Atnaujintas 2007 rugsėjo 19 d.
Nr.70
(1567)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

V.Putino pokeris

Petras KATINAS

Naujasis Rusijos premjeras
Viktoras Zubkovas
Reuters nuotrauka

Literatūroje ne kartą buvo rašyta, kaip bebaimiai amerikiečių kaubojai laukinių Vakarų saliūnuose sėsdami lošti kortomis amerikietiško pokerio pasistatydavo šalia ne tik viskio butelius, bet ir pasidėdavo užtaisytus revolverius ir koltus. Jeigu kuriam nors iš lošėjų pasirodydavo, kad lošimo partneris sukčiauja ar, neduok Dieve, ištraukia iš rankovės žymėtą kortą, bemat galėjo pasiųsti jam kulką į kaktą. Todėl neatsitiktinai Vakarų didieji laikraščiai, netgi Rusijos spauda, prezidento V.Putino sprendimą likus šešiems mėnesiams iki naujų prezidento rinkimų pakeisti premjerą įvertino kaip „Putino pokerį“. Esą Kremliaus valdovas lošdamas tą pokerį ištraukė iš rankovės visiškai anksčiau negirdėtą „džokerį“ ir mušė juo visus lošimo partnerius. Pirmiausia, jau ilgai skelbtus pagrindinius pretendentus į savo įpėdinius – buvusį gynybos ministrą Sergejų Ivanovą ir artimą savo klano bičiulį, irgi vicepremjerą, Dmitrijų Medvedevą. Netikėtai paskyręs į naujojo premjero postą mažai kam žinomą buvusį V.Putino bendradarbį ir bičiulį, su kuriuo dirbo Sankt Peterburge, finansų milicijos, oficialiai vadinamos Finansinio monitoringo tarnybos, vadovą Viktorą Zubkovą, V.Putinas tame valdžios pokeryje metė labai neaiškią kortą. Užuominos, kad V.Zubkovas kur kas aktyviau imsis kovos su finansiniais nusikaltimais nei atsistatydinęs, o faktiškai atstatydintas jo pirmtakas Michailas Fradkovas, tėra tik to žaidimo dalis. Juk visiems aišku, kad vyriausybės reikalus tvarkė visai ne premjeras M.Fradkovas, o jo pirmuoju pavaduotoju paskirtas Sergejus Ivanovas. Beje, sprendžiant iš artimų Kremliui politikos specialistų nuostabos dėl V.Putino pasirinkimo, Kremliuje visi manė, kad M.Fradkovo dienos suskaičiuotos, o jo įpėdiniu absoliučiai visi matė Sergejų Ivanovą. Kaip, beje, ir būsimą V.Putino įpėdinį. Ir štai ištrauktas Viktoras Zubkovas. Anot vieno Sankt Peterburgo valdininko, „labai malonus, draugiškas, padorus ir puikaus charakterio žmogus“. Ir dar, svarbiausia, labai sutarė su V.Putinu, kai beveik penkerius metus dirbdamas Sankt Peterburge buvo V.Putino pavaduotoju užsienio ryšių komitete.

Dabar politikos apžvalgininkai ir politologai daro prielaidas, kad V.Putinas jau pasirinko V.Zubkovą savo įpėdiniu, turėdamas du svarbiausius tikslus. Pirmiausia, jis nė kiek neabejoja jo begaline ištikimybe. Antra, pagyvenęs premjeras, nors ir neslepia, kad galėtų pakeisti V.Putiną po 2008 m. kovo mėnesį įvyksiančių Rusijos prezidento rinkimų, po poros metų „sveikatai pablogėjus“ gali atsisakyti prezidento posto ir tada V.Putinas vėl sugrįš. Be to, V.Putinas ir nebūdamas prezidentu akivaizdžiai rengiasi valdyti Rusiją per savo pasirinktus statytinius. Neatsitiktinai V.Zubkovas jau užsiminė apie dabartinio ministrų kabineto „valymą“. O 2012 metais, kai įvyks nauji Rusijos prezidento rinkimai, V.Putinui bus tiktai 59 metai. Anot vieno jo liaupsintojų, – „pats jėgų žydėjimas“. Be to, Dūmos absoliučiai daugumai balsavus už V.Zubkovo kandidatūrą į premjerus ir tik komunistų deputatams dėl akių balsavus prieš, dar kartą buvo suvaidintas pseudodemokratinis spektaklis. Bet kitaip ir būti negalėjo. Juk Valstybės Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas vadovauja ir V.Putino „Jedinaja Rosija“ partijai.

Šiaip ar taip, naujojo Rusijos premjero paskyrimas rodo, kad V.Putinas vienas absoliučiai kontroliuoja padėtį, o įvairių politinių-oligarchinių klanų, kurie darė didelę įtaką B.Jelcino valdymo laikais, epocha baigėsi. Jeigu kas ir daro įtaką Kremliui, tai karinis-pramoninis kompleksas. Tačiau ir tas sėdi V.Putino kišenėje, nes pats prezidentas ir yra didžiausias Rusijos karinės galybės atkūrimo šalininkas ir vykdytojas. Neatsitiktinai vos patvirtintas premjeru V.Zubkovas pareiškė, kad pagrindinis jo Vyriausybės uždavinys bus karinio-pramoninio komplekso stiprinimas. Tiesa, premjeras teigė, kad būtent tas karinis-pramoninis kompleksas yra vienintelis, kuriantis ir įdiegiantis naujausias ir moderniausias technologijas visose ekonomikos srityse.

O kol kas tas sovietiniais laikais puoselėtas kompleksas, kuris dėl nežaboto ginklavimosi faktiškai ir sugriovė SSRS „liaudies ūkį“, imasi senų reikalų. Tuo labiau kad pinigų tam netrūksta. Naftos ir dujų dolerių – per akis. Matyt, neatsitiktinai naujojo premjero paskyrimo išvakarėse Rusijos generolai, neslėpdami pasididžiavimo ir neslėpdami pagrūmojimų, pranešė apie sėkmingą „visų bombų bombos“ – naujausios vakuuminės bombos išbandymą. Kaip pasigyrė Rusijos armijos generalinio štabo viršininko pavaduotojas Aleksandras Rukšinas, ši bomba keturis kartus galingesnė už analogiškas amerikiečių bombas, o savo efektyvumu prilygsta atominei bombai. Šios bombos išbandymas, kaip ir V.Putino įsakymu atnaujintas strateginių bombonešių patruliavimas virš pasaulio vandenynų, rodo, kad imperinė politika imta vykdyti visais frontais. Nuolat auga ne tik energetinė ekspansija, bet ir karinis bei informacinis spaudimas. Ne be reikalo Rusijos žiniasklaida išplatino didžiulį analitinį politologo Vladimiro Majaus straipsnį, pavadintą „Rusija – tai spyruoklė, kuriai toliau susispausti nebėra kur“. Šio analitinio straipsnio esmė ta, kad JAV ir iš dalies ES iš Baltijos valstybių, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Rumunijos ir subyrėjusios Jugoslavijos šalių sukūrė „sanitarinį kordoną“ aplink Rusiją ir todėl Maskvos pirmaeilis uždavinys – neleisti tam „kordonui“ plėstis į Centrinę Aziją, o esamiems „priešams“ pažaboti rasti ekonominių, politinių ir karinių spaudimo priemonių. Matyt, „galingiausia pasaulyje“ vakuuminė bomba ir skirta tam pažabojimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija