Atnaujintas 2007 rugpjūčio 31 d.
Nr.65
(1562)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gruzijos karo kelias

Petras KATINAS

Prie didžiausių Rusijos priešų priskirtą Estiją, atrodo, netrukus pralenks dar viena buvusi sovietinė „respublika“ – Gruzija. Jeigu puolant Estiją apsieinama organizuojant vietinių rusų chuliganiškas provokacijas, dalinę ekonominę blokadą (kol kas), tai prieš Gruziją imamasi atskirų karinių provokacijų. Tai, aišku, nieko nauja sovietinėje taktikoje, kuri visu gražumu atsiskleidžia Rusijos prezidento politikoje. Pakanka prisiminti 1939-1940 metų Suomijos žiemos karo pradžią. Po aršių propagandinių atakų prieš Suomiją, netoli Leningrado sovietų aviacijos ir NKVD buvo subombarduotas karinis dalinys ir tuo apkaltinti „baltieji suomiai“. Tad negalima atmesti prielaidos, kad panaši provokacija gali būti surengta ir prieš Gruziją. Tuo labiau kad faktiškai okupuotose Gruzijos teritorijose – Abchazijoje ir Pietų Osetijoje – dislokuoti Rusijos „taikdarių“ daliniai, prieš kuriuos be jokio vargo galima panaudoti panašų scenarijų. Jeigu net valdant buvusiam SSRS užsienio reikalų ministrui Eduardui Ševardnadzei irgi nebuvo vengiama provokacijų, tai po Rožių revoliucijos, kai prezidentu tapo provakarietiškas jaunas ir energingas Michailas Saakašvilis, Maskva pradėjo pulti šią mažą Kaukazo šalį visais frontais. Pirmiausia atvirai palaikydama Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistinius – kriminalinius režimus, iškeldama šių „respublikų“ klausimą į tarptautinę areną. Pirmiausia šantažuodama Jungtines Tautas ir Europos Sąjungą dėl Kosovo nepriklausomybės.

Kremlius atvirai grūmoja, kad jeigu bus paskelbta Kosovo nepriklausomybė, tai Maskva bemat paskelbs ir pripažins kaip „nepriklausomas“ valstybes Abchaziją, Pietų Osetiją ir nuo Moldovos atplėštą Padniestrę. Bet labiausiai Kremlių erzina ir nervina prezidento M.Saakašvilio nenuilstamos pastangos Gruzijai tapti NATO nare. Todėl neapykantos Gruzijai skleidimas, ginkluotos provokacijos, panaudojant netgi sunkiąją artileriją, tapo vos ne kasdieniu reiškiniu. Kremliaus įniršį didina ir tai, kad net buvusių prorusiškų Gruzijos politinių jėgų lyderiai, išskyrus prisiglaudusius Maskvoje atvirus kolaborantus, jau pareiškia, kad tik narystė NATO galėtų bent jau iš dalies užtikrinti Gruzijos saugumą.

Paskutiniųjų dienų įvykiai sukėlė ant kojų netgi Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos politikus ir diplomatus. Tai atsitiko po to, kai iš Rusijos karinio lėktuvo į Gruzijos teritoriją, vos už 65 kilometrų nuo sostinės Tbilisio, buvo numesta apie 700 kilogramų sverianti bomba. Laimė, ji nesprogo. Gruzijos pakviesti tarptautiniai ir kariniai ekspertai, tarp jų ir iš Lietuvos, vieningai nustatė, kad bomba yra Rusijos gamybos. Tam nekilo jokių abejonių. Rusijos karinių oro pajėgų generolai, netgi pats prezidentas V.Putinas puolė aiškinti, kad tai ne rusų karo lėktuvų darbas, o atskridusio iš kažkokios paslaptingos šalies. V.Putinas užsienio diplomatams ir žurnalistams netgi aiškino, kad tokia karinė akcija būtų labai nenaudinga Rusijai, nes pakenktų Rusijos įvaizdžiui pasaulyje ir priešiškos jėgos tą reikalą labai išpūstų, pakenkdamos Rusijos interesams. Tarsi V.Putinas labai jau rūpinasi tuo „nekaltos mergelės“ Rusijos įvaizdžiu. Juk ir buvusio saugumiečio Aleksandro Litvinenkos, ir žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymas nepakenkė Maskvos įvaizdžiui. Po bombos numetimo netoli Tbilisio, Gruzijos gynybos ir užsienio reikalų ministerijos pareigūnai įspėjo faktiškai neryžtingai trypčiojančią Europą, kad netrukus Rusija gali surengti naują aviacijos antskrydį Kodoro tarpeklyje, kuris jau seniai tapo Rusijos „taikdarių“ Abchazijoje taikiniu. Tuo labiau kad po incidento dėl rusų numestos bombos netoli Tbilisio, Europos Sąjunga apsiribojo tik paskelbusi aptakų pareiškimą, raginantį Rusiją ir Gruziją nekomplikuoti tarpusavio santykių, susilaikyti nuo priešiškų veiksmų viena kitos atžvilgiu. Taip skelbiama dabar pirmininkaujančios ES Portugalijos pareiškime. Tai galima pavadinti tikru absurdu. Kaip galima lyginti faktiškai bejėgę Gruziją su iki dantų apsiginklavusia Rusija! Ir be Europos Sąjungos, Jungtinės Tautos ignoravo Gruzijos prašymą apsvarstyti Rusijos provokacijų klausimą JT Saugumo Taryboje. Aiškiai matydama, kad ES ir nemaža kita pasaulio dalis, nors to atvirai ir nedeklaruojanti, tebelaiko Gruziją, ir, deja, ne tiktai ją vieną, „teisėta“ Rusijos įtakos zona, diplomatiniu žargonu vadinama pilkąja politine zona, Rusija surengė dar vieną karinę provokaciją.

Tame pačiame Kordono tarpeklyje praėjusį savaitgalį sudužo dar vienas karinis lėktuvas. Tiesa, jo nuolaužos nukrito rusų kontroliuojamos separatistinės Abchazijos teritorijoje. Iškart Maskva pareiškė, kad ji čia niekuo dėta. Vėliau, po kelių valandų, aukšti Rusijos aviacijos karininkai dar kartą pareiškė, jog tai Gruzijos provokacija ir gal ji pati (!) numušė savo lėktuvą. Dar praėjus kelioms valandoms, Abchazijos marionečių karinių pajėgų karininkai išdėstė, kad sudužo JAV lėktuvas, atskridęs iš Turkijos teritorijos. Ar jį numušė rusai, ar abchazai, šį kartą nepaaiškino, bet leido suprasti, jog tai galėjo būti gruzinų darbas.

Taigi įtampa Pietų Kaukaze kurstoma kiekvieną dieną. Ir tie kurstymai, tarp jų ir oro antpuoliai, o galbūt sukelti sausumos pajėgų susirėminai su Rusijos „taikdariais“ ar Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistų smogikais, gali sukelti pačių rimčiausių padarinių. Nors, kita vertus, neturtingos, mažos šalies Gruzijos puolimas gali pagaliau atverti akis Vakarų pasauliui.

Lietuva šį kartą pasielgė pakankamai drąsiai ir garbingai. Į tarptautinių ekspertų grupę, tarp kurios narių buvo ir ES bei Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) ekspertai, Lietuva pasiuntė du karininkus iš Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo kontrolės valdybos ir Oro gynybos bataliono. Tarptautiniai ekspertai vieningai nustatė, kad du Rusijos reaktyviniai lėktuvai pažeidė Gruzijos oro erdvę ir numetė 700 kilogramų bombą. Situaciją telefonu su Gruzijos prezidentu M.Saakašviliu aptarė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Aišku, Maskvai tai labai nepatinka. Štai praėjusį savaitgalį įvykusi mūsų premjero G.Kirkilo viešnagė Slovėnijoje Maskvos tikriausiai ir būtų likusi nepastebėta. Tačiau Premjerui susitikus su ten viešėjusiu Gruzijos prezidentu M.Saakašviliu, Kremliaus propagandinis aparatas ėmė vėl šaukti apie „naują“ Gruzijos ir Lietuvos suokalbį, į kurį įtraukiama ir Slovėnija. Apskritai daroma išvada, kad jeigu ne ta „naujoji Europa“, tai Rusijai nekiltų jokių problemų susitvarkant su Gruzija.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija