Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Memuarai
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Meilė iš didžiosios raidės

Spalio 4-oji – tarptautinė gyvūnijos diena

Margarita Ševeliova

Švelniai glaudžiasi vienas prie kito mano gyvūnai, o aš stebiu juos ir svarstau apie Dievą. Jo žodžiai „Aš esu Meilė“ atrodo netikri. Ar galima tuo tikėti, jei visas mūsų gyvenimas liudija apie visišką priešingybę. Vaikas, mylintis visa, kas gyva, susiduria su pasaulio žiaurumu labai anksti, matydamas bendraamžių kankinamą kačiuką ar paukštelį. Jis nori apginti gyvūnėlį, bet patiria „draugų“ patyčias ar net smurtą ir lieka vienas su savo skausmu ir bejėgiškumu. Toks vaikas daugiau netars švelnių žodžių ir neskirs sielos šilumos to laukiantiems. Jis daugiau nieko nenorės mylėti – pasaulyje, kuriame vyrauja jėga, nelieka vietos vaiko meilei. Meilė – silpnųjų prerogatyva, stiprieji lipa per galvas ir lavonus, palikdami po savęs išnaudotus žmones ir gyvūnus.

„Gyvuly!“ – surinkame piktai, net nesusimąstydami, jog gyvūnams nepažįstamas nei melas, nei klasta – tai išskirtinai žmonių savybės.

Mano siela nemoka slėptis storame abejingumo kiaute, todėl velku namo ligotus, alkanus gyvūnėlius, perku jiems maistą, stengiuosi rasti tinkamą pastogę. Kartą, kai atsinešiau kažkieno išmestą veislinį šuniuką, mano senasis šuo atsiduso taip gailiai, tarsi būčiau budelis. Jis kiemsargio išmintimi pajuto, kad seni ir silpni gyvūnai vargu ar kam nors reikalingi – atėjo laikas jaunai kartai, kurios pūkuotas atstovas stengiasi išvyti senį iš jo vietos, bando pamirkyti snukutį svetimam dubenėly ir, svarbiausia, atimti šeimininkės meilę. Jaunystė yra žiauri. Man buvo labai skaudu matyti, kaip užsisklendžia mano senasis augintinis, kaip jis vis rečiau prieina prie manęs su amžinu klausimu akyse: „Ar tu mane myli? Aš senas ir ligotas, daugiau negaliu tavęs apginti, bet juk myli…?“ „Taip, tu mano senukas ir niekas kitas man nereikalingas“, – sakiau jam keliskart per dieną paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, kai jis vis ateidavo ir ateidavo ištinusiom letenom ir su baime akyse reikalaudavo atsakymo. Taip ir pasitiko jį mirtis, vos už žingsnio nuo manęs, taip ir neišgirdus paskutinio „Myliu“…

Meilė. Ką ji reiškia mūsų gyvenime? Kodėl mes jos siekiame, aukojame jai gyvenimą, bet taip retai atrandame. Kam žmogui reikalingas gyvūnas? Prestižui, pelnui, grožiui? Bet tai nekompensuos suplėšytos avalynės ar sugadintų baldų. Vadinasi, gyvūnai reikalingi dėl meilės. Jie, kaip ir vaikai, yra besąlygiškos meilės šaltiniai. Ką mes duodame jiems už tą meilę? Ar sugebame taip pat negalvoti apie save, apie atlygį už meilę, apie naudą sau? Ar sugebame mylėti silpnesnį? Negaliu suprasti žmonių, kurie myli gyvūnus, bet nemyli savo artimųjų ar atvirkščiai. Neteisinga būtų galvoti, kad gyvūnai yra pranašesni, o žmonės yra netikę. Kita vertus, negalima sakyti, kad myli žmones ir rėkti senutei, vedžiojančiai tokį pat seną šunį: „Užkniso jūsų šunys, prakeikti padarai!!!“ Padarai. Padaryti Dievo. Visi mes esame jo sutverti, ir dangus, ir žvaigždės, ir gležnos gėlytės, ir net šis girtutėlis darbininkas, vos šliaužiantis po darbo dienos. Negalėčiau niekinti žmonių, niekada negalėčiau niekinti nė vieno gyvo sutvėrimo, nes tokiu būdu negerbčiau Dievo. Prisimenu, vedžiodama savo tuomet dar jauną šunį, lakstydavau paskui jį po visą kiemą ir šaukdavau „Fu, bjaurybe“. O jis, visiškai ignoruodamas mano komandas, sprukdavo nuo manęs ir piktai lojo ant praeivių. Visą šį spektaklį tyliai stebėjęs trejų metukų berniukas priėjo prie manęs ir vaikiškai naiviai paklausė: „O kodėl jūsų šuniukas ant žmonių barasi, ar jis Dievulio taip pat nemėgsta?“… Mažasis nesugadintas angeliukas viską taikliai pastebėjo ir pasakė.

