Atnaujintas 2007 rugsėjo 19 d.
Nr.70
(1567)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Viltingos patriotizmo pagerbtuvės Šaukėnuose

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Klebonas kun. Arūnas Urbelis
rugpjūčio 11-ąją pašventino
naująją Šaukėnų vidurinės
mokyklos vėliavą

Kruopščiai prižiūrėtas, budrios
meilės saugomas kryžius
prie Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio
vidurinės mokyklos. Štai gerasis
pavyzdys Lietuvos mokykloms

„...Bet nors dalį tos širdies ir atminimo reikia perduoti jaunimui. Tenesidžiaugia šėtonas, kad, senoliams išmirus, jaunimą lengvai sudoros. Ir pats jaunimas, nepaisydamas kai kurių filosofų ir istorikų „postmodernistinio“ poveikio, vis labiau atsigręžia į tėvynės gyvąją praeitį. Ji gyva senelių patirtyje ir tolimuose Sibiro kapuose, kurie rūpi, kurie vėl svarbūs ir verti aplankyti. Tokia Lietuva nemirs, tegu tik ji stiprėja“... (...) „Turim tokių, kuriems rūpi ir skauda, kurie nori imtis atsakomybės už tėvynę. Jie sieks ne tik asmeninės karjeros, bet ir bendrojo gėrio“ (Iš profesorius, europarlamentaro Vytauto Landsbergio kalbos Ariogaloje, 2007 08 04). Dabar, kai „raudonasis socializmo drakonas“ įvairiais pavidalais vienur ar kitur chameleoniškai tebekiloja visa naikinančią galvą, ypač purslodamas prieš lietuvių tautinį identitetą, kai po 17-os atkurtosios Nepriklausomybės metų vietoj išsvajotų „palmių“ dažnusyk teskiname „laukinius obuoliukus“, kai drąsūs, teisingi, kupini lietuviško patriotiškumo žodžiai vėl kai kam lyg kaitrios žarijos dilgina sąžinę, ypač maloniai nuteikė kvietimas dalyvauti iškilmėse (Kelmės r.), suteikiant Lietuvos šaulių sąjungos krikštatėvio Vlado Pūtvio-Putvinskio vardą vidurinei mokyklai 140-ojo gimtadienio proga. Gera žinia, kaip įstabus žaliasis spindulys, regimas jau nuo Šatrijos kalno, kuris išdidžiai žvalgosi po Žemaitiją tarp Luokės ir Šaukėnų.

Savo šviesa ir iškilmingumu šventė Šaukėnuose prilygo nebent atlaidams Šiluvoje ar Žemaičių Kalvarijoje, nes jau nuo 1961-ųjų birželio pažindamas šį tarp nuostabių šilojų panirusį žemaitiškojo pakraščio miestelį, gerai išstudijavęs vidurinės mokyklos, kurią aš pats 1965-aisiais baigiau, moralines nuostatas, šaukėniškių charakterius ir svarbiausia! – mokytojų nusiteikimą savo auklėtinius vesti doros ir teisingumo keliais, ne aš vienas noriu tikėti, jog Šaukėnuose prasidėjo Sąjūdis, panašus į Motiejaus Valančiaus pradėtąjį Žemaičių vyskupystėje, kai magiškas blaivystės blaivinimo, žmonių sąmonės atgręžimo į knygas, šviesą, tiesą, laisvę idėjos užvaldė žmones ir buvo pasiekta puikių rezultatų. Tai įvertino aukščiausieji Rusijos „valdovai“, pagerbę M.Valančių... apdovanojimais.

Šviesos ilgesys per Šaukėnus į visą Lietuvą! – gal (duok Dieve!) smagiu „virusu“, lyg jūros banga, perlies dar mąstančiuosius lietuvius. Deja, ir Šaukėnuose girdėjome liūdesio gaidų: „Popiet į ligoninę, esančią Kelmėje, nenuvežtum ligonio, nes visi vairuotojai... girti“. Reikia pagarbiai sveikinti čia gimusios ir jau 16 metų mokyklai vadovaujančio kūrybiško, nuovokaus, išmintingo, europietiškos mąstysenos šaukėniškio Algimanto Armalio entuziazmą mokyklai jos 140-ojo gimtadienio proga suteikti visuomenės kultūros veikėjo, rašytojo, knygnešio, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio-Putvinskio (1873-1929) vardą.

Nors socializmo „virusas“ tebėra gajus dar ne vieno ir Kelmės politiko mąstysenoje, bet mokyklos bendruomenės prašymas buvo išgirstas – 2007 m. gegužės 24 d. Kelmės rajono taryba suteikė Vlado Pūtvio-Putvinskio vardą Šaukėnų vidurinei mokyklai.

Iškilmėse rugpjūčio 11-ąją dalyvavo Kelmės rajono meras K.Arvasevičius ir pavaduotojai, regėjome ne vieną dabartinį tarybos narį. Puikiai žinau, nes bendradarbiavau šio rajono laikraščio redakcijoje, kaip budriai „KGB-ynas“, vietiniai partinio aktyvo „pėdsekėliai“ net persistengdami Vėlinių išvakarėse stebėjo, kad tik kuo mažiau žvakučių pražystų ant tautinio atgimimo žadintojo V.Pūtvio-Putvinskio kapo Kelmės kapinėse.

Žibėjo! Daug. Dabar tų žvakelių šviesa susiliejo į didelę vientisą, kurią gaubia didelė Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio vidurinės mokyklos vėliava, darbai ir garbė.

Štai buvusių mokyklos vadovų žodžiai iš šventei skirtojo leidinėlio...

„Didžiausia laimė mokytojui mokyti savo auklėtinius, einančius doros, tarnavimo žmogui ir Tėvynei keliu“ (Antanas Račas, 1997 08 16). „...Šaukėnuose tvyro nuoširdumas. Ačiū!“ (Jonas Ruškus, 1997 08 16). „...Nuostabiai džiaugiuosi gražiais pokyčiais mokyklos veikloje. Ačiū pedagogams ir mokyklos vadovams už triūsą, už mūsų Tėvynės ateities puoselėjimą!“ (Vytautas Mažeika, 1998 04 21)

Pusantro dešimtmečio mokykloje direktoriavęs matematikas ir poetas Stasys Jokubauskas kilniai įvertino dabartinio Šaukėnų mokyklos vadovo A.Armalio veiklą: „Gal mes ir nemažai nuveikėme, bet Armalis dirba geriau ir nusipelnė visų pagarbos“.

1990-1991 metais tuomečiam Kelmės rajono Kultūros skyriaus vedėjui Hubartui Smilgiui parengus, redagavau ir Klaipėdos „Ryto“ spaustuvė išleido Kelmės krašto kultūros istorijos fragmentų 80 puslapių knygelę „Iš tėviškės rankų“. Pirmą sykį laisvai ir drąsiai bandėme „nuvalyti“ sovietizmo apnašas nuo daugelio slėptų biografijų ir faktų. Atvirai išspausdintas ir V. Pūtviui-Putvinskiui skirtasis tekstas:

„...Yra rajone ir tokių vietų, apie kurias iki šiol kalbėta tik puse lūpų, nors iš tų vietų kadaise spindėjo kultūros, išminties šviesa. Tai Šilo Pavėžupis ir Graužikai – buvusios Vlado Pūtvio-Putvinsko dvarvietės. Faktas, jog V.Putvinskis įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą ir vertė jo vardą nutylėti, nežiūrint didelių šios nepaisant šviesios asmenybės nuopelnų lietuvybei, mūsų Tėvynės pažangai, ūkinei jos raidai.

Į Šilo Pavėžupį V.Putvinskio protėviai atsikėlė gyventi prieš 200 metų. Tėvas Rapolas Putvinskis buvo 1863 m. sukilėlis, už ką buvo nuteistas kalėti Sibire. Motina taip pat atkakliai gynė lietuvybę. Nors ji mirė, kai Vladui tebuvo šešiolika metų, tačiau bręstančiam jaunuoliui jos tvirtos pažiūros turėjo didžiulę įtaką, o ginčo su kaimynais dvarininkais įkarštyje tarti jos žodžiai „pagal teisybę, mes visi turime kalbėti lietuviškai“, – giliai įstrigo į širdį. Vlado motinos šeima taip pat dalyvavo 1863 m. sukilime, jame žuvo jos brolis.

Šilo Pavėžupio dvaras buvo nelegalios lietuviškos spaudos paskirstymo ir persiuntimo centras. Čia vykdavo slapti susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo P.Višinskis, Žemaitė, Jovaras, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana ir kiti. žymūs to meto rašytojai, kultūros veikėjai. Mirus V.Kudirkai, P.Višinskis čia redagavo „Varpą“, skatino J.Jablonskio, K.Jasiukaičio, A.Žmuidzinavičiaus kultūrinę veiklą. Slaptą literatūrą į dvarą pristatydavo to dvaro kumetis Kazimieras Račkauskas ir ūkininkas Pranas Penikas, o talkino Gruzdžių dvaro administratorius Antanas Kalnietis, studentas Vincas Kalnietis, V.Putvinskio žmona Emilija Gruzdytė-Putvinskienė, Palendrių dvaro savininkė Idalija Noreikaitė-Višomirskienė. Iš Rytų Prūsijos per Graužikus į Šilo Pavėžupį keliavo ryšuliai su „Varpu“, „Ūkininku“, „Tėvynės sargu“, „Darbininkų balsu“, kalendoriais ir kitais spaudiniais, o iš čia visų laukiamas lietuviškas žodis sklido po visus Žemaitijos kaimus ir miestelius.

V.Putvinskio dvaruose vasarojo J.Jablonskis, A.Avižonis, A.Smetona. Čia 1900 m. vasarą buvo parašyta J.Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatika“.

Skirtingai negu kaimyniniame Beržėnų dvare, čia buvo rūpinamasi ir abiejų dvarų darbininkais: buvo padidinti atlyginimą, įrengti geresni butai, rūpintasi švietimu. Buvo organizuotos slaptos lietuviškos mokyklos, veikė saviveiklos rateliai, buvo sukurtas dūdų orkestras. Pats V.Putvinskis valgė su darbininkais prie bendro stalo, o Graužikuose buvo suorganizavęs bendrą su kumečiais dvaro valdymą. Labai mylėjo vaikus: nepraleido nepakalbinęs, nepavėžinęs ar ko nors nepadovanojęs. Tai dar ir dabar su didžiausia pagarba prisimena vietos gyventojai. Labiausiai įstrigusios į atmintį Graužikuose rudenį jo organizuotos kassavaitinės obuolių dalinimo šventės apylinkės vaikams.

Prasidėjus 1905 m. revoliucijai V.Putvinskis dar atkakliau įsitraukė į tautos išsivaduojamąjį judėjimą. Kuriantis Nepriklausomai Lietuvai su savo vienminčiais ryžosi steigti tokią lietuvių organizaciją, kur patys auklėtųsi karinės tvarkos dėsniais, dirbtų tautinį kultūros darbą, mokytųsi vartoti ginklą, o pasimokę saugotų Tėvynę. Tai buvo Šaulių sąjunga. Jos aukščiausias tikslas – Nepriklausoma Lietuva. Lietuvos poetas, vėliau buvęs tremtiniu Antanas Miškinis ją taip apdainavo:

Dainuokit, šauliai ir šaulės!

Jūsų tiesios ir lygios gretos.

Jūsų dainos, kaip gretos šaunios,

Ir Tėvynė graži, kaip reta.

Ir sodybos tebus Pilėnais.

Mūsų žygiai šventi, amžini čia.

Šitos žemės kiekvieną velėną –

Ginkit ją, kaip Kražių bažnyčią.

Pats V.Putvinskis skelbė, kad ginklas yra būtinas dalykas laisvei išsikovoti ir jai ginti, bet be išminties net ir tobuliausias ginklas bevertis, todėl drąsiai pasuko Šaulių sąjungą į tautos kultūrinio darbo plotus. „Nesidžiaukit Lietuvos politiniu nepriklausymu, – sakė jis, – nes dvasios nepriklausymo dar nėra, ji glūdi mūsų tautos pasąmonėje. Žadinkim ją, uždekim šventąja tėvynės meile ir kuomet ji sužibės visai tautai, mes būsime tikra prasme nepriklausomi“. Mėgstamiausias jo posakis buvo: „Tvirta ranka – Tautos kardui laikyti, o išmintis – rankai valdyti“. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Kelmėje, Šilo Panevėžyje, Graužikuose ir kituose miesteliuose kūrėsi grandys, būriai, o jų nariai puoselėjo per daugelį priespaudos metų išlaikytas lietuviškas tradicijas, dainas, tautosaką, taikomąjį meną. Kūrėsi šaulių chorai, orkestrai, saviveiklos rateliai, kurie stiprino lietuvių dvasią. Šaulės palaikė ir plėtė visuomenėje tautinių drabužių, šokių ir žaidimų tradicijas. Jų veikloje dvelkė lietuviška dvasia. Kelmėje, kaip ir daug kur, buvo pastatyti Šaulių namai, kurie buvo visuomeninis-kultūrinis centras. Pats V.Putvinskis iš pradžių redagavo šaulių žurnalą „Trimitas“, ėjusį beveik du dešimtmečius iki Nepriklausomos Lietuvos okupacijos.

Dabartiniu metu dvaro nebėra; nesugebėjome jo išsaugoti. Liko tik klėtis, kurioje žadama įkurti muziejų, seni, garbingą praeitį ir šviesius žmones regėję medžiai bei visai neseniai, 1989 m. liepos 7 d., iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo... Ta proga išleistas leidinėlis „Neužmirštas savo žemėje“, sukurtas dokumentinis filmas. („Iš tėviškės rankų“ 1990, 23-24 psl.) ...Švytėjo Šaukėnuose šventė! Įvairių kartų šaukėniškiai – žymi kalbininkė Regina Venckutė, tautodailininkė Lilija Simonavičiūtė, poetė Elvina Zaveckaitė, žurnalistė Ona Samušytė-Petravičienė, kraštotyrininkas, buvęs tremtinys, šviesuolis Vainius Urbonavičius su žmona, Petras Daujotas, Vytautas Juškus, Rimas Juškys ir šimtai kitų iš visos Lietuvos tądien ne tik laimingi spinduliavome pokalbiuose su geraisiais humanizmo mokytojais V.Mažeika, J.Ruškumi, E.Burduliene, E.Bitkevičiene (iš kaimyninės Beinoravos), S.Vinkleryte-Blažiene, A.Bacevičiene ir kitais, bet ir dalyvavome šv. Mišiose, skirtose 140-ųjų mokyklos įkūrimo metinių ir Vlado Pūtvio-Putvinskio vardo suteikimo proga („ačiū“ už Išminties žodį jo anūkui Rimantui Pūtviui), lankėme mirusiųjų mokytojų kapus, gėrėjomės mokykla, restauruojamu Kultūros centru ir vieningai linkėjome laimės ... visa Lietuvai.

Kelmės rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija