, per buvusius KGB karininkus, slaptus agentus ir partiečius (tiesa, dabar pasklidusius po kitas „naujas“ partijas). Jie viską žino. Žino, kam leisti laimėti konkursą, kiek laimėti, kada laimėti, kokiai sumai pinigų ar turto laimėti. Žino, ką į kokią valdišką tarnybą pasodinti – vienoje vietoje, kad dirbtų „atsakingai“ (pvz., vadovaujantieji Spaudos rėmimo fondui, kaip „ideologiniam barui“, turi suvokti, kad jokios paramos neturi gauti laikraštis, propaguojantis ne „jų“ politinę liniją), kitur – aplaidžiai (pvz., socialinių reikalų ir darbo ministerijoje, kad mažiau rūpintųsi tautos padėtimi – juk tada galima nesunkiai vykdyti tautos genocidą, išvejant didžiąją darbingos tautos dalį į kitas šalis, taip sumažinant nedarbo rodiklius, arba kultūros institucijoje, kad nebūtų priešinamasi visuotinio kosmopolitizmo planų įgyvendinimui).

Kaip paaiškėjo praėjusį ketvirtadienį 1987 metų mitingo „valdiškojo“ paminėjimo metu, tas kagėbistinis „profilaktinis“ darbas vyksta ne tik Lietuvoje. Nacionalinėje filharmonijoje kalbėjęs latvių nacionalinio pasipriešinimo dalyvis Intis Calytis parodė, kaip Latvijos ekonomika, ypač uostų infrastruktūra, užgrobiama Rusijos oligarchų ir imperininkų. O dar vaizdžiau sudėtinga padėtis matyti nepriklausomoje Estijoje, kur laisvės kovotojai, kaip mitingo 20-mečio paminėjime sakė estų tautos laisvės kovotojas Martas Niklus, išbraukiami iš politinio gyvenimo, jie tiesiog pamirštami, ignoruojami, izoliuojami. Tad KGB „profilaktika“ tęsiasi, ir tęsiasi visose Baltijos šalyse. Tęsiasi ji ir tuo, kad ieškoma įvairiausių dingsčių mus suskaldyti, sukiršinti, numarinti. Tam panaudojami, ne paslaptis, ir kai kurie disidentai. Tik veltui tokie disidentai, perbėginėjantys iš partijos į partiją, bando parodyti, kad jie buvo vos ne svarbiausieji laisvės kovoje. Keisdami partijas kaip pirštines jie tik parodo savo nesugebėjimą įveikti išbandymus laisvės sąlygomis. Tiesa, vienas jų, nepriklausomybės metais savo avantiūristine veikla prisidėjęs prie krikščionių demokratų partijos išdrąskymo, o neseniai išsijuosęs gynęs į labai reikšmingas pareigas pasodintą KGB rezervininką, jau anais laikais elgėsi įtartinai: savo kažkieno padiktuotais patarimais mėgino provokuoti disidentinio judėjimo dalyvius. Ką gi, istorijos ratas sukasi, ir kai ką jame galima nesunkai įžvelgti.

Šiaip ar taip, vieno ar kito atskilėlio avantiūra gali labai skaudžiai pakenkti kilniai idėjai. Tačiau apskritai tautos pasiryžėlių kova atnešė gražių vaisių ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms, tauta iškovojo nepriklausomybę. Bet kova dar nebaigta. Ir kuo greičiau mes įsisąmoninsime šią tiesą, tuo lengviau mums bus pasiekti tikrąją nepriklausomybę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija