Atnaujintas 2007 rugpjūčio 31 d.
Nr.65
(1562)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuviškame saugume neturėtų būti nė vieno kagėbisto

Gintaras VISOCKAS

Buvęs VSD generalinis direktorius
Balys Gajauskas tvirtina teisingai
pasielgęs, kai 1992-aisiais
iš Lietuvos VSD beveik vienu
ypu atleido 20 buvusių
KGB kadrinių karininkų
Autoriaus nuotrauka

Apie Valstybės saugumo departamento (VSD) problemas buvę ar esami Lietuvos slaptųjų tarnybų darbuotojai atvirai arba bent jau kiek atviriau kalbėti sutinka ne taip dažnai. Ypač vengiama viešai kalbėti. Ypač nenorima pareikšti kritiškų pastabų apie kolegas – buvusius ar esamus VSD darbuotojus, vadovus. Kovo 11-osios Akto signataras Balys Gajauskas – reta išimtis. Šis buvęs VSD generalinis direktorius, poste išsilaikęs apie pusę metų, be didelių įkalbinėjimų nutarė „XXI amžiui“ papasakoti, ką manąs apie Mečį Laurinkų, Zigmą Vaišvilą, Jurgį Jurgelį, Petrą Plumpą, kai kuriuos kitus buvusius slaptųjų tarnybų vadovus bei darbuotojus. B.Gajauskas taip pat išdėstė savo versiją, kas, kaip ir kodėl, jo manymu, atleido jį iš VSD generalinio direktoriaus posto. „XXI amžius“ neatmeta galimybės, kad kai kurie B.Gajausko vertinimai yra subjektyvūs, galbūt vienpusiški. Tačiau jie negali būti neįdomūs. O jeigu kas nors iš šiame straipsnyje įvardintų asmenų nesutinka su buvusio VSD vadovo B.Gajausko pastebėjimais, raginame atsiliepti – pareikšti sąvąją tiesą.

Nuteistas kalėti 25-erius metus

Pirmiausia – keli žodžiai apie patį B.Gajauską. Nors didžioji dauguma lietuvių, esu įsitikinęs, žino, kuo sovietų valdžiai kadaise neįtiko šis vyras, tačiau kelis svarbiausius faktus iš jo biografijos vis dėlto priminsiu. B.Gajauską suėmė 1948 metais. Nuteisė kalėti net 25-erius metus. Baudžiamas jis buvo už tai, kad priklausė pogrindinei antisovietinei organizacijai, kuri visomis įmanomomis priemonėmis priešinosi okupacinei valdžiai. Organizacija neturėjo pavadinimo, jos štabas buvo įsikūręs Kaune, organizacijai priklausė iki trisdešimties narių. Būtent 25-erius metus atseikėjo dar ir dėl to, kad suimamas B.Gajauskas priešinosi – Šiauliuose nušovė suimti jį bandžiusį sovietų saugumietį. Jis teistas pagal 58-ąjį straipsnį. Tiksliau tariant, jis buvo „aktyvus liaudies priešas“. Bent jau tokiu jį laikė Maskva. Kalėjo nuo skambučio iki skambučio.

Per tą ketvirtį amžiaus jam teko patirti visokiausių sunkumų, nusivylimų, patyčių, vargo. Tokius pergyvenimus iškęsti – ne kiekvienam. Kalėjo B.Gajauskas ir lageryje prie Balchašo ežero, ir Džeskazgane (Kazachstanas), ir Mordovijoje. Vienur molibdeno, kitur vario kasyklose lenkė nugarą, dar kitur – statybose, siuvyklose. Ką čia ir bekalbėti – jam ir jo likimo broliams atiteko patys pavojingiausi, patys sunkiausi, patys juodžiausi darbai. Ir taip – diena iš dienos, iki pat 1973-iųjų. Beje, jį paleido trimis paromis anksčiau, nei skelbė nuosprendis. Vaizdžiai tariant, iki 25-erių metų trūko dar trijų parų.

Neleido grįžti Lietuvon

Paleisdama B.Gajauską lagerio valdžia pabrėžė, kad jam negalima grįžti į Lietuvą. B.Gajauskui rodė tuometinės Lietuvos TSR valdžios potvarkį, kokiems tremtiniams galima, o kokiems griežtai draudžiama sugrįžti į Tėvynę. Tas potvarkis skelbė, esą sugrįžti negalima buvusiems „buržuazinės“ Lietuvos politiniams veikėjams, kurie tuo pačiu buvo ir ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, bei asmenims, kurie aktyviai keikė sovietų valdžią būdami lageriuose, tremtyje. B.Gajauskas priklausė abiem grupėm, todėl oficialiai negalėjo pretenduoti į tokią malonę – galimybę sugrįžti į Tėvynę. Tiesa, kai kuriems kaliniams lagerio vadovybė siūlydavo išimtį. Ji sudarydavo galimybę grįžti į Lietuvą, bet tuo pačiu paprašydavo paslaugos – bendradarbiauti su KGB, t.y. tapti slaptais agentais. Kai kuriems kaliniams, žūtbūt norintiems grįžti į namus, lagerio vadovai pasiūlydavo parašyti straipsnį, kuriame būtų išliaupsinta sovietų valdžia ir tuometinė Sovietų Sąjunga, o miško broliai, disidentai, pogrindininkai bei Amerika – iškeikti. B.Gajauskui nebuvo siūloma nei tapti slaptu KGB bendradarbiu, nei rašyti atgailaujantį rašinį į „Komjaunimo tiesą“. B.Gajauskas buvo laikomas užsispyrusiu, užkietėjusiu antitarybininku. Nujausdamas, kad bilieto negaus iki Lietuvos, B.Gajauskas apsimetė, esą norėtų apsigyventi Karaliaučiaus srityje (dabartinė Kaliningrado sritis). Bilietas jam buvo nupirktas iki Kaliningrado srities miesto Įsručio (dabartinis Černiachovskoje). Bet iki Kaliningrado srities B.Gajauskas nevažiavo. Išlipo Lietuvoje.

Atseikėjo dar dešimt metų

Po 25-erius metus trukusių lagerių šis vyras ir toliau neatsisakė savo tikslo – aktyvios antisovietinės veiklos. Tačiau savęs disidentu jis nelaiko. Jis troško Lietuvai nepriklausomybės. Jis svajojo apie laikus, kai Lietuva vėl bus laisva – nebepriklausys SSRS sudėčiai. Tuo tarpu disidentams, ypač rusų disidentams, pasak B.Gajausko, rūpėjo visai kiti dalykai. Disidentai rūpinosi, kad sovietų valdžia gerbtų žmogaus teises. Tačiau jie visiškai nenorėjo, kad iširtų, kad subyrėtų sovietų imperija. Bent jau širdies gilumoje. Šis skirtumas tarp disidentų ir tokių kaip B.Gajauskas – esminis. 1973-iaisiais sugrįžęs namo būsimasis nepriklausomos Lietuvos saugumo vadovas vėl buvo sekamas, vėl buvo grūdamas į KGB rūsį Vilniuje, tampomas po teismus. 1977-aisiais jis vėl pasodinamas į lagerį. Gavo dešimt metų nelaisvės ir penkerius – tremties. Šį kartą kalėjo Uralo srityje, netoli Permės. Pasodino jį ne tiek už tai, ką jis blogo sovietų valdžiai padarė, o už tai, kad nepakeitė savo pažiūrų. Vienas tardytojas jam taip ir pasakė: tai profilaktinė priemonė, kurios pagalba siekiama izoliuoti tokius nepataisomus antitarybininkus kaip B.Gajauskas, kad šie neiškrėstų naujų keblumų Maskvai. Antrasis sėdėjimas lageryje nebuvo toks sunkus, kaip Stalino laikais. Ir vis dėlto lageris, koks jis bebūtų palengvintas, – nėra kurortas.

Kur pažvelgsi – vien kagėbistai

B.Gajausko kančios baigėsi tik 1988-aisiais. Būtent tada jis grįžo, ir iš karto aktyviai įsijungė į Atgimimo veiklą. Iš karto stojo būtent nepriklausomos Lietuvos, o ne Lietuvos TSR, pusėn. Lietuvos VSD generaliniu direktoriumi tapo 1992 metais. Šį postą jam užimti pasiūlė tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius. Įspūdis, kurį patyrė, susipažinęs su esama padėtimi, buvo apgailėtinas. Pirmasis B.Gajausko rūpestis – ką daryti su buvusiais KGB darbuotojais, kuriuos į Lietuvos saugumą buvo pasikvietę ankstesnieji VSD vadovai – Mečys Laurinkus, Zigmas Vaišvila. Buvęs politinis kalinys matė tik vieną išeitį – kuo greičiau buvusius kagėbistus atleisti iš visų užimamų pareigų. Jis nepasitikėjo nė vienu buvusiu KGB darbuotoju, net tais, kurie prisiekė ištikimai tarnausią nepriklausomos Lietuvos labui. Kaip teigė B.Gajauskas, buvę kagėbistai užėmė visus strategiškai svarbius postus. Pavyzdžiui, Slaptojo skyriaus vadovu dirbo, berods, KGB majoro laipsnį turėjęs vyras. Būtent tas kagėbistas valdė visą slaptąją informaciją. B.Gajauskas nebuvo tikras, ar Slaptojo skyriaus viršininkas jam pateikia tikrą, neiškraipytą informaciją. B.Gajauskas jautėsi esąs tarsi užrištomis akimis. Kur pažvelgsi – vieni kagėbistai. Taigi jis maždaug per pusmetį visus dvidešimt ir atleido.

Zigmui Vaišvilai saugumo reikalai nerūpėjo

Atėjęs vadovauti į VSD B.Gajauskas tvirtino pamatęs ir daugiau didelių trūkumų. Pirma, pastatas, kuriame buvo įsikūręs VSD (turima omenyje Vytenio gatvė Vilniuje), – visiškai nepritaikytas slaptųjų tarnybų veiklai dėl savo plonų sienų. Lietuvoje viešėję Prancūzijos slaptųjų tarnybų ekspertai vienbalsiai teigė, kad Rusijos slaptosioms tarnyboms nesukels didelių sunkumų pasiklausyti, ką kalba žmonės, įsikūrę Vytenio gatvėje. Todėl B.Gajauskui buvo niekaip nesuprantama, kodėl pirmieji VSD vadovai (omenyje turimas ir Z.Vaišvila, ir M.Laurinkus) pasirinko būtent namą itin plonomis, vaizdžiai tariant, permatomomis sienomis. Juk 1990-aisiais buvo kur kas labiau slaptųjų tarnybų veiklai pritaikytų pastatų. Ir storesnėmis sienomis, ir miesto pakraštyje, atokiau nuo viešbučių, turgaviečių, svetimų valstybių atstovybių. Į klausimą, gal toks nepalankus namas parinktas specialiai, norint sąmoningai pakenkti, B.Gajauskas atsakė, kad, jo žiniomis, tapęs VSD vadovu Z.Vaišvila iš tiesų visiškai nesidomėjo saugumo reikalais. O M.Laurinkus tuo metu neturėjo jokio supratimo, kas yra saugumas. Taigi B.Gajauskas čia įžvelgia pirmiausia didelį neprofesionalumą, nei sąmoningą kenkimą.

VSD pareigūnai glaudėsi garaže

1992-aisiais tapęs VSD vadovu B.Gajauskas taip pat pamatė, kad per dvejus nepriklausomybės metus nė per nago juodymą nepasistūmėta į priekį. VSD savo padalinį tais metais turėjo tik Vilniuje. Šiauliuose tuo metu tedirbo vienas žmogus. Klaipėdoje VSD turėjo tris darbuotojus, bet šie nieko neveikė – vasaromis degindavosi pajūryje. Ir daugiau – nieko. Klaipėdiečiai buvo įsikūrę rūsyje, kauniečiai – garaže. Vieno miesto VSD pareigūną teko atleisti dėl nuolatinio piktnaudžiavimo alkoholiu. Nebuvo sutvarkyta įstatyminė bazė: tuo metu VSD pareigūnai neturėjo jokių socialinių garantijų, jie net neturėjo teisės su savimi nešiotis kovinio ginklo. Prancūzų slaptųjų tarnybų ekspertai pasisiūlė izoliuoti nuo galimo pasiklausymo bent jau generalinio direktoriaus kabinetą, tačiau VSD tuo metu buvo atliekamas tik kosmetinis remontas – kad darbuotojams būtų jaukiau sėdėti apšnerkštuose kabinetuose. Būtent B.Gajausko reikalavimu tuometinis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas buvo priverstas atsikratyti vieno kadrinio KGB karininko, kuris buvo komandiruotas į Vilnių dar sovietiniais laikais. Žinoma, šiuos nuopelnus vien tik B.Gajauskui gal ir per drąsu priskirti. Juk tą kagėbistą atleido vis dėlto A.Saudargas. Bet B.Gajauskas „XXI amžiui“ teigė, kad būtent jis A.Saudargui daug sykių sakęs, jog su tokiais „diplomatais“ jis labai greitai Vakarų akyse sukompromituos visą nepriklausomą Lietuvą. O A.Saudargas dar bandęs ginčytis: esą tas „diplomatas“ yra puikus specialistas, mat beveik tobulai pramokęs serbų kalbą. Tada B.Gajauskas nusistebėjęs: ar Lietuva negali išsiversti be serbų kalbos specialistų?

Atsistatydinimas

Į klausimą, kas ir kodėl atleido jį iš VSD generalinio direktoriaus posto, B.Gajauskas ištarė profesoriaus Vytauto Landsbergio pavardę. O buvo, pasak B.Gajausko, taip. Sykį jį pasikvietė prof. V.Landsbergis ir pasiūlė savo noru pasitraukti iš VSD vadovo posto. B.Gajauskui leista suprasti, esą priešingu atveju kairieji nesutiks patvirtinti naujos Vyriausybės, kuriai sutikęs vadovauti Aleksandras Abišala. B.Gajauskas atsakė, kad savo noru pareiškimo nerašysiąs. Tada prof. V.Landsbergis ėmęs priekaištauti, kam B.Gajauskas atleidęs apie 20 profesionalų. Suprask, VSD darbas paralyžiuotas, nes iš šios tarnybos išguiti savo darbo žinovai. B.Gajauskas atkirtęs, kad jis atleido ne tiek profesionalus, kiek buvusius KGB pareigūnus, kuriuos laiko nepatikimais, nelojaliais, įtartinais. Ir dėl tokio savo sprendimo nė kiek nesigaili. Tada jam įrodinėta, kad 1918-aisiais Lietuvos valdžia neapsiėjo be Rusijos caro armijoje tarnavusių specialistų. B.Gajauskas vis tiek laikėsi savo pozicijos – Lietuvos saugumas toli nenueis, jei pasitikės buvusiais KGB karininkais. Po to susitikimo pas jį vieną vėlyvą vakarą į svečius atėjo būsimasis premjeras A.Abišala ir ėmė panašiai kalbėti: gal geriau nekelti didelio triukšmo ir jam pačiam pasitraukti iš VSD vadovo posto. Kad ir dėl sušlubavusios sveikatos. Tuometinis generalinis direktorius B.Gajauskas savo įsitikinimų nekeitė – pats neatsistatydins. Kitą vakarą ministras pirmininkas A.Abišala vėl užsuko į svečius. Tada B.Gajauskas dar sykį mandagiai pareiškęs, kad premjeras A.Abišala veltui gaišta laiką. Jis savo noru nesitrauksiąs. Vertindamas tokį savo poelgį šiandien buvęs tremtinys B.Gajauskas jaučiasi visiškai teisus. Jo nuomonė nepasikeitusi ir dabar: Lietuvos saugume neturi būti nei kagėbistų, nei KGB rezervininkų, nei KGB patikėtinių. Juolab – strategiškai svarbiuose postuose. Todėl jis manąs, kad Arvydo Pociaus, buvusio KGB rezervininko, skyrimas į VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo kėdę, – didžiausia nesąmonė, rodanti mažų mažiausiai didžiulį neprofesionalumą. B.Gajauskas neprincipingu laiko ir prezidentą Valdą Adamkų, kuris gynė ir tebegina susikompromitavusį buvusį VSD vadovą A.Pocių. Jam nesuprantama ir M.Laurinkaus, kuris, kaip dabar aiškėja, žinojo, kad A.Pocius – KGB rezervo karininkas, pozicija, ir prezidento V.Adamkaus, užtariančio A.Pocių, laikysena. Jis neatmeta versijos, kad tai – daugiau nei neprofesionalumas.

