Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Memuarai
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Faustą Kiršą

Juozas Keliuotis (1902-1983)

Faustas Kirša (1891-1964)

Žmogus begalinėje Visatoje tėra mažas pasaulis, kurį jis pats sukuria pagal savo norą ir supratimą. Ne išimtis ir žymiausias XX a. Lietuvos nepriklausomas žurnalistas, rašytojas, publicistas, vertėjas, stojęs opozicijon visoms prieškario Lietuvos politinėms partijoms ir neišsižadėjęs savo principų sovietmečiu – Juozas Keliuotis.

Juozas Keliuotis gimė 1902 metais rugsėjo 4 d. Joniškio kaime, Rokiškio valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Sudėtingu Lietuvai laikotarpiu baigęs Rokiškio pradinę mokyklą J.Keliuotis tėvų skatinamas tęsė mokslą Biržų, Rokiškio ir Panevėžio gimnazijose. Pastarąją baigęs, 1923 – 1926 metais studijavo Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete, kurį baigė 1926 metais filosofijos licencijato laipsniu. Tais pačiais metais parašęs filosofinės krypties darbą „Kanto praktinė filosofija ir jos kritika“ apgynė filosofijos magistro laipsnį. Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijai suteikus stipendiją, J.Keliuotis išvyko studijuoti filosofiją, literatūrą, žurnalistiką, meną ir sociologiją į Sorbonos universitetą Paryžiuje. Nepalankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, 1929 metais J.Keliuotis buvo priverstas grįžti į Lietuvą, nespėjęs apginti daktaro disertacijos „Spaudos psichologija“.

Grįžęs į Lietuvą, J.Keliuotis kurį laiką redagavo Lietuvos krikščionių demokratų dienraštį „Rytas“. Neradęs bendros kalbos su „Ryto“ leidėjais, J.Keliuotis 1930 m. pradėjo savarankiškai leisti žurnalą moksleiviams „Ateities spinduliai“, kurį redagavo iki 1932 metų, kada šį darbą perdavė poetui B.Brazdžioniui.

1930 metais J.Keliuotis suredagavo ir išleido lieteratūros almanachą „Granitas“, kuriame spausdino savo kūrinius nemažai būsimųjų „Naujosios Romuvos“ bendradarbių.

1931 metais jis įkūrė savaitinį žurnalą „Naująją Romuvą“, aplink kurį sutelkė nemažai dabar gerai žinomų mokslo, meno ir literatūros žmonių. Apie juos ir tuometinius savo ideologinius priešininkus J.Keliuotis spalvingai rašo savo atsiminimuose, kuriuose atskleidžia objektyvų tarpukario Lietuvos kultūrinio – politinio gyvenimo vaizdą.

J.Keliuotis pasireiškė ir kaip visuomenės veikėjas – 1935 metais išleido knygą „Visuomeninis idealas“, 1936 metais „Šių dienų spaudos problemos“, kurios neprarado aktualumo ir šiandien, bei organizavo reikšmingus XX a. Lietuvos kultūriniam gyvenimui renginius.

Per visą savo ilgą ir kūrybingą gyvenimą J.Keliuotis parašė du romanus. Tai – „Julius Saulėnas. Svajonės ir siaubas“, kurio pirmas tomas buvo išleistas lemtingaisiais Lietuvai 1940 metais (antra dalis taip ir liko rankraštyje) ir „Vienos nakties romanas“, parašytas 1960–1962 metais, bet taip ir neišvydęs dienos šviesos.

Be jau minėtų stambios apimties darbų, J.Keliuotis, būdamas talentingas ir produktyvus rašytojas, parašė novelių, apsakymų, pjesių, išlikusių rankraštiniam palikime ir todėl nežinomų XXI amžiaus pradžios Lietuvos skaitytojui. 1960 metais parengė Jurgio Baltrušaičio, Balio Sruogos poetinius žodynus, 1959–1971 Lietuvių kalbos daiktavardžių, asmenvardžių, būdvardžių ir liaudies dainų metaforų žodyną, 1956–1959 m. Lietuvių liaudies priežodžius (Raidės A – I).

Nors jau didelė dalis J.Keliuočio kūrybos (eilėraščių, ankstyvieji apsakymai, novelės) yra skelbta įvairiuose rinkiniuose bei periodikoje, o apie jį patį, kaip apie ryškią ir įdomią asmenybę parašyta nemažai straipsnių bei prisiminimų Lietuvos ir užsienio spaudoje, dar daugiau skaitytojui tebėra nežinoma. J.Keliuotis dirbdamas kūrybinį kultūrinį darbą susipažino su daugeliu žymių Lietuvos kultūros žmonių ir apie juos parašė atsiminimų. Besidominčiam skaitytojui siūlome susipažinti su autentiškais bei nekupiūruotais J.Keliuočio parengtais prisiminimais apie Lietuvos kultūros grandus – dailės meistrus J.Vienožinskį, V.Eidukevičių, rašytojus Faustą Kiršą, V.M.Putiną, S.Nėrį, J.A.Herbačiauską, J.T.Vaižgantą. Šįkart pristatom J.Keliuočio prisiminimus apie F.Kiršą.

Faustas Kirša – vienas iš žymiausiųjų pradininkų intelektualinės poezijos Lietuvoje. Jis drauge su Jurgiu Baltrušaičiu ir Motiejum Gustaičiu pradėjo naują poezijos epochą Lietuvoje. Ligi šiems trims poetams įsitvirtinant, lietuvių literatūroje vyravo jausminių ir pojūtinių išgyvenimų vaizduotės ir prisiminimų, plastinio vaizdavimo ir muzikinio dainavimo, tautinio atgijimo ir moralinio skaidrėjimo šūkių poezija. Tokios poezijos vyriausiais atstovais buvo K. Donelaitis ir A. Baranauskas, A. Vienožindis ir A. Strazdelis, Maironis ir Vincas Kudirka, P. Vaičaitis ir L. Gira. Bet J. Baltrušaičio, M. Gustaičio ir F. Kiršos kūrybinėmis pastangomis Lietuvoje gimė nauja galinga ir originali intelektualinė poezija. Ji nenustelbė emocijų ir vaizduotės, dainavimo ir plastinio vaizdavimo, tautinio ir socialinio dinamizmo poezijos, bet tvirtai atsistojo greta jos ir sudarė naują didelį poezijos sąjūdį, kuriam ir universalus pasaulinio masto poetas Oskaras Milašius pasidarė artimas ir suprantamas, savas ir aktualus. Šis intelektualinis lyrinis sąjūdis praturtino, pagilino ir nuskaidrino mūsų poeziją. Jai įsigalėjus iš mūsų poezijos ėmė bėgti primityvumas ir naivumas, sentimentalizmas ir trafaretinis liaudies dainų imitavimas, lėkštas propagandiškumas ir įkyrus didaktizmas. Tad ši intelektualinė poezija mūsų literatūros istorijoje jau įbrėžė gilių ir neišdildomų pėdsakų.

Su Faustu Kirša pirmą kartą susipažinau 1932 m. pas Paulių ir Adelę Galaunes. Aš jau buvau skaitęs jo poezijos knygas: „Verpetus“, „Aidus aidučius“, „Suverstas vagas“, „Pelenus“ ir jo redaguotus žurnalus „Dainavą“, „Pirmąjį barą“, „Pradus ir žygius“.

Jis jau buvo daug nuveikęs ir turėjo garsų vardą. Aš labai aukštai vertinau ir kaip poetą, ir kaip žmogų, ir kaip kultūros veikėją. Priešais mane dabar stovėjo vidutinio ūgio, grynai lietuviškos struktūros, jaunas ir gražus vyras. Mudu stipriai paspaudėme kits kitam rankas, pasikeitėm paprastais mandagumo žodžiais ir susėdome greta prie juodos kavos puodelių. Įsikalbėjome aktualiais Lietuvoje kultūros klausimais. Pasirodė, jog daugeliu atžvilgių mudviejų pažiūros sutampa arba bent labai artimos ir giminingos.

Aš pakviečiau jį būti nuolatiniu ir artimiausiu „Naujosios Romuvos“ bendradarbiu, teikti jai savų eilėraščių, straipsnių, literatūros ir teatro recenzijų.

Jis mielai ir nuoširdžiai priėmė mano pakvietimą. Ir nuo to pirmojo susitikimo pasidarėme artimi ir nuoširdūs draugai. Ir mudviejų draugystė išliko gyva ir patvari ligi pat poeto mirties 1962 m. Bendrai sprendėme daug problemų, bendrai kovojome už tuos pačius idealus, visada vienas kitą rėmėmė ir morališkai, ir materialiai. Mudviejų draugystė nenutrūko ir jam po karo išvykus į Ameriką. Ligi pat savo mirties jis rašė turiningus ir gaivinančius laiškus, siuntinėjo pasaulinės literatūros šedevrus, pats paprastu darbininku būdamas, mane kiek galėdamas šelpė drabužiais, kad aš čia nusušalčiau ir nemirčiau badu. O aš tik simboliškai galėjau jam atsilyginti naujomis lietuviškomis knygomis, kurių jis troško ir ilgėjos.

Ši dvidešimties metų draugystė nė karto nebuvo sudrumsta jokiais nesusipratimais, jokiais asmeniškų interesų susikryžiavimais, jokiais idėjiniais konfliktais ir jokiais politiniais ar materialiniais sumetimais.

Buvo gražus 1932 metų pavasario vakaras. Meniškai turtingas Galaunių salonas. Ant stalo garuojanti ir kvepianti juoda kava. Vienas puošnus tortas. Prie stalo sėdime penki žmonės, visi susirūpinę lietuviškos kultūros likimu ir jos ugdymu. Centre dainininkė Adelė Galaunienė. Ji maloni, miela, bet graudingai nusiteikusi. Ji pačiame savo kūrybiniame pajėgume atleista iš operos.

O ji – mūsų operos motina, kaip Kipras Petrauskas jos tėvas. Ji tai gerai žino ir dieną, ir naktį jaudinas, negali susitaikyti su savo tragišku likimu. Ir jo kaltininkais laiko kažkokius „piktus žmones“. Priešais Faustą Kiršą sėdi graži, labai dinamiška ir originaliai ekspresyvi impozantiška dama. Tai Marijona Rakauskaitė, pirmaeilė operos dainininkė, mecosopranas. Ji dar aštresniais žodžiais vertina tuos piktus žmones, tiek daug jai darančius įvairiausių nemalonumų. Paulius Galaunė joms pritaria, bet su nuolatine ironijos doze. Joms mielai pritardamas, niekad nesiliauna šelmiškai šaipytis. Tuo sukelia dar didesnį įniršusių damų dinamiškumą ir mūsų pokalbis virsta tikra operos dinamiška scena. O Faustas Kirša – tobulas operos žiūrovas ir klausytojas: jis sriubčioja kvepiančią kavą, ramiai sau rūko pypkę ir kartkartėmis, atrodo pritariančiai, linkteri galvą. Damos tai laiko visišku pritarimu ir didžiausiu palankumu. Ir vėliau savo draugėms pasakos: „Tik vienas Kirša mus puikiai supranta ir visiškai mums pritaria!“, nors Kirša stebėdamas tokią dramatišką operos sceną netaria nė vieno žodžio. Jis turbūt tuo metu kuria naują eilėraštį ar sprendžia kokią filosofinę problemą. Aš elgiuos Kiršos pavyzdžiu: nieko nesakau, o tik žiūriu ir klausaus, tik gal akyliau už Kiršą, nes jam tai jau tūkstančius kartų girdėta, o man tai tikra naujiena. Aš pirmą kartą girdžiu „tokius baisius dalykus“ ir stengiuos suvokti jų esmę. Juk jei iš tiesų taip yra, tai gal reikia visa tai iškelti viešumon ir mano žurnale apsvarstyti. Bet ir damos, atrodo, tikisi mano žurnalo paramos, nes dramatiškiausius įvykius pasakodamos įtaigiai žiūri man tiesiai į akis. Bet aš nesu lengvabūdis žurnalistas: aš žinau, jog nesu operos specialistas, pats negaliu įsikišti į šiuos reikalus – tai būtų nerimta. Daugiausia ką aš galiu – tai visapusiškai susipažinti su šiuo klausimu, rasti kompetentingą muziką, kuris, kaip begalima objektyviau, šiuos klausimus pasvarstytų mano žurnale.

Pagaliau mūsų damos pradeda išsisemti, ima kartotis, aiškiai pavargsta. Paulius Galaunė iškelia aktualius ir skaudžius dailės ir muziejų klausimus. Jais pasisako ir Faustas Kirša. Man atrodo, jog juodu truputį reakcingai juos sprendžia. Tad ir aš įsikišu į pokalbį. Žinoma, aš karštai imu ginti modernizmą ir linkstu į radikalesnį ir revoliucingesnį meno problemos sprendimą. Prasideda karštos diskusijos. Bet Galaunė ir Kirša ima švelninti savo poziciją ir prasidėjusi diskusija nevirsta aistringais ginčais. Atsiliepia ir jau atsikvėpusios damos, savo žaismingom ir intymiom pastabom diskusiją paverčia ramiu, draugišku ir sąmojingu pokalbiu. Ir išsiskiriam žymiai suartėję, nuoširdžiai susidraugavę, giliau kits kitą supratę. Ir baigiasi visas šis pasimatymas naujausiais politiniais ir intymiais anekdotais, kurie visus pralinksmina, žaismingai ir humoristiškai nuteikia.

Panašūs pobūviai pasidaro dažni, beveik reguliarūs, matyt, jie turi gilesnį dvasinį ir estetinį pagrindą. Jie brangūs savo nuoširdumu ir draugiškumu: jų atmosferoje pasijauti esąs ne toks vienišas to meto miesčioniškoje Kauno aplinkoje. Jie visada spinduliuoja lietuviškos kultūros meile ir teikia medžiagos ir energijos kovoti už ją ir ieškoti būdų iškelti jos didybei. Jie – intymi atrama prieš iš visų pusių besiveržiantį miesčioniškumą ir kosmopolitizmą. Į šio būrelio pobūvius nuolat įsipina naujų asmenų, kurie juos paįvairina ir jiems suteikia naujos medžiagos. O Galaunė niekad nepamiršta jų papuošti savo kandžios ironijos pastabomis. Būdamas gan inteligentiškas, jis jaučia, jog čia nestinga ir paradoksų, ir efektingos retorikos, ir iliuzioniškumo.

(Bus daugiau)

© 2007 „XXI amžius“