Atnaujintas 2007 spalio 5 d.
Nr.75
(1572)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Kagėbizuota“ diplomatija

Lietuvoje kilo naujas triukšmelis – vienas kompetentingas asmuo pasakė naujieną: buvę KGB karininkai ar agentai siunčiami į diplomatinę tarnybą, ir ypač į NATO ir ES šalis. Apie tai netikėtai viešai pasakė buvęs VSD pareigūnas ir Liustracijos komisijos vadovas Vytautas Damulis: esą dalis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareigūnų, šiuo metu užimančių ambasadorių postus Europos Sąjungos ir NATO šalyse, „liustraciją perėjo“ tik tuometinių VSD vadovų kabinetuose, t.y. savo kagėbistinę praeitį paslėpė nuo Liustracijos komisijos, kuri turi patikrinti visus kandidatus, siekiančius svarbių valstybinių postų. V.Damulis LNK laidoje „Savaitės panorama“ tvirtino, kad kai kuriems aukštiems valstybės pareigūnams, galimai bendradarbiavusiems su KGB, užtekdavo pokalbio su buvusiu VSD vadovu Mečiu Laurinkumi ir po to jiems nereikėdavo įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į Liustracijos komisiją.

Tiesą sakant, paskelbta naujiena yra visai ne naujiena, netgi sena kaip atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė: jau seniai žinoma (ir „XXI amžiuje“ ne kartą apie tai buvo rašyta), kad Lietuvos diplomatinis korpusas sudarytas daugiausia iš buvusio sovietinio komunistinio aktyvo ir kagėbistinio arsenalo ar jam tinkamų žmonių. Ir tas vyksta nuo pirmųjų diplomatinių santykių su mus pripažinusiomis valstybėmis atkūrimo. Lietuvos diplomatais tapo arba visuomenei mažiau žinomi KGB „bildukai“ (sovietiniais laikais oficialiai turėję kitas pareigas), arba stipriai konspiruoti KGB „rezervininkai“ ir agentai (kurių bylų Lietuvoje jau seniai nėra), arba okupacinio režimo ramsčiais buvę kompartijos veikėjai (daugiausia antraeiliai) ir jų palikuonys. Kitą, tikrų patriotų, grupę sudaro mažuma: tai vienas kitas išeivijos atstovas ar su okupaciniu režimu nebendradarbiavęs asmuo, tik per tam tikrus ryšius patekęs į diplomatinę tarnybą. Būtina pasakyti (ir tas aiškiai matosi), kad ši grupė palaipsniui mažėja: arba pasitraukia dėl amžiaus, arba atsisakoma jos paslaugų. Apskritai, visa mūsų valstybės ambasadorių skyrimo į kitas šalis sistema yra tokia, kad į ją nesunkiai patenka „neliustruoti“ asmenys (kaip teigia naujasis liudytojas, pritariant VSD vadovui), o buvusius kompartijos veikėjus skiriant į ambasadorių postus ankstesnis priklausymas kompartijai yra netgi savotiškas privalumas. Beje, nepriklausomoje Lietuvoje tai jau įprasta praktika: beveik visos valdžios institucijos, vadovaujamos buvusios komunistinės valdžios pareigūnų, ne tik nelinkusios į šias atsakingas pareigas skirti patriotinių jėgų atstovus, bet netgi įvairiausiais būdais siekia prastumti okupantų talkininkus.

Išgirdęs tokius kaltinimus, užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas aiškino, jog neturi informacijos, kas iš jo pavaldinių galėjo nuslėpti tarnybą KGB, ir tokius įtarimus artimiausiu metu esą ketina aiškintis. Tačiau jis vargu ar gali paneigti V.Damulio mestus kaltinimus: kai kurie diplomatai neperėjo liustracijos proceso ne dėl savo valios, o dėl tuometinio departamento direktoriaus Mečio Laurinkaus ir jo pavaduotojo Dainiaus Dabašinsko – „tiesiai šviesiai man, kaip (Liustracijos komisijos) pirmininkui, buvo pasakyta, kad su tais žmonėmis aš pakalbėsiu, ir nėra ko jų į komisiją siųsti. Ir tie žmonės yra žinomi, ir netgi atstovauja Lietuvai NATO valstybėse“.