Ėmėsi archeologinių kasinėjimų

Paklaustas, ką manąs apie Vytauto Pociūno žūtį, B.Gajauskas buvo kategoriškas. Jis netiki, kad V.Pociūnas girtuokliavo Baltarusijoje, todėl ir užsimušė, iškrisdamas per langą. B.Gajauskas nesupranta, kodėl tokio aukšto rango ir tokį patyrusį VSD pareigūną reikėjo išsiųsti į užkampį – Gardiną. Jeigu jau siuntė į Baltarusiją, tai reikėjo komandiruoti bent jau į Minską – Baltarusijos sostinę. Tačiau jis profesionalą V.Pociūną būtų laikęs Vilniuje. Buvusio VSD vadovo žodžiais, Lietuva iki šiol neturi rimto saugumo. O tuo pačiu – ir valstybės. Jį atleidus iš VSD generalinio direktoriaus posto šiai tarnybai vadovauti buvo paskirtas Petras Plumpa. Patikimas, sąžiningas žmogus, buvęs pogrindininkas. B.Gajausko nuomone, tapęs VSD vadovu P.Plumpa nedaug ką nuveikė. Jis net neatleido tų kelių įtartinų darbuotojų, kurie sukėlė įtarimų B.Gajauskui. B.Gajauskas jam apie savo įtarimus papasakojo atvirai. Bet kas iš to? Vėliau VSD ėmė vadovauti Jurgis Jurgelis, kuris, B.Gajausko nuomone, irgi nepersistengė stiprindamas VSD. Šis VSD generalinis direktorius visą dėmesį buvo sukoncentravęs į archeologinius kasinėjimus Tuskulėnuose. Šis objektas turėjo dominti istorikus, archeologus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojus, bet tik ne Lietuvos saugumo atstovus. Tokia B.Gajausko pozicija. Tačiau J.Jurgelis jėgas ir toliau švaistė ne patiems aktualiausiems, svarbiausiems reikalams. B.Gajauskas priekaištų turįs J.Jurgeliui ir daugiau. Tereikia prisiminti komisijos KGB veiklai tirti darbus. Kurį laiką B.Gajauskas vadovavo šiai komisijai. Komisijai priklausė ir J.Jurgelis. Bet jis visąlaik buvo opozicijoje ir vis įrodinėjo, koks blogas komisijos pirmininkas: tai jam nerodo visų dokumentų, tai slapta naikina KGB rūmuose esančius dokumentus. Maždaug tokiais kaltinimais J.Jurgelis tuomet žarstėsi. Pasak B.Gajausko, šie priekaištai – iš piršto laužti.

Keistas Virgilijaus Čepaičio elgesys

Paklaustas, ką manąs apie V.Čepaičio ryšius su KGB, buvęs VSD generalinis direktorius pareiškė, kad komisija KGB veiklai tirti turėjo užtektinai kompromituojančios medžiagos apie V.Čepaitį. Bet apie jį medžiagos neskubėta skelbti. Pats V.Čepaitis išsišoko, reikalaudamas sušaukti skubų komisijos posėdį. Tame komisijos posėdyje pats V.Čepaitis papasakojo apie savo santykius su sovietų saugumu. Todėl B.Gajauskui keista, kodėl šis politikas paskui taip atkakliai gynėsi tiek Seime, tiek spaudos konferencijose. Girdi, jis niekad niekada nebendradarbiavo su KGB. Kaip nebendradarbiavo, jei važiavo į Didžiąją Britaniją, jei rašė KGB pareigūnams mažiausiai dvi ataskaitas apie išvyką į Londoną pas ten emigravusius lietuvius, jei su KGB pareigūnais mažiausiai keletą kartų yra susitikęs konspiraciniame bute. Kad V.Čepaitis svečiuodavosi KGB konspiraciniame bute, patvirtino ir Lietuvos prokuratūros darbuotojai, apklausę buto savininką. Tas buto savininkas neneigė, kad pas jį KGB paliepimu lankydavosi V.Čepaitis.

Šis pasakojimas – tai dar vienas bandymas atidžiau pažvelgti į Lietuvos VSD kūrimosi užkulisius: kaip, kokiomis sąlygomis buvo kuriama pagrindinė Lietuvos slaptoji tarnyba. „XXI amžius“ tokių pokalbių ciklą žada tęsti ir ateityje. Nors prakalbinti kai kuriuos buvusius politikus, pareigūnus – labai sunku. Šių eilučių autorius daug sykių įkalbinėjo duoti interviu J.Jurgelį ir V.Čepaitį. Bet šie nuolat atsisakydavo. Redakcija tikisi, kad ne visi bus tokie nesukalbami, kaip J.Jurgelis ar V.Čepaitis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija