Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Memuarai
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Bažnyčios dalyvavimas ekologiniuose debatuose

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI įsitikinęs, kad ekologija gali padėti ugdyti jaunų žmonių moralę „L’Osservatore Romano“ nuotrauka

Klimato kaita – visų rūpestis

Bažnyčia vis aktyviau įsijungia į pasaulinius debatus dėl ekologinę krizę aštrinančios klimato kaitos, pabrėždama moralinę atsakomybę gerbti ir saugoti gamtinę aplinką ieškant solidarių sprendimų visuose žmonių visuomenės gyvenimo lygiuose. „Klimato kaita yra rimtas rūpestis ir neišvengiama atsakomybė mokslininkams ir kitiems ekspertams, vyriausybių vadovams ir politikams lyderiams, vietiniams administratoriams ir tarptautinėms organizacijoms, kaip ir kiekvienam žmonių „visuomenės sektoriui bei kiekvienam asmeniui“, – kalbėjo Vatikano atstovas Niujorke vykusioje šiai temai skirtoje tarptautinėje konferencijoje.

Rugsėjo pabaigoje Jungtinių Tautų Organizacijos surengtas susitikimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 70 šalių vadovai, turėjo padėti rasti politinį konsensusą prieš gruodžio mėnesį Indonezijoje įvyksiančią pasaulinę klimato kaitos konferenciją, kurioje turi būti pasirašyta sutartis dėl atitinkamų bendrų priemonių. Visos valstybės yra „atsakingos už mūsų planetos išsaugojimą ir turi užtikrinti, kad dabarties ir ateities kartos galėtų gyventi sveikoje ir saugioje aplinkoje“, – sakė Niujorko susitikime Šventojo Sosto delegacijos vadovas Vatikano sekretoriaus santykiams su valstybėmis pavaduotojas monsinjoras Pietras Parolinas. Jis pažymėjo, kad šiuo atžvilgiu svarbu ne tik technologinės priemonės, bet ir „savanaudiško požiūrio“ į turimų resursų naudojimą pakeitimas.

Patys autoritetingiausi mokslo ekspertai pripažįsta, jog yra aiškus ryšys tarp žmogaus veiklos ir klimato kaitos. Monsinjoras P.Parolinas kartu perspėjo, kad turimi mokslinių tyrimų rezultatai bei likę neaiškumai neturi būti nei pervertinti, nei minimizuoti vardan politikos ideologijų ar egoistinių interesų“. Vatikano atstovas nurodė į du nepriimtinus kraštutinius aiškinimus, susijusius su žmogiškojo veiksnio įtakos patvirtinimu. Kai kurie komentatoriai teigia, kad pasaulį reikia toliau eksploatuoti, neatsižvelgiant į pasekmes, nes tai, anot jų, neva skelbia tikėjimas.

Pagal kitą ekstremalią nuostatą, žemė yra laikoma „vieninteliu gėriu“ ir žmonija jai kelia „nepataisomą grėsmę“. Todėl šių pozicijų atstovai pasisako už gyventojų skaičiaus ir jų veiklos kontrolę „įvairiomis drastiškomis priemonėmis“. Ši nuostata Bažnyčiai taip pat yra nepriimtina, kadangi tuomet „žmonės ir jų poreikiai atsidurs nehumaniškos ekologijos tarnyboje“, – sakė monsinjoras P.Parolinas ir pažymėjo, kad nė viena atskira šalis negali išspręsti klimato kaitos problemų, tam reikalinga gerai „koordinuota, efektyvi tarptautinio masto politinė strategija“.

Reikia keisti pažangos modelį

Ši strategija turi numatyti klimato kaitos sustabdymo bei adaptavimo kelius, kurie būtų ekonomiškai priimtini daugumai šalių, nesumažintų jų vystymosi ir skatintų sveikos aplinkos išlaikymą. Ekonominis aspektas čia yra svarbiausias, kadangi vargingos šalys ir neturtingi gyventojų sluoksniai yra ypač jautrūs nepalankiam klimato kaitos poveikiui. Vyriausybės turi skatinti mažiau aplinką teršiančių technologijų naudojimą per finansines priemones, kartu aktyvinant privačios gamybos atnaujinimą, aiškino Vatikano atstovas. Jis taip pat nurodė jauniausios kartos auklėjimo svarbą keičiant beatodairiško vartojimo įpročius bei savanaudišką požiūrį į gamtinių resursų naudojimą.

Monsinjoras P.Parolinas, remdamasis ankstesne patirtimi, pavyzdžiui, dėl vadinamojo Kioto protokolo, kuriuo susitarta sumažinti į atmosferą išmetamų teršalų kiekį ir kuris taip ir liko tik popieriuje, pabrėžė, kad kiekvienas konsensusas dėl klimato kaitos turi būti palydimas efektyviu tarptautinių sutarčių įgyvendinimu. „Jeigu mūsų žodžiai nebus patvirtinti efektyviu veikimu ir atsakomybe, mes galime neišvengti niūrios ateities ir nieko nepasiekę vėl apgailestausime dėl kolektyvinės nesėkmės“, – kalbėjo Vatikano atstovas. Šios pastabos yra svarbios laukiant gruodžio 3-14 dienomis Indonezijos mieste Balyje įvyksiančios minėtos konferencijos, kurioje turi būti pradėtos derybos dėl naujos tarptautinės sutarties.

Anksčiau kalbėdamas Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos posėdyje, kuriame taip pat buvo nagrinėtos globalinio atšilimo ir energetikos problemos, Šventojo Sosto nuncijus Jungtinėse Tautose arkivyskupas Čelestinas Miljorė pabrėžė paradoksą – klimato kaitos neigiamas pasekmes pirmiausia jaučia vargingiausieji ir silpniausieji, kurie mažiausiai atsakingi už tą globalinį atšilimą. Pirmiausia čia kalbama apie tas šalis ir visuomenės sektorius, kurių pagrindą sudaro žemės ūkio produkcijos gamyba – klimato kaita ir jos nešamos stichinės nelaimės būtent žemės ūkiui sukelia skaudžiausius padarinius.

Arkivyskupas Č.Miljorė taip pat aiškino, kad klimato kaita bei augantis energijos resursų naudojimas reikalauja keisti vystymosi modelį nuo beatodairiško ekonomikos augimo vardan pažangos prie tokio modelio, kuris labiau atsižvelgtų į mūsų veiksmų pasekmes, rodytų didesnę pagarbą kūrinijai, kartu skatintų labiau integralų žmogaus vystymąsi. „Žmonija turi vis geriau suvokti ryšį tarp gamtinės ekologijos arba pagarbos gamtinei aplinkai ir žmogaus ekologijos, – sakė arkivyskupas Č.Miljorė. – Patirtis rodo, kad nerūpestingumas aplinkos atžvilgiu kenkia ir žmonių sambūviui: yra aiškus ryšys tarp žmonių taikos su kūrinija ir taikos tarp tautų“.

Gamtosaugos švietimo reikšmė

Arkivyskupas atkreipė dėmesį, kad netgi JT Saugumo Taryba neseniai svarstė energijos, saugumo ir klimato santykį, buvo susipažinta su tyrimų medžiaga, liudijančia apie vykstančią kovą dėl strateginių resursų: naftos, geriamojo vandens kontrolės, kadangi labiau juntama jų įtaka. Dar viena priežastis – energetinius resursus valdančių režimų vykdomas tarptautinis šantažas, kas ypač jaučiama Europoje (Rusija), Lotynų Amerikoje (Venesuela) ir Artimuosiuose Rytuose. Jeigu nepavyks sukurti ekonomikos ir gyvenimo būdo, mažiau priklausomo nuo turimų energetinių resursų naudojimo, minėta tarptautinė įtampa bei konfliktai gali stiprėti bei neigiamai atsiliepti tarptautinei padėčiai. Šventojo Sosto nuncijus Jungtinėse Tautose pabrėžė, jog tam reikalingas ne tik spartus naujos technologijos diegimas, bet ir „tikras nuoširdumas, politinė valia ir sveikas protas“. Ypač svarbus nacionalinės švietimo schemos kūrimas, kad būtų iš esmės keičiamas požiūris į vartojimą ir gamybą, naudojimąsi transporto priemonėmis ir pan.

„Precedento neturintys ekologiniai pokyčiai pasaulyje jau vyksta ir niekas iš mūsų negali numatyti žmogaus industrinės veikos ateinančiais šimtmečiais pasekmių, – sakė arkivyskupas Č.Miljorė. – Mes negalima paprasčiausiai nekurti modernaus pasaulio, tačiau pats laikas naudoti technologiją ir skleisti švietimą, kuri skatintų visuotinai stabilizuojančią pažangą, kol nebus per vėlu“.

Šventojo Sosto atstovai ne tik aktyviai dalyvauja tarptautiniuose forumuose, kuriuose aptariami ekologiniai klausimai, bet taip pat ir pačiame Vatikane rengiamos klimato kaitos ekspertų bei teologų bendros konferencijos. Kaip tik vieną tokį tarptautinį susitikimą tema „Klimato kaita ir pažanga“ gegužės mėnesį buvo surengusi Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Jos tikslas – aiškiai suformuoti etinį bei pastoracinį atsaką į šią problemą. Apibendrindamas konferencijos, kurioje kartu su mokslininkais iš 20 pasaulio šalių dalyvavo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos bei kai kurių kitų vyriausybių už aplinkosaugą atsakingi ministrai, ją rengusios dikasterijos vadovas kardinolas Renatas Martinas perspėjo, kad gamtos apsauga neturi tapti naujosios stabmeldystės objektu.

Žmogiškosios ekologijos koncepcija

„Gamta yra žmogui ir žmogus – Dievui, – kalbėjo kardinolas R.Martinas. – Todėl svarstant su klimato kaita susijusias problemas reikia laikytis Bažnyčios socialinio mokymo nuostatų, kuris nei suabsoliutina gamtos, nei ją sumenkina iki įrankio“. Gamta nėra absoliutas, o tik gėris, Dievo atiduotas žmogaus atsakingai ir išmintingai globai. Taip pat ir žmogus negali būti statomas į vieną lygmenį su kita kūrinija. Jo neginčijamą viršenybę sudaro asmens orumas ir Dievo dovanota nemirtinga siela, todėl žmogus kaip toks negali būti laikomas elementu, ardančiu gamtinę pusiausvyrą. Kita vertus, asmuo neturi absoliučios teisės eksploatuoti gamtą kaip nori, jam tik Dievas suteikė teisę ją saugoti ir vystyti „visuotinės žemiškųjų gėrybių paskirties šviesoje“.

Taigi, Bažnyčia siūlo realistinį gamtosauginių reikalų tvarkymo būdą. Ji tiki pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto žmogiškojo asmens gebėjimu ieškoti ir rasti naujus sprendimus, kurių reikalauja istorijos procesas, ir šis gebėjimas turi padėti išvengti ar ištaisyti katastrofines prognozes, aiškino kardinolas R.Martinas. Jis priminė popiežiaus Jono Pauliaus II išplėtotą „žmogiškosios ekologijos“ koncepciją, kada ekologinės problemos turi ne tik gamtinį, bet ir antropologinį, netgi teologinį aspektą. Pagal ją žmogaus ryšį su gamta nulemia jo ryšys su pačiu savimi ir su Dievu, taigi tai, kiek moralus yra jo gyvenimas. „Kai asmuo nori užimti Dievo vietą, jis praranda objektyvų požiūrį į patį save bei atsakomybę už gamtos įsisavinimą bei valdymą“, – aiškino Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos vadovas.

Popiežius Benediktas XVI patvirtino ir toliau plėtoja savo pirmtako Jono Pauliaus II mokymą apie „žmogaus ekologijos ir gamtos ekologijos ryšį“ (Kreipimasis 2007 metų Pasaulinei taikos dienai), nuolat įvairiomis progomis susitelkdamas į kūrinijos apsaugojimo ir globos temą. Štai rugsėjo pradžioje savo laiške Konstantinopolio stačiatikių patriarchui Baltramiejui I, tomis dienomis Grenlandijoje surengusiam jau 7-ąjį simpoziumą apie religijos, mokslo ir gamtosaugos santykį, pabrėžė, jog ekologija ir ypač klimato kaita „yra reikalai, keliantys susirūpinimą visai žmonių giminei“.

Gamtos naikinimo pasekmės jaučiamos ne tik atskirame regione, jos „visada pakenkia pačiam žmonių sambūviui, yra žmogiškojo orumo išdavystė ir pažeidimas teisių piliečių, kurie trokšta gyventi saugioje aplinkoje“, – nurodė Šventasis Tėvas. Jis taip pat priminė, kad ryšys tarp individų arba bendruomenių priklauso nuo jų ryšio su Dievu. „Kada žmogus atsuka nugarą Kūrėjo planui, jis išprovokuoja netvarką, kuri neišvengiamai atsiliepia visai sukurtajai tvarkai“. Abipusė priklausomybė tarp tautų ekonominės ir socialinės veiklos reikalauja tarptautinio solidarumo, bendradarbiavimo ir švietėjiškų pastangų gamtosaugos srityje.

Ekologija – jaunimo moralei ugdyti

Pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais popiežius Benediktas XVI daugelyje susitikimų kalbėjo apie poreikį gerbti gamtinę aplinką, kaip Dievo žmonijai dovanotą gėrį. Savo praėjusioje apaštalinėje kelionėje į Austriją, pabrėždamas Viešpaties dienos liturginio šventumo reikšmę, Šventasis Tėvas priminė, kad sekmadienis yra „savaitinis sukūrimo šventimas: padėkos ir džiaugsmo už Dievo kūriniją celebracija“. Rugsėjo 1 d. susitikęs su jaunimu Loreto Dievo Motinos šventovėje, jis prisiminė ir ekologinius klausimus. „Planetos ateitis yra patikėta jaunosioms kartoms ir čia galime matyti vystymosi ženklus, kuriuose ne visada rodoma pagarba jautriai gamtinei pusiausvyrai, – sakė Popiežius. – Nelaukiant, kol bus per vėlu, reikia daryti drąsius sprendimus, kad galėtų būti atkurta tvirta žmogaus ir žemės sąjunga“. Taigi, Benediktas XVI perspėjo jaunus žmones, kad pastarieji imtųsi priemonių prieš dabartines nepalankias aplinkai tendencijas, kurios gali sukurti negrįžtamas gamtos degradavimo situacijas.

Liepos mėnesį atostogų Italijos Alpėse metu Šventasis Tėvas, kalbėdamas su vietos kunigais, be kita ko, nurodė, kad ekologija gali būti tinkama priemonė mokant jaunus žmones krikščioniškosios moralės. Aiškindamas vadinamąjį sekuliarų auklėjimo būdą, kuris turi būti derinamas su religiniu, Popiežius sakė, kad jaunimas pirmiausia turi išmokti išgirsti, „ką mums kalba mūsų žemė ir kad mes turime jos klausyti, jeigu norime išlikti“. Tas pats gamtos balsas, kuris moko jaunus žmones, kad aplinkos teršimas yra bloga, kad miško naikinimas yra gėda, kad vanduo ir švarus oras yra brangūs resursai, taip pat kalba apie gyvybės šventumą.

„Mes turime ne tik rūpintis žeme, bet ir privalome gerbti vienas kitą. Tik su absoliučia pagarba svarbiausiam Dievo kūriniui, Dievo atvaizdui – žmogui, tik esant pagarbiam žmonių sambūviui šioje žemėje mes galime judėti į priekį“, – sakė Benediktas XVI. Jis pabrėžė, jog kada jauni žmonės pradeda suprasti, kad jų laisvė apima visą bendruomenę, o ne tik galėjimą daryti ką nori bet kuriuo metu, jie gali suvokti, kad Dešimt Dievo įsakymų yra išraiška tiesos apie žmogaus prigimtį ir tos tvarkos, kuri reikalinga bendram gyvenimui šioje žemėje. Taigi ekologinis švietimas padeda ugdyti vidinį sąžinės balsą, kuris taip pat formuojamas katalikiškos moralės mokymu. „Per šią kantraus auklėjimo kelionę, manau, visi galime išmokti gyventi ir atrasti tikrą gyvenimą“, – tvirtina Šventasis Tėvas.

© 2007 „XXI amžius“