Atnaujintas 2007 spalio 10 d.
Nr.76
(1573)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Sąjūdžio remtų deputatų veikla Maskvoje

Bronius GENZELIS

Bronius Genzelis

Apie praėjusį laiką reikia žinoti viską, nors tai ne taip paprasta. Tada gyveno įvairių įsitikinimų žmonės. Evoliucionavo jų pažiūros. Evoliucionavo ir režimas, todėl keitėsi veikimo formos. Stalinizmo epochoje kiekvienam tarybinio saugumo aptiktam kitaminčiui grėsė mirtis, geriausiu atveju – ilgalaikis įkalinimas. Vėliau režimas švelnėjo. Vietoj įkalinimo atsirado psichiatrijos ligoninės. Stalino bendrininkams jų nereikėjo. Niekas nesigilino, kodėl žmogus nepatenkintas valdžia. Ir nesveikiems tokios pat bausmės. Režimui „civilizuotėjant“, paprasčiau buvo kitaminčius vaizduoti psichiniais ligoniais.

Rusų okupacinis režimas vertintinas nevienareikšmiškai. Jame ryškūs trys tarpsniai: stalinistinis (iki 1953 m.), „atlydžio“ (iki 1965 m.) ir merdėjimo (stagnacijos, kaip įprasta jį vadinti). Čia turime pažymėti tam tikrus neatitikimus: rusų kultūros plėtotei palankiausias buvo „atlydžio“ laikotarpis, o lietuviams – stagnacijos. Lietuvių kultūrai skausmingiausias buvo stalinistinis laikotarpis. Tada mūsų kultūra buvo tiesiogiai naikinama (istoriniai paminklai griaunami, bažnyčios uždarinėjamos, knygos deginamos arba uždaromos į specialius visuomenei neprieinamus fondus), jos veikėjai represuojami, tačiau tie, kurie buvo pasirengę tarnauti naujiems valdovams arba bent viešai būti lojalūs, buvo pamaloninami. Žmogui kildavo alternatyva: arba ieškoti sugyvenimo su okupantais, arba atsidurti kalėjime.

Stebėjau išsivadavimo procesą. Kilo noras dar kartą prisiminti įvykius, kuriuose dalyvavau ir kuriuos stebėjau. Be abejo, mano atmintis labiau fiksavo XX a. antrosios pusės įvykius. Tuo laikotarpiu sąlyginai išskirčiau keturis žmonių ideologinius tipus: pirmas – imperijos apologetai (nežinau, ar iš įsitikinimų, ar iš paprasto karjerizmo), tautos vadinami cerberiais; antras atliko buferio vaidmenį (šie asmenys nepersistengdavo uolumu); trečias – balansuojantieji ant legalumo ir nelegalumo ribos, ir ketvirtas – disidentai.

Marksizmo-leninizmo „grynumo“ saugotojai nuolat ieškodavo revizionistų ir nacionalistų, juos skųsdavo, jei vietoje nesulaukdavo pritarimo, informuodavo Maskvą (jų privalėjo saugotis ir „buferiniai“). Trečiam tipui priklausė nemaža mokslo ir kultūros veikėjų dalis, dažniausiai nepartiniai, nors vienas kitas ir buvo TSKP narys. Kas yra disidentai – paaiškinimų nereikia. Save priskirčiau trečiajam tipui.

Iki gorbačiovinės „pertvarkos“ Tarybų Sąjungoje buvo ne rinkimai, o parinkimai. Vadinamieji deputatai puikiai žinojo, kad jais tapo ne piliečių valia, o dėl nomenklatūrinių žaidimų. Dėl to savo veikloje jie objektyviai neturėjo pasirinkimo teisės, o buvo tik partinių vadovų valios vykdytojai. M. Gorbačiovas suvokė, jog neįmanoma išbristi iš stagnacijos, bent kiek nedemokratizavus šalies valdymo. Jis siekė dviejų tarpusavyje nesuderinamų dalykų: turėti legitimų ir kartu kontroliuojamą parlamentą.

