Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Pozicija
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Be pinigų, yra ir kitų turtų

Jurgis BIELINIS,

kraštotyrininkas

Prie Laisvės paminklo Lapėse 1930 metais

Neseniai perskaičiau Algirdo Ruzgio, Lapių centrinio vartotojų kooperatyvo pirmininko, straipsnį „Noriu, kad mane suprastų“, išspausdintą „Tėviškės žiniose“ (2007 09 08). Manau, jūs, gerb. A.Ruzgy, taip pat turite lapiečius suprasti. Ir ne tik lapiečius, bet ir dar daugelį Lietuvos žmonių, nes jie nepamiršo tų, kurie žuvo už Lietuvos laisvę. Čia, po jūsų kooperatyvo sandėliuku, yra didvyrių paminklo pamatai ir čia buvo numesti partizanų kūnai. Sprendžiant iš prie straipsnio esančios nuotraukos, jūs esate tokio amžiaus, kad privalote atsiminti pokario laikus, „klasių kovą“, gal joje ir dalyvavote, turite prisiminti, kaip Lapių laisvės paminklas tapo paminklu Stalinui ir kaip jis atsidūrė po žeme. Pakartokime istorijos pamoką.

Pateiksiu citatą iš mokytojo kraštotyrininko Broniaus Šukio rankraščio „Lapės – miestelis prie Neries“, parašyto 1991 metais:

Išniekintas paminklas

Pačiame Lapių centre gunksojo didelis Stalino paminklas, primenantis, kad 1948 metais Lapėse buvo įkurtas pirmasis Kauno rajone kolūkis, pavadintas Stalino vardu. Kai šio tirono kultas pagaliau susilaukė kracho, nuo paminklo buvo nusukta Stalino galva, ir vienas komjaunuolis ją nudaigojo. Visa tai įvyko 1956 metais pagal dėsnį „Tai, kas gali sulūžti, būtinai sulūš“. Begalvis paminklas dar ilgai stūksojo. O kai pagaliau buvo ir tinkas nuluptas, visi pamatė įspūdingą Lietuvos nepriklausomybės paminklą, tik be kryžiaus. Pačiame priekyje auksinėmis raidėmis žėrėjo plokštės įrašas: „Žuvusiems už Lietuvos laisvę. 1918-1928 m.“

Buvo dar ir kitos dvi plokštės su įrašais. Vienoje jų – „Pro patria“ (lot. „Už tėvynę“). Koks įrašas trečioje plokštėje – neatsimenama. Paminklas – trikampė smailėjanti prizmė, jai iš šonų šventinimo metu buvo pasodinti ąžuoliukai. Jie, dideli ir gražūs, ir šiandien tebežaliuoja, nors jų šaknys kelio asfaltu užpiltos. Monumentas sucementuotas iš pačių gražiausių Lapių laukų akmenų. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti tą paminklą 1928 metais pastatė vietos šaulių būrys. Viršuje – vieno Lapių kalvio padirbtas dailus kryžius, kiek žemiau – vytis.

Kai paminklas liko be Stalino „marškinių“, išsigando Lapių komunistai, išvydę paslėptą Lietuvos laisvės paminklą. Tuoj nuplėšė įrašus. Dvi plokštes su įrašais man, kaip muziejininkui mėgėjui, pavyko nučiupti ir paslėpti. Iškasė gilią duobę ir į ją įvertė paminklą. Tačiau paminklo postamento vienas kampas liko kyšoti. Ilgai dar daužė didžiuliais kūjais, kol tą kampą nukapojo. Statant kooperatyvo parduotuvės pastatus, to paminklo pamatai pateko po sandėlio (garažo) pamatais. Čia paminėtą pirmąją plokštę paslėpiau prie savo buto pamatų, kitą – prie kelio į mokyklą krūmuose. Vieną ankstų rytą kelią platino, ir plokštė liko po kelio danga.

O pirmoji plokštė gerai išsilaikė. Mano paprašyti, 1990 m. gruodžio 10 d. mokiniai ją nugabeno į mūsų mokyklos kraštotyros muziejėlį, kurį įsteigiau dar 1955 metais. Čia įrašiau atminimui ir savo neužmirštamų talkininkų pavardes: tai Edvardas Paulauskas, gimęs 1975 metais, ir Deivydas Ališauskas, gimęs 1977 metais. Toji plokštė – tamsaus granito, jos aukštis – 35 cm, plotis – 42 cm, storis – 8 cm, plokštės viršus apvalainas.

Kitados Lapių žmonės labai mėgo fotografuotis prie savojo paminklo. Tokių nuotraukų surinkta mokyklos muziejėlyje. Šiuo metu lapiečiai nori monumentą iškelti iš žemės ir atnaujinti. Apie paminklo išniekinimą buvo rašyta spaudoje (A.Vaičius. „Kryžius ir Stalinas – ant vieno postamento“. „Tėviškės žinios“, 1989 07 27, Nr. 88).

Praėjo 19 metų, kai lapiečiai „nori monumentą iškelti iš žemės ir atnaujinti“. Kodėl taip neįvyko? Nejaugi Lietuva dar neatgavo nepriklausomybės? Juk nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų garbus kraštotyrininkas, Lapių mokyklos mokytojas B.Šukys pradėjo rūpintis ir organizuoti Laisvės paminklo prikėlimą naujam gyvenimui. Visos Lietuvos miestuose ir miesteliuose ant senųjų pamatų buvo atstatyti Laisvės paminklai ir jie primena kovas, už laisvę žuvusius kovotojus.

Tačiau dar gal dešimtmetį iki Sąjūdžio mąstantys KGB pulkininkai juto, kad lenktynės su Vakarų pasauliu pralaimėtos ir vargu ar padėtis pasikeis, tad būtina pertvarką daryti iš viršaus, kol sovietinė liaudis jos nepradėjo daryti iš apačios. Reikia dar kartą apmulkinti liaudį, padaryti taip, kad esama nuosavybė pereitų jų klano žmonėms. Tą KGB planą-instrukciją man rodė, davė, viską paaiškino ir prašė perduoti Vytautui Landsbergiui 1991 metų vasarą Maskvos socialdemokratai, kai aš lankiausi jų susirinkimuose. Grįžęs į Vilnių ir V.Landsbergio neužtikęs, tą KGB planą palikau jo kanceliarijoje.

Tai, kas buvo gera sukurta sovietiniais metais, turėjo atitekti sovietiniam elitui. Tai man primena sovietinės giesmės eilutę: „Vsio, što bylo nami zavojovano, my nikogda nikomu neotdadim...“ (rus. „Kas buvo mūsų užkariauta, mes niekados niekam neatiduosime“). Prisimenu, Jonavoje, kur tuo metu gyvenau ir kur kaip Sąjūdžio atstovas buvau išrinktas rajono Tarybos nariu, rajono partijos sekretorius su komjaunimo sekretoriumi nesnaudė ir pirmieji pradėjo per savo agentus supirkinėti investicinius čekius ir prichvatizuoti įmones. Lietuvos komunistų partija turėjo žinoti tą planą ir pritarė tai prichvatizacijai, patys prichvatizavo, kiek galėjo. Prichvatizacijai naudojo surinktą savo narių mokestį, net važiavo pas Joną Paulių II gauti palaiminimo savo piktiems darbams.

Prichvatizatorių gauja nenorėjo girdėti nei kraštotyrininko B.Šukio, nei gausių lapiečių nuomonės. Jų manymu, kooperatyvo garažas amžiams turėjo stovėti ant Laisvės paminklo pamatų. Stovėjo ir dabar dar stovi. Ten plačios apylinkės, visur šiukšlina gyventojai, kurie jau beveik „atvažiavo iki galutinės savo gyvenimo stotelės“. Kauno rajono kooperatyvo parduotuvėlėje jie malšina savo troškulį, o paskui čia prie to garažo, už jo kampo, tvarko savo gamtinius reikalus (ir tai tęsiasi bent 10 metų). Ir sovietiniais, ir dabartiniais laikais tiems kooperatininkams malonu skaičiuoti vėmaluotą pelną ir klausyti laidotuvių giesmių. Karštą vasarą šlapimo ir išmatų tvaikas pasiekia praeivius, einančius į bažnyčią, jie net suka į šalį nosį ir akis. O garažo mūrai praeiviams užstoja kelią ir vaizdą į bažnyčią, kurios 400 metų sukaktį lapiečiai netrukus minės. Laidotuvių procesijai nešant karstą į kapus, tą garažą, kaip kokį stačiatikių soborą, pastatytą gatvės viduryje, reikia lanku apeiti.

Kodėl tokia didelė garbė sovietiniam palikimui? Tokia nepagarba Laisvės paminklui, tiems, kuriems tas paminklas pastatytas, kurie savo krauju apgynė 1918 m. vasario 16 d. aktą, prijungė prie Lietuvos Klaipėdos kraštą? Jie pasiekė tai, ko nepadarė Didysis mūsų Vytautas. Tada ten žuvo Stašelis, 1918-1920 metų savanoris, Raudondvario valsčiaus Netonių kaimo mokyklėlės mokytojas. Žygyje į Klaipėdą dalyvavo ir mano tėvas, jo taip pat būta partizano ir savanorio.

Apie į žemę užkastą Lapių Laisvės paminklą išgirdau gal septintame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai ten apsigyveno mano brolio šeima. Dukterėčia mokytoja Jūratė daug pasakojo apie kraštotyrininką B.Šukį, taip ir neatstačiusį Laisvės paminklo. Vėliau pasakodavo apie savo ir kitų triūsą rašant prašymus, renkant gyventojų parašus visokiems vadams ir vadukams, kad būtų nugriautas garažas ir ant jo pamatų būtų atstatytas Laisvės paminklas.

Jūratė žinojo, kad dar sovietmečiu esu statęs ir atstatinėjęs paminklus, kai mūsų partijos sekretorių įsakymu jie buvo griaunami, žinojo, kad domiuosi kraštotyra. Jos ir kitų lapiečių paskatintas, prisijungiau prie Laisvės paminklo vadavimo. Prisidėjo ir savanorio vaikaitė Rūta Zabielienė iš Panemunes, su kuria ne vieną mitingą Kaune ir Vilniuje dėl žemės grąžinimo surengėme.

Ponas A.Ruzgy, rašote, kad statiniai ne jūsų vieno, o kooperatyvo. Taip, tas apšepęs, sukrypusiomis, retai atveriamomis durimis, žmonių ir šunų šlapimu prasmirdęs garažas yra kooperatyvo. Jūsų visi statiniai pastatyti ant sovietų valdžios nusavintos bažnytinės žemės, vadinasi, jie yra neteisėti.

Ir pikete prie Kauno rajono Savivaldybės, ir seniūnijos susirinkime visi vieningai reikalavo paminklą atstatyti ant senųjų pamatų. Nuo Sąjūdžio laikų daug kartų buvo rinkti parašai ir įteikti dešimčiai institucijų – senieji ir naujieji Lapių gyventojai to nori, išskyrus valdininkus. Ir nereikia niekinti Bažnyčios, žmonėms įrodinėti: „Dabar traukos centras nusikėlė prie seniūnijos, ten tą Laisvės paminklą ir reikia perstatyti.“

Rašote, kad ši grupė žmonių griebėsi ekonominio šantažo – jie neis pirkti į tą jūsų parduotuvę. Rašote, kad viskas pabrangę, net sklido žinios, kad už garažiuką reikalaujate 30 000 Lt, vėliau – jau 60 000 Lt. Dabar prašote Savivaldybės mokesčių lengvatų. O kiek tas garažas ir žemė po juo jums patiems kainavo? Tik vieną litą. O kokia kaina už iš mūsų atimtą žemę, atimtus namus mokama? Jūs, p. A.Ruzgy, su savo akcininkais gviešiatės neuždirbto turto.

Noriu pabudinti jūsų sąžinę. Ėjo 1923 metai. Lietuva gydė žaizdas. Klaipėdos ir jos krašto padėtis Antantės nutarimu buvo neaiškioje padėtyje. Lenkai užgrobė Vilniaus, Suvalkų kraštus, meilinosi prancūzams, kad tie tarpininkautų užgrobiant ir Klaipėdos kraštą. Delsti nebuvo galima. Vinco Krėvės-Mickevičiaus iniciatyva labai slaptai buvo ruošiami savanoriai šauliai žygiui į Klaipėdą. Buvo pats viduržiemis. Reikėjo pinigų ginklams, drabužiams, maistui. Rašytojas nuvyko pas bankininką Joną Vailokaitį prašyti paskolinti pinigų žygiui. J.Vailokaitis trumpai paklausė: „Kiek?“ Ir atskaičiavo tiek, kiek prašė. V.Krėvė-Mickevičius ėmėsi rašyti kvitą. Bankininkas jį pertraukė: „Šventam reikalui kvito nereikia...“ Iš to galima spręsti apie bankininko asmenybę ir kaip toli į ateitį buvo nukreiptas jo žvilgsnis ir investicijos.

O kur jūsų žvilgsnis nukreiptas, A.Ruzgy? Jau citavau: „Vsio, čto bylo nami zavojovano...“ Jūs norite išlaikyti savo „status quo“, 18 metų teisybės neprisimindami, paniekindami moralę, patriotizmą. Pilieti A.Ruzgy, ar jums neatėjo į galvą mintis, kad tas Laisvės paminklas lapiečiams buvo brangus?

Jūs rašote, kad jei sandėliai ir bus nupirkti (už 60 000 Lt, už mokesčių lengvatas) ir nugriauti, o paminklas atstatytas, tai jį irgi terš. Cituoju: „O jeigu kažkas prie parduotuvės teršia, tai rodo, jog žmonėms trūksta paprasčiausios kultūros. Juk net prie paminklo jie gali daryti tą patį“.

Ta „paprasčiausia kultūra“ (mirties kultūra) nuo okupacijos pradžios iki dabar proteguojama, globojama. Žinoma, tokie terštų ir atstatyto Laisvės paminklo aplinką. O kad dabar žmonės daugiau taip nesielgtų, yra pakankamai vietos prie parduotuvės ir galite pastatyti į abi puses gražią, dekoratyvinę tvorą, pasidaryti atskirą įvažiavimą, įrengti girtuokliams tupyklą.

Ir gėdykitės už tą garažą, už tą gabaliuką žemės reikalauti šitokių tūkstančių. Tą vietą Lietuvos žemėje daug kartų savo krauju ateičiai išpirko mūsų ir jūsų, Algirdai, proseneliai, seneliai, tėvai. Prisiminkite juos ir priminkite savo akcininkams. Be pinigų, yra dar ir kitas turtas: tai sąžinė, garbė, patriotizmas, kurių pagrindas yra Dekalogas, ir jis už pinigus nenuperkamas.

© 2007 „XXI amžius“