Tokius dalykus patvirtina ir ilgametis ambasadorius Venesueloje ir Ispanijoje Vytautas A.Dambrava: „Privačiai „nutrupėdavo“ iš pačių aukščiausių sluoksnių ir kagėbistų pavardės, ir pravardės“. Jis žinąs „bent penkis su sovietais bendradarbiavusiuosius, kurie atstovauja Lietuvai ir šiuo metu. Kodėl nieko nedaroma, kad ši padėtis keistųsi? Pas mus dauguma personalo ne tik URM, bet ir kitose institucijose buvo ir yra „raudoni“, net ne „ružavi“, o dabar vaidina patriotus, – tvirtino V.A.Dambrava. – Manau, kad daugiau nei pusė mūsų diplomatų yra buvę komunistai, kagėbistai ar GRU veikėjai. Jie veikia vieningai, nes veikdami išvien gali apsiginti nuo jiems kylančių pavojų“. V.A.Dambrava negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl buvęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas savo metu nenorėjo ar nesugebėjo iš diplomatinės tarnybos eliminuoti įvairaus plauko buvusiųjų: „O jis turėjo visus slapyvardžius, visą medžiagą, bet nieko esminio neįvyko“. Atvirkščiai nei, pavyzdžiui, susivienijusioje Vokietijoje, Lietuvoje, kaip sakė V.A.Dambrava, „kuo didesnę šunybę padarai, tuo greičiau paaukštinimą gauni“.

Kaip toliau elgiasi į savo rankas išteisinamąjį dokumentą gavęs diplomatinei tarnybai „parinktas“ asmuo? Daroma taip: pradžioje toks naujai iškeptas „diplomatas“ su kagėbistine ar „partine“ praeitimi pasiunčiamas į nedidelę valstybę (pavyzdžiui, Suomiją), po to grąžinamas į Lietuvą darbui URM, o jau vėliau jo „maršrutinis“ darbas pasiekia kelias svarbias valstybes, pavyzdžiui, Kanadą, JAV, Didžiąją Britaniją. Galimi ir kiti variantai, nukreipiant tokį diplomatą į svarbią tarptautinę organizaciją (pavyzdžiui, Lietuvos atstovybė prie ES ar NATO) ir pan. Taip sukuriama „patikimo“ ir profesionalaus diplomato legenda.

Puikiai suprantant jau seniai Lietuvos diplomatijoje susispietusį korpusą tenka stebėtis šią savaitę kilusiu šurmuliu dėl pastarosios „naujienos“. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Algis Kašėta pasižadėjo siekti, kad būtų surengtas bendras Seimo Užsienio reikalų komiteto ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdis, į kurį būtų pakviestas ir Valstybės saugumo departamento vadovas Povilas Malakauskas. Situaciją A.Kašėta vadina skandalinga: „Jei (...) Liustracijos komisijai neprisipažinę buvę KGB slaptieji bendradarbiai iš tiesų atstovauja Lietuvai Europos Sąjungoje, NATO šalyse, tai tokia skandalinga situacija turi būti keičiama“. Ir paaiškino priežastį: „Tai, kad Seime stringa naujas Liustracijos įstatymo priėmimas, negali apsaugoti buvusių KGB bendradarbių. Dabartinis įstatymas privalo būti vykdomas“. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas konservatorius Audronius Ažubalis, nors ir pripažindamas, kad liustraciją neperėjusius asmenis, tebedirbančius diplomatinėje tarnyboje, reikia tirti, tačiau tai daryti įstatymų numatyta tvarka. Kartu jis netgi išbarė tokius „diplomatus“ demaskavusį buvusį VSD pareigūną: „Jei V. Damulis tą informaciją turėjo ir laikė iki šiol, tai irgi keistai atrodo. Su tokia informacija reikia eiti aukštyn (pas vadovybę – red.), o jei aukštyn nepraeini, reikia eiti iki parlamento. Kodėl tas nebuvo iki šiol padaryta – irgi neaišku“. Toks užsidegimas išspręsti kagėbistų – diplomatų klausimą pagirtinas, tačiau kyla klausimas, ar tokios padėties nežinojo ir šie dešinieji parlamentarai? Dabar jie paskubomis kelia „pakartotinės“ liustracijos klausimą, nors per 17 nepriklausomybės metų reikėjo seniai tai išspręsti, ir tam galimybių ir progų buvo labai daug. Tačiau dėl kažkokių neaiškių priežasčių buvo delsiama... Dabar jau griebiamasi taisyti padėtį. J.Karoso pavaduotojas konservatorius A.Ažubalis, klausiamas, kodėl nuo nepatikimų ar įtartinų asmenų nebuvo apsivalyta tuomet, kai daugumą Seime turėjo konservatorių ir krikščionių demokratų koalicija, teisinosi, kad ministras A.Saudargas neteikdavo panašaus pobūdžio informacijos. „Kildavo mums įvairių abejonių dėl būsimų ambasadorių kandidatūrų, tačiau su prezidento A.M.Brazausko ir premjero G.Vagnoriaus palaiminimu neužkliūdavo net patys kairiausi pretendentai, – prisiminė A.Ažubalis, 1999-2000 metais vadovavęs Seimo URK. – Dabar tik galiu apgailestauti, kad kai kurie asmenys elgėsi nevalstybiškai ar mažų mažiausiai nenuosekliai“. Pasiūlytam užmojui – spręsti ambasadorių klausimą Seime iškart pasipriešino ilgametis komunistų partijos veikėjas ir ideologas, dabar Seimo Užsienio reikalų komitetas pirmininkas Justinas Karosas, pasakęs, kad tokius dalykus turi aiškintis ne Seimas ir ne politikai, o teisinės institucijos. Jis išsityčiojo iš A.Kašėtos pasiūlymo: „Tikrai nematau prasmės tokių dalykų daryti Užsienio reikalų komitete, nes tai yra dalykai, susiję su teisiniais-kriminaliniais tyrimais, ir tai turėtų aiškintis tos institucijos, kurioms pagal kompetenciją priklauso, o ne A.Kašėta ir apskritai ne politikai. Kai parlamentarai dedasi viską išmanančiais ir lenda ne į savo reikalus, ne į savo veiklos sritis – tai kompromituoja ir valstybę, ir pačius politikus. Ir apskritai tos klišės, susijusios su VSD ir KGB, yra per daug naudojamos“. „Nesiknaisioti po praeitį“, t.y. aukščiausiuose valstybės postuose leisti dirbti pasislėpusiems KGB agentams, iškart piktai pasipriešino ir premjeras Gediminas Kirkilas, sakydamas, kad jis jau seniai atmeta tokius „pasenusius“ dalykus, kaip aiškinimąsi, kurie yra kagėbistai (valdžios postuose). Aišku, savo kaltę, skiriant kagėbistus, buvęs VSD vadovas generolas M.Laurinkus, dabar įsitaisęs saulėtoje Ispanijoje, kur dar neseniai bijojęs vykti dėl tariamų sąmokslininkų planų „užsmaugti jį karštame glėbyje“, irgi neigė. Bet ar tai turėtų stebinti? Juk tas pat Laurinkus, pavasarį lankydamasis Lietuvoje, kai šalį drebino sunkiai vykęs VSD veiklos tyrimas, sakė: „Lietuva dabar gyvena šviesiausią savo gyvavimo metą“.

Todėl jau tapo įprasta, kad ir visuomenė (žiniasklaida), ir valdžia visai nesidomi, ką Lietuvos atstovai veikia svarbiose užsienio šalyse (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje) arba organizacijose (NATO, ES, Jungtinėse Tautose, UNESCO ir kt.). Tokia padėtis yra labai palanki KGB ir kitus okupacinio režimo atstovus iškėlusiems sluoksniams – labai nesunku nuslėpti Lietuvos valstybei neatsakingai, o atskirais atvejais ir žalingai dirbančius diplomatus. (Tarp kitko, beveik visi nepriklausomos Lietuvos diplomatai, atstovai užsienio šalyse, ypač susiję su KGB, kažkieno nurodymu nėra minimi ir naujausioje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“.)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija