Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Žmogaus – legendos pėdomis

Režisieriaus Juozo Miltinio 100-osioms gimimo metinėms

(Pabaiga. Pradžia Nr. 68, 70)

J.Miltinio motina Uršulė Miltinienė

J.Miltinio jaunystės draugė Cecilija Griniūtė

Miltinio draugas Petras Karuža

Viena iš paskutinių J.Miltinio nuotraukų

III. Post scriptum

Šurmuliuoja Panevėžys J.Miltinio 100-čio šventėje: renginiai, minėjimai, kiti pagerbimo akcentai... Rekonstruojamas teatras (tas pats, kurį jis pastatė). Ir apie tai pasakoja miesto bei respublikinė spauda. O žmonės smalsūs, jie nori kitokio peno, artimesnio sielai – apie didįjį Maestro. Tai ir patenkinsime jų smalsumą.

J.Miltinio laiškų artimiausiems draugams ištraukos

(Petrui Karužai) RAMONIŠKIAI, 1931, liepos 12. (...) Baisiai nuobodu. (...) Vis tik, Petrai, intelektualinė kultūra yra didelis dalykas žmonių gyvenime. Visa technika, visas materijos tobulumas yra niekai prieš didžią žmogaus dvasią. (…) Petrai, aš tau sakau, kad mokysiuos dar daug ir mokysiuos dar daugiau... Man baisu, nes aš grįžtu į primityvą. Nei gamta, nei upelio čiurlenimas nesilsina nusilpusio kūno, jeigu dvasia kryžiuojasi... Durnai rašau, Petrai, bet kaip durnai atrodo kiekvienas žmogaus pavidale subjektas, – jis nebepatobulinamas iš išorės. (...) Petrai, nerasiu aš artimesnio ir mylimesnio žmogaus už Tave. Aš į tavo vidų įsimylėjau ir visur statau Tave centru, jeigu noriu kur nors pažvelgti. Tu mane daug pamokei. Tu būk mano mokytojas ir mokinys, o aš tavo tik mokinys. (...) Sudiev, Petrai! Bučiuoju. Nelaimingas Juzis.

ŠIAULIAI, 1931, lapkričio 24. Petreli mano! (...) Kad Tu žinotum, kaip man ilgu, kaip liūdna, tik nežinau kodėl. Kur atrasti šaknį, kuri išgydytų nusivylimą, ilgesį... Manau, kad pastosiu į teatrą – būsiu patenkintas, anaiptol, tiek pat kažko dar noriu ir dar pasiučiau. Tada dar kol mokiaus – vis tikėjaus, laukiau kažko nepaprasto. Maniau, kad teatre bus man malonu ir gera. Po velnių visą gyvenimą, jeigu jis toks tuščias ir apgaulingas! Visur melas, visur žabangai, jaunystei ir dorovei. (...) Aš nemoku parašyti. Man viskas susimaišo ir aš kaip durnius lieku suveltais plaukais. O gal man reikia įsimylėti? Bet į ką? Nejau į moterį? Ir tu gal manai, kad aš rasiu joje pasitenkinimą? Abejoju, Petrai, abejoju. Pasiliksiu vienas. (...) Žinai ką – aš grįšiu į vienuolyną. Man taip ilgu... taip nesmagu. Visi artistai tokie „pliki“, tušti. Kas gi yra teatras? Nejau pramoga, kuri padėtų geriau suvirškinti kiaulieną! (...) Sapnavau tave. O kaip aš Tavęs pasiilgau. (…) Tavo vargšas Juzis.

PARYŽIUS, 1932, liepos 4 (...) Mano gyvenimo rodyklė, kuri sukiojasi mano likimo magnete, yra ir man pačiam nesuprantama. Jeigu man viskas bus aišku ir viską suprasiu, tada nieko nebeieškosiu ir maitinsiuos sėlenomis (dvasią) ir lašiniais (skilvį). Aiškių planų, kaip traukinių tvarkaraščio, neturiu, bet turiu idėją ieškoti to, kas gyvenime, ir ypač mene, yra tobuliausia, ir artėti prie to. Pasiekti tobulybės negalima dėl to, kad pati prigimtis netobula, bet artėti galima. Tiesa, mano medžiaginės sąlygos nekokios, bet užtat dvasiniai aš patenkintas (...). Daugelis iš Lietuvos atvažiuoja tik tam, kad restoranuose nuogybių pamatytų. Bet aš nukreipiau savo akį nuo tų reginių. Dabar intensyviai mokausi kalbos (...) Kasdien po 6 val. (du mėnesius). Yra daug paskaitų iš meno, teatro ir literatūros istorijų. (...) Lankau teatrus, muziejus, ir ne tik kad žiūriu, bet studijuoju ir rašausi į bloknotą.(…)

PARYŽIUS, 1932, rugpjūčio 7 (...) Gavau iš Žilinsko laišką, kad neesą jokių galimybių man padėti likti Paryžiuj studijuoti... Bet aš vis tiek lieku (...). Gal ir greit teks grįžti (kai pradėsiu jausti, kad ilgiau nebegaliu mokytis ir artėja...), bet tada grįšiu ne į teatrą, bet į savo tėviškės miškus, kur žiemą pusnys, pavasarį žiedai, vasarą saulė ir rudenį šalna ir vėtros mane supras ir priims. Taip, Petrai. Gyvenimas šypsos, bet už nugaros slepia durklą, kaip giltinė... Kaip aš norėčiau dar gyventi... Kad atsirastų žmogus, kuris man nors po 200 litų galėtų ir tik iki Naujų Metų paskolintų kas mėnuo... Bet... Nieko... Aš tik taip sau susapnavau. (...) Jeigu šiuos metus Paryžiuj iškentėčiau, tai mano laimėta ir teatrą versiu be pasigailėjimo. Tu pamatysi, kiek iš jo (smarkiai sujudinus) pradės bėgti visokių kirmėlių ir šliužų. (...) Reikia viską sugriauti, o paskui atstatyti. (...) Sudiev, Petrai! Dabar greit parašyk ir paskui nieko neberašyk. Ir aš neberašysiu niekam, niekam, ir pakeisiu savo gyv. vietą. (...) Viso gero. Juozas.

Petras Karuža mirė 1933 metais nuo plaučių uždegimo.

(Cecilijai Griniūtei) ŠIAULIAI, 1931, rugsėjo 6. Švelnioji Ciliute! (…) Aš labai džiaugiuos ir esu linksmas, kai skaitau Tavo laišką. Aš Tave dabar daugiau gerbiu ir skaitau idealia, sielos atžvilgiu, moterim (…). Tu, Ciliute, esi didelės sielos žmogus, ir todėl Tau lemta kentėti nuo žmonių su mažutėm sielom. Tu jautri. Tu švelni kaip safyras. Tu bitės sparneliais (…). Aš Tau nemoku rašyti. Aš Tavo beformis žmogus. Tavęs pasiilgau. Aš nepatenkintas Šiauliais. (…) Visko nesurašysi. Be to, jeigu viską iš karto surašysiu, tai kitam sykiui nebeliks, o aš noriu, kad užtektų medžiagos rašyti visą amžių arba nors iki tol, kol pamanysi ištekėti, nes tada jau nebeišdrįsčiau vaikiškai rašyti ir džiaugtis arba verkti. Juk aš vaikas (…). Man linksma – juokiuos, liūdna – verkiu (…). Negaliu su nieku susigyventi. Visi manimi nepatenkinti, durnavoja. Tiek to! Būsiu, kuo turiu būti iš tikrųjų. Tau įsakau irgi būti ta, kuo turi būti. Mažas Juozukas. Tik parašyk daug.

PARyžius, 1932, liepos 2. Brangi Ciliute, kūdikėli mano mielas!

Tu tikras dangaus kūdikis, kuris žemėn pakliuvo netikėtai ir apdegė sparnelius ir dabar nebegali pakilti atgal. Lauk, kol mirtis išvaduos nuo sunkenybės, bet tas dar negreit ateis; dar prieš tai padaryk visa tai, kam tave dangus žemėn išsiuntė. Juk ne vištų ganyti čia esi leista. Susikaupk ir dirbk – ateis greit gražus rytas. Ir mes visi kartu: Tu, Valys ir aš kelsimės kaip iš milžinkapio ir pareikalausime savo dalies, bet pirma pasimokykime savęs išpirkimui. Mes dabar esame parduoti, parduoti savo bejėgiškumo, bet greit išsipirksime, ir tada!.. Tik nesusidėk su chaltūra. Geriau kentėk. Ir aš dabar kenčiu. (…)

PARYŽIUS, 1933, sausio 31. Mieloji Ciliute, kaip malonu, kad mes dar artimi ir kad mus riša ankstesni, bendri tikslai. (…) Tu daug mokeis, bet ar Tu žinai, kodėl ir kokį turėjai tikslą: kad būtum mokyta, kad tarnybą gautum ar kad reikštum gyvenime? (…) Jeigu aš Tau pasakyčiau, kad Tave myliu, ar Tu labai pasipiktintum ir supyktum, ar tik taip sau nusišypsotum? A? Aš nieko nebesuprantu: (…) kur aš ir ko ieškau. (…) Atrask man gyvenime nors mažą nešlifuoto deimanto krislelį, bet tikrą. Viso gero. Juozas.

Kai Miltinis 1937-aisiais grįžo iš Paryžiaus, Cecilija buvo ištekėjusi prieš dvejus metus.

Laiškai Miltiniui

VILNIUS, 1954, vasario 16. Dėl Panevėžio dramos teatro direktoriaus ir režisieriaus įsakau: 1. Panevėžio dramos teatro direktorių ir vyr. Režisierių Juozą Miltinį, s. Jono, už netinkamą vadovavimą teatrui nuo š.m. vasario 15 d. atleisti iš direktoriaus ir vyr. režisieriaus pareigų ir perkelti jį į Lietuvos TSR Kino studijos dubliažo režisieriaus pareigas. (...). A.Guzevičius, Lietuvos TSR Kultūros ministras

PANEVĖŽYS, 1954, rugsėjo 9. Brangus Drauge Miltini! Labai noriu Jums rašyti, bet kartu man labai nejauku. Lygiai kaip anksčiau, kai man tekdavo su Jumis nuoširdžiai pasikalbėti, aš visuomet bijodavau prieš Jus parodyti savo menkystę, stengdavausi kažkaip ypatingai, reikšmingai ir išmintingai kalbėti, ir maivydavausi, bet patikėkite – tai tik iš pagarbos Jums ir iš baimės pasirodyti prieš Jus kvailiu. Štai ir dabar, rašau ir jaudinuosi dėl savo minčių, dėl stiliaus, pagaliau dėl savo neišlavintos, bjaurios rašysenos. (...)

Sulaukėme jūsų antrojo laiško. (...) Jūsų laiškai mums dabar vienintelis optimizmo šaltinis. Vėl mes pasijuntame esą ne vieni, vėl mums grįžta viltis tapti gerais aktoriais. Ir jeigu sugebėsime ta kryptimi stengtis, tai tik galvodami apie Jus. O mes galvojame apie Jus ir nesame „dvasioje kritę“, bet, žinoma, ką padarysi, jeigu „šeimininkas įvedė madą nebedavinėti žvakių; norisi vakarais ką nors parašyti ar sukurti... Negalim... Tamsu... tamsu... tamsu! (…) Mes labai Jūsų išsiilgome. (…) Labai laukiu kelionės į Maskvą, tiksliau – pasimatymo su Jumis Maskvoje. (…) Jūsų Gediminas (Karka).

VILNIUS, 1965, gruodžio 2. Nežinau nuo ko pradėti. (…) Aš mokausi Konservatorijoje, esu III kurso teatrinio fakulteto studentė. (…) Pradėjau suprasti, kad metus, mėnesius, valandas leidžiu veltui. Iš mūsų daro aktorius, kurie nieko, tik štampus ir apsnūdimą atneš į teatrus. (…) Čia mus žaloja, mes išeisim iš čia net ką turėję gražaus ir gero praradę. Noriu pabandyti stoti į Jūsų teatro studiją. Sutinku plauti grindis ir tampyti dekoracijas, kad tik būtų viltis pasinerti į tikrą kūrybą. (…) Prašau Jus, parašykite man nors keletą žodžių, ar Jūs priimate į savo studiją studentus, ar galėčiau atvažiuoti pabandyti. (…) Aš Jumis tikiu. Risa Kazragytė.

VIEKŠNIAI, 1968, gegužės 23. Mano brangus sūneli, kodėl neatvažiuoji manęs aplankyti, buvai žadėjęs atvažiuoti ir kodėl neatvažiuoji. Aš esu Tavęs labai pasiilgusi ir noriu su Tavim pasikalbėti. Atvažiuok paprastą dieną, aš esu Viekšniuose pas Antaną. Esu kiekvieną dieną viena. Tik nevažiuok pirmadienį ir sekmadienį ir pietų laike, nes aš noriu viena su Tavim pasikalbėti. Tavo motina.

1969 birželio 7. Drg. Miltini! Man kaip komunistui (dabar tikrų komunistų labai maža) labai skaudu, kad Tamstos auklėtinis Donatas Banionis filmuojasi pas kapitalistus, o Jūs statote veikalus, kurie atsiduoda kapitalistiniu tvaiku arba yra fašistinės dvasios. Jūs, drg. Miltini, užmirštate, kad reikalinga ką nors paruošti Lenino 100-osioms metinėms. (…) Pagalvokite, gerai? Man atrodo, kad pas Jus teatre silpnas komunistinis auklėjimas ir žemas idėjinis lygis. Ezertas, Komunistas-revoliucionierius.

UKMERGĖ, 1975, vasario 2. Gerbiamas maestro! Leiskite žemai nulenkti galvą prieš Tamstos genijų ir Jūsų žilus plaukus... Tamstos, gerbiamas Maestro, statomi spektakliai jaudina, verčia daug mąstyti apie šių dienų problemas ir aktualijas. Pabuvojus Jūsų teatro statomuose spektakliuose, jauti, jog tai tikrai didžiulė šventė. Didžiulis Jums ačiū. Simonavičius, darbininkas.

VILNIUS, 1977, rugpjūčio 3 d. Ak, tos geros, šviesios jaunystės dienos!

Ak, koks gražus buvote, kada po balkonu, šalia Ženevjevos bažnytėlės (Paryžiuje), šviesią barzdelę pastatęs, gražią galvą užrietęs į mus su Petru (Cvirka) žiūrėdavot… O aš puldavau rūgusį pieną bei lietuvišką juodą duonelę ant stalo dėti ir brangaus svečio laukdavau… Likote ir dabar, po tiek metų, toks pat jaunas ir brangus. Bučiuoju Jūsų barzdelę, deja, jau nebe šviesią, o šiek tiek žilstelėjusią. (…) Marija Cvirkienė

VILNIUS, 1977, rugsėjo 8. Brangus Juozai, iš visos širdies Tave sveikinu, sulaukusį 70 metų ir laimėjusį tiek aukštų ir didelių apdovanojimų ! (...) Aš didžiuojuos, jog bene pirmas Tave „atradau“, įvertinau ir kovojau už Tavo talentą, nors viešai Tu niekad apie tai neužsimeni. Bet ir tas gerai, kad ir šiaip manęs neužmiršti ir neseki pavyzdžiais tų literatų, kurie „Naujoje Romuvoje“ gimė, subrendo ir išsiplėtė, o dabar bijo viešoj vietoj su manimi pasisveikinti, o interesui atsiradus nesivaržo įvairiausiom priemonėm man kenkti ir sunkinti ir šiaip nelengvą man gyvenimą. (...) Šiuo atžvilgiu Tu taurus ir už tai aš Tave gerbiu ir myliu. Tu turi talentą ir sugebi juo naudotis. Nuoširdžiai Tau linkiu šviesaus kūrybinio rudens! Tavo J.Keliuotis.

Gal ir užteks... Tikiuos maestro nesupyks ant manęs... O juk buvo įdomu skaityti? Dideli žmonės visada įdomūs.

Vis dėlto koks tas „Post scriptum“?

Taigi linkėjimai – Panevėžio ir kitiems Lietuvos teatrams ne tik švenčių proga prisiminti Juozą Miltinį, bet ir atgaivinti jo teatrą. Su jo idėjomis, jo meniniu ir dvasiniu branduoliu, atstatyti jį – garsų Sąjungoje, šį kartą Europos (Sąjungoje). Štai tada griežtasis maestro tikrai kiekvieną priglaus prie širdies...

Parengė Julė KILČIAUSKIENĖ

© 2007 „XXI amžius“