Mylėti Dievą reiškia dalytis savo meile su aplinkiniais, vienam priešintis pasaulio žiaurumui ir oriai sutikti visus likimo smūgius. Tai sudaro gyvenimo esmę. O mirties esmė? Mirtis visuomet staigi ir nelaukta, bet žmonės miršta skirtingai. Baisiausiai traukiasi iš gyvenimo vieniši, visų pamiršti žmonės, seni, nusidėję girtuokliai, sukeliantys tik šleikštulį. Nesulaukę giminių dėmesio, jie miršta apleistuose savo butuose, ir tą mirtį neretai pastebi tik kaimynai. Aš pažįstu medicinos seselę, kuri kartą pasidalijo kukliais savo pietumis su nediduku paralyžiuotu sumuštu vyruku. Pasidalijo ir pamiršo iki kito budėjimo, per kurį išgirdo, jog prieš mirtį žmogus padėkojo už pietus.

Kodėl siekiame tik naudos sau? Kodėl esame tokie abejingi? Kodėl svajojame apie meilę, o jos neradę puolame į depresiją, tačiau patys nemokame mylėti? Ir kodėl mūsų tokios tuščios sielos…

Mergaitė augino žiurkes, nes ji troško supratimo ir nuoširdžios meilės. Iš pradžių įsigijo Rokį, manydama, kad taip viena gaus visą jo meilę. Žiurkė pasirodė tokia pat vieniša ir laukinė, kaip ir jos šeimininkė. Ar įmanoma draugystė tarp dviejų vampyrų? Žiurkė buvo pikta, mergaite nepasitikėjo, o gal jos nekentė, sprendžiant iš apkandžiotų šeimininkės rankų. Rokis netapo šeimininkės žaislu – jis pats buvo asmenybė ir jam buvo bloga. Mergaitė valandų valandas pro narvelio grotas stebėjo gyvūnėlį ir kartais jau atrodė, jog jie supranta vienas kitą.

Kartą Rokis, tarsi būtų pasigedęs šilumos ir meilės, užlipo šeimininkei ant peties. Tačiau vos spėjo ši apsidžiaugti, griebė už nosies ir pasislėpė savo namelyje. Mergaitė suprato, kad ji niekada negalės sušildyti gyvūnėlio šaltom naktim, išlaižyti jo kailiuko… Juk mes galim duoti tik maistą bei laisvę retkarčiais išbėgti iš narvo! Todėl netrukus mergaitės namuose atsirado dar ir Bembis, visiška Rokio priešingybė: linksmas, kvailai optimistiškas ir žaismingas. Skirtingai negu sena žiurkė, jis priminė vaikelį, dar nesusidūrusį su pasaulio žiaurumu. Bembis nė kiek nebijojo senojo Rokio, vis mėgindavo žaisti visiškai nekreipdamas dėmesio į piktąjį gyvūnėlį. Ir Rokio širdutėje ištirpo ledai. Nors taip ir liko laukine žiurke, tačiau pamilo mažąjį Bembį. Ir mergaitė pagaliau gal pirmą kartą gyvenime pasijuto padariusi kažką naudingo. Tyliais vakarais, kai ji atsigula paskaityti knygą, o Bembis kažką bando iškrapštyti, Rokis užlipa jai ant pilvo, baugiai kopia iki smakro ir savo juodom akytėm įsiskverbia į pat širdį. Mergaitė beveik nustoja kvėpuoti, bijodama, kad gyvūnėlis išsigąs. O jo akyse suspindi klausimas, atsakymo į kurį visą gyvenimą ieškosiu ir aš… Juk myli mane, tiesa?

© 2007 „XXI amžius“