M. Gorbačiovo sudaryta komisija pateikė TSRS Konstitucijos pataisas, pagal kurias TSRS parlamentas būtų dviejų lygių: jį sudarytų du kartus per metus posėdžiaujantis deputatų suvažiavimas ir jo išrinkta nuolat veikianti dvejų rūmų Aukščiausioji Taryba; tuo pat metu deputatų skaičius būtų padidintas trečdaliu, kurį skirtų įvairios sąjunginės visuomeninės organizacijos (vien TSKP turėjo 100 deputatų limitą). Taigi du trečdaliai deputatų būtų renkami, trečdalis — skiriami. Reformų sumanytojai tikėjosi, kad priėmus šias pataisas jų šalininkai reformuotame TSRS parlamente užsitikrins daugumą ir nereikės raudonuoti, jog Tarybų Sąjungoje nėra demokratijos.

Kita vertus, šis parlamentas būtų panašus į Prancūzijos buržuazinės revoliucijos išvakarėse veikusią luominę Generalinę asamblėją. Kadangi deputatus skirtų TSKP ir jos kontroliuojamos profesinės sąjungos, komjaunimas, rašytojų, kinematografininkų sąjungos, Mokslų akademija, Pedagogikos akademija ir t.t., tai jie faktiškai atstovautų valdžios luomui. Tokia rinkimų sistema įtvirtintų balsuotojų nelygybę, nes tas pats žmogus galėjo turėti kelis balsus: būti vienu metu TSKP, profesinės sąjungos nariu, mokslininku, rašytoju, žurnalistu, tai yra turėti penkis ir daugiau balsų, o eilinis pilietis – tik vieną balsą.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis įsitraukė į diskusijas dėl šių TSRS rinkimų įstatymo ir konstitucinių pataisų, rinko piliečių parašus, reikalaujančius visų piliečių balsų lygybės. Parašai buvo renkami visoje imperijoje. Vien Lietuvoje iki 1988 m. lapkričio 20 d. surinkta 1,8 milijono Lietuvos žmonių parašų. Nepaisant to, konstitucinės pataisos buvo priimtos. Teko susitaikyti: visgi Lietuvos gyventojai tiesioginiu būdu turėjo išrinkti 42 deputatus: 10 į Sąjungos Tarybą ir 32 į Tautybių Tarybą (TSRS Aukščiausioji Taryba susidėjo iš dvejų rūmų). Svarbu, kad jais taptų Lietuvos valstybingumo atkūrimo šalininkai. Pirmą kartą kandidatai iš anksto nebuvo aptarti ir aprobuoti nomenklatūrinėse struktūrose. Tai buvo pirmas žingsnis demokratijos link.

1988 m. gruodžio 26 d. prasidėjo oficialus kandidatų kėlimas į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Pagal to meto įstatymus kandidatus galėjo kelti gamybiniai susirinkimai, žmonių susirinkimai. Rinkimuose dalyvavo visi TSRS piliečiai, tuo metu esantys Lietuvos TSR teritorijoje, tarp jų okupacinės kariuomenės kariai ir karininkai, asmenys, atvykę į komandiruotę, poilsiautojai. Pirmajame ture išrinktu laikytas tas, kuris surinkdavo daugiau negu 50 proc. visų rinkėjų balsų (į antrą turą patekdavo du daugiausia balsų gavę kandidatai). Šie rinkimai nuo ankstesniųjų skyrėsi tuo, kad kandidatai buvo keliami laisvai ir piliečiai galėjo pasirinkti.

Iš pradžių kandidatai buvo keliami spontaniškai. Vėliau Sąjūdžio sudarytas rinkimų štabas ėmėsi koordinavimo. Siekta, kad vienas sąjūdininkas nekonfrontuotų su kitu, kad apygardoje balotiruotųsi labiausiai joje žinomas asmuo.

Mane vilniečiai iškėlė kandidatu į Sąjungos Tarybą, o į Tautybių Tarybą – pajūrio žmonės (buvau keltas ir keliose kitose rinkimų apygardose). Savo dėmesį sukoncentravau darbui su Vilniaus ir Pajūrio (Palangos miestas, Kretingos ir Skuodo rajonai) apygardų rinkėjais. Pajūrį pasirinkau todėl, kad ten dalyvavau pirmuose mitinguose, prisidėjau prie Sąjūdžio struktūrų kūrimo. Ten dirbo nemažai mano buvusių studentų. Jų kviečiamas ir atvykdavau į įvairius Sąjūdžio renginius; kaip dabar sakoma, ten turėjau įdirbį.

Priklausiau tai sąjūdininkų grupei, kuri be išlygų siekė Lietuvos valstybingumo atkūrimo, galvojau, kad reikia išnaudoti visus legalius būdus, neduoti jokio teisinio preteksto griebtis represijų prieš nepriklausomybės šalininkus – pasinaudoti M. Gorbačiovo skelbiama viešumo politika. Maniau, kad rinkėjai turi žinoti, ko aš sieksiu, tačiau kol nebuvau oficialiai užregistruotas kandidatu į deputatus, negalėjau viešai to sakyti.

Savo tikslus išdėsčiau 1989 m. vasario 16 d. Valstybiniame dramos teatre vykusioje konferencijoje, skirtoje Lietuvos valstybės dienai paminėti (kandidatai į deputatus jau buvo užregistruoti). Ši kalba buvo išplatinta kaip rinkiminis lankstinukas, transliuota per radiją ir televiziją. Tada viešai pareiškiau: „Kol tauta neatgauna nepriklausomybės, tol jos egzistencijai gresia nuolatinis pavojus. Jei tauta turi sąlygas plėtoti savo kultūrą, ji gyvuoja; jei turi savo ekonomiką, ji egzistuoja, tačiau be politinės nepriklausomybės ji vegetuoja“.

Šią mano kalbą ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 1989 m. vasario 15-16 d. pareiškimą dėl nepriklausomybės atkūrimo pasmerkė vasario 21 d. įvykęs LKP CK plenumas. Jame, kaip ir kiti mano kolegos, buvau išvadintas neatsakingu politiniu avantiūristu. Iš LKP CK ideologijos sekretoriaus pareigų buvo atleistas Lionginas Šepetys. Naujuoju sekretoriumi tapo Valerijonas Baltrūnas, garsėjęs priešiškumu bet kokiai laisvesnei minčiai, po nepriklausomybės paskelbimo radęs prieglobstį Maskvoje.

Tada A.Brazauskas kalbėjo, kad Lietuvos suvereniteto „reikia siekti TSRS sudėtyje, harmoningai jį derinant su visos Sąjungos interesais“ („Draugo A.Brazausko pranešimas“, Tiesa, 1989, vasario 22), o LKP CK plenumas pasmerkė „politinį avantiūrizmą ir ekstremizmą tų visuomeninių judėjimų atstovų, kurie kursto antitarybines ir separatistines nuotaikas, mėgina revizuoti Lietuvos pasirinktą socialistinio vystymosi kelią, reikalauja Respublikos išstojimo iš TSRS“ („Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto XVII plenumo nutarimas „Dėl partinių organizacijų darbo vienijant respublikos visuomenę pertvarkos uždaviniams spręsti“, ibid., vasario 26.). Šis plenumas parodė, jog LKP vadovai yra priešingi Sąjūdžio idealams.

Po šio LKP CK vadovų gesto vėl įsitempė santykiai tarp LKP CK ir Sąjūdžio vadovybės, nors pastaroji stengėsi išvengti tiesioginės konfrontacijos su A.Brazausku ir jo aplinka. Dalis sąjūdininkų pasikliovė A.Brazausku, nes privačiuose pokalbiuose jis įrodinėjo atliekąs buferio vaidmenį. Kadangi kiti LKP vadovai nekėlė jokio pasitikėjimo, manyta, jog būtina juos užblokuoti. Sąjūdžio Seimo Taryba laikėsi nuostatos: visose rinkimų apygardose turi būti propaguojami pagrindiniai Sąjūdžio tikslai. Patekome į keblią padėtį: kaip elgtis su A.Brazausku ir Vladimiru Beriozovu?

Nuo pat rinkimų kampanijos pradžios ketinau balotiruotis Pajūrio apygardoje, nors Vilniuje buvo susibūrusi puiki mano rėmėjų komandą (disidentas ir politinis kalinys Albertas Žilinskas, inžinierius Vytautas Vyšniauskas, žinomas kalbininkas prof. Zigmas Zinkevičius, germanistas doc. Jonas Kilius, mokytoja Laima Abraitytė). Laimėdavau visus raundus prieš A.Brazauską. Kadangi nusprendžiau balotiruotis Pajūrio rinkimų apygardoje, Vilniuje buvo papildomai iškeltas A.Juozaitis (siekta, kad ir čia būtų propaguojamos Sąjūdžio idėjos).

Nepaisant visų peripetijų, Sąjūdžio Seimo Taryboje ir rinkimų štabe nutarta netrukdyti A.Brazauskui Vilniuje laimėti rinkimus. Kadangi A.Juozaitis nerodė didelio noro būti išrinktas, jam pasiūlyti atsiimti savo kandidatūrą nebuvo jokios problemos (A.Juozaitis atsiėmė savo kandidatūrą). Tačiau po minėto plenumo Sąjūdžiui buvo sudėtinga tiesiogiai remti A.Brazauską, nes jo kalba plenume buvo neigiama ir nukreipta prieš Sąjūdžio idealus. Vis dėlto Sąjūdžio Seimo Taryba nutarė nekelti savo kandidatų prieš A.Brazauską, o Algimantas Nasvytis savo iniciatyva nutarė nedalyvauti rinkimuose. A.Juozaitis ir A.Nasvytis kvietė savo šalininkus paremti A.Brazauską ir V.Beriozovą.

LPS Seimo Taryba 1989 m. kovo 1 d. pareiškė: „Situacija, kuri susiklostė po LKP CK plenumo, reikalauja ryžtingai atsiriboti nuo reakcingų partijoje esančių jėgų, suteikti galimybę konsoliduotis su pertvarką remiančiomis jėgomis. LPS Seimo Taryba patarė Sąjūdžio kandidatams į TSRS Deputatų suvažiavimo deputatus A.Juozaičiui ir A.Nasvyčiui tolesnėje rinkiminėje kovoje nedalyvauti“ (Sąjūdžio žinios, 1989, kovo 7, p. 291.). Man teko pirmininkauti LPS koordinatorių susirinkimui, kuris sudarė galutinį Sąjūdžio kandidatų sąrašą; jame pasiūlyta remti A.Brazauską ir V.Beriozovą. Į klausimą, ką remti tose apygardose, kur neliko Sąjūdžio kandidatų, Sąjūdžio lyderiai „Atgimimo bangoje“ atsakydavo nedviprasmiškai. Kaip kitaip Sąjūdis galėjo A.Brazauską paremti?

A.Brazauskas ir po Sąjūdžio Seimo Tarybos viešo pareiškimo deklaravo Sąjūdžio siekiams nepriimtinas idėjas. Antai priešrinkiminiame susirinkime „Vilmos“ gamybiniame susivienijime jis kalbėjo: „Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą — mums nepriimtini“ („Liaudies planai – partijos planai“, Tiesa, 1989, kovo 3). Taigi mano programa buvo priešinga A.Brazausko programai. Tačiau nei aš, nei kiti Sąjūdžio lyderiai neapgailestavome dėl savo sprendimo (suskaldėme nepriklausomybės priešininkų gretas), nors už tai susilaukėme nemažos dalies Sąjūdžio Seimo narių ir vietinių Sąjūdžio organizacijų priekaištų.

Keistai šiandien skamba A.Brazausko guodimasis: „Aš jaučiausi labai nemaloniai, kai vyko ši suplanuota konkurencija. Aišku, jau tada supratau Sąjūdžio požiūrį į mane, kaip į Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių. Nors ką čia slėpti – Sąjūdis, gana aktyviai palaikęs mano kandidatūrą į pirmuosius partijos sekretorius, vėliau manęs niekur nė trupučio neparėmė. Matyt, jiems buvau reikalingas tik trumpam laikui, verčiant R.Songailą“ (A.Brazauskas, Apsisprendimas (1988-1991), Vilnius: Vaga, 2004, p. 98.).

A.Brazauskas nesusimąsto, kaip Sąjūdžio vadovybė atrodytų rinkėjams, jei be išlygų remtų asmenis, kurie nepritaria nepriklausomybės atkūrimui. Anksčiau A.Brazauskas buvo korektiškesnis. 1992 m. jis rašė: „A.Juozaitis atsisakė toliau dalyvauti rinkiminėje kovoje mano naudai [...]. Vėliau pamąstydavau – kas būtų buvę, jei A.Juozaitis būtų balotiravęsis, kas daugiau surinkęs balsų, kuo viskas būtų pasibaigę“ (A.Brazauskas, Lietuviškos skyrybos, Vilnius: Politika, 1992, p. 44.). Iš tikrųjų, kas būtų, jeigu Sąjūdis būtų parėmęs A.Brazausko konkurentą, Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo teisėją Josifą Tomaševičių, kuris nėra dalyvavęs politinėse bylose?

(Bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija