Atnaujintas 2007 spalio 19 d.
Nr.79
(1576)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Iškilus bažnytinės tarnystės pavyzdys

Mindaugas BUIKA

Vietnamietis kardinolas Fransua
Ksavjeras Ngujen
Van Thuanas (1928–2002)

Popiežius prisimena „herojišką ganytoją“

Visas katalikiškas pasaulis džiugiai sutiko žinią, kad pradedama kanonizacijos byla žymiam Bažnyčios hierarchui, buvusiam Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkui vietnamiečiui kardinolui Fransua Ksavjerui Ngujen Van Thuanui (1928–2002). Apie tai buvo pranešta Vatikane rugsėjo 17 dieną, iškilmingai minint velionio kardinolo, patyrusio komunistinę nelaisvę, penktąsias mirties metines. Šis minėjimas buvo reikšmingas bažnytinis įvykis, kadangi ta proga Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos narius audiencijoje priėmė pats popiežius Benediktas XVI, gerai pažinojęs kardinolą F.Van Thuaną iš bendro darbo Romos kurijoje, ir pasidalijo savo prisiminimais bei vertinimais.

Vietnamietį kardinolą pavadinęs „herojišku ganytoju“, kurio spinduliuojantis tikėjimo liudijimas iki šiol gyvas „mūsų širdyse ir mintyse“, Šventasis Tėvas priminė jo atkaklias pastangas skleidžiant Bažnyčios socialinę doktriną tarp vargšų. Būtent kardinolas F.Van Thuanas inicijavo plačiai žinomą „Bažnyčios socialinės doktrinos kompendiumą“, kurį Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba baigė rengti ir publikavo jau po kardinolo mirties. Pats kardinolas vadovavimo Vatikano dikasterijai laikotarpiu daug keliavo, pabrėždamas Bažnyčios solidarumą su kenčiančiais, tapdamas kiekvienam artimu vilties žmogumi pačiose sunkiausiose smurto ir nepriteklių aplinkybėse.

„Kaip mes galime užmiršti jo ypatingą paprastumą ir nuoširdumą? Kaip galime nepabrėžti jo gebėjimo kalbėtis ir būti visiems savu? – kalbėjo popiežius Benediktas XVI audiencijos dalyviams. – Su didžia pagarba prisimenant kardinolą norisi paminėti jo didžiąsias, kupinas vilties įžvalgas, kurios jį skatino ir padėdavo rasti tinkamą problemų sprendimą“. Kardinolas F.Van Thuanas su reikiama kvalifikacija ir atsidavusiai koordinavo artimo meilės ir žmogiškosios pažangos skatinimo veiklą pačiuose tolimiausiuose planetos kampeliuose.

Atkreipdamas dėmesį į velionio kardinolo gebėjimą gyventi viltimi ir skelbti ją visiems sutiktiems, Popiežius pabrėžė jo dvasinę energiją priešintis visiems jį ištikusiems finansiniams bei moraliniams sunkumams. „Viltis jį palaikė kaip vyskupą, kada jis trylika metų (komunistų režimo) buvo izoliuotas nuo savos diecezinės bendruomenės“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis priminė dažną pomėgį kartoti, kad krikščionis yra esamos akimirkos, dabar išgyvenamos valandos žmogus ir jam skirtą laiką reikia priimti bei išgyventi su Kristaus meile. Su giliu džiaugsmu priėmęs žinią, kad pradėtas velionio Bažnyčios hierarcho beatifikacijos procesas, Benediktas XVI meldė, kad jo gyvenimo ir veiklos pavyzdys taptų vertingu pamokymu visiems.

Vietnamo realybės patirtis

Didžiąją savo gyvenimo dalį kardinolas F.Van Thuanas neramiais ir sudėtingais laikais praleido Vietname. Jis gimė Hue mieste 1928 m. balandžio 17 d., kai šalį dar valdė Prancūzija, prieš kurios kolonijinę politiką praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje vyko dažni liaudies sukilimai. Fransua Ksavjeras Ngujen Van Thuanas buvo kilęs iš senos katalikiškos šeimos (katalikai sudaro apie 8 proc. Vietnamo gyventojų, kurių dauguma yra budistai), davusios nemažai už tikėjimą kankintų, didelius nuopelnus Bažnyčiai ir valstybei turinčių asmenų. Jo dėdė Ngo Din Diemas buvo Pietų Vietnamo Respublikos prezidentas, žuvęs per pasikėsinimą 1963 metais. Kitas giminaitis Pjeras Martinas Ngo Van Tukas buvo Hue arkivyskupas.

Jaunystėje subrandinęs dvasinį pašaukimą F.Van Thuanas 1953 m. birželio 11 d. gavo kunigystės šventimus. Dirbo pastoracinį darbą Hue diecezijos parapijose tuo metu, kai Vietnamas patyrė didžiąsias politines permainas. Išsivadavus iš Prancūzijos kolonijinės priklausomybės, Vietnamo šiaurinėje dalyje įsiviešpatavo Sovietų Sąjungos ir Kinijos palaikomas komunistų režimas. Pietų Vietnamas, kuriame tuo metu gyveno ir dirbo kunigas F.Van Thuanas, tapo vakarietiška Jungtinių valstijų remiama valstybe, tačiau čia nuolat veikė iš Šiaurės Vietnamo infiltruoti komunistų sukilėliai. Gabus dvasininkas buvo išsiųstas tęsti teologijos studijų į Romą, iš kurios 1959 metais grįžo į Hue arkivyskupiją ir buvo paskirtas atsakingu už kunigų formaciją, dėstė vietinėje seminarijoje, tapo jos rektoriumi.

1967 m. birželio 4 d., pačiame Vietnamo karo įkarštyje, buvo konsekruotas Na Trango vyskupu. Po aštuonerių ganytojiškos tarnystės metų, 1975 m. lapkričio 24 d., popiežius Paulius VI jį pakėlė tituliniu arkivyskupu ir paskyrė tuometinės Pietų Vietnamo sostinės Saigono koadjutoriumi. Po kelių mėnesių, pasitraukus JAV karinėms pajėgoms, Pietų Vietname įsigalėję komunistai šio skyrimo nepripažino, arkivyskupą F.Van Thuaną suėmė ir įkalino. Be teismo ir jokio kaltinimo komunistiniuose kalėjimuose jis iškentėjo 13 metų, iš kurių devynerius metus buvo laikomas vienutėje.

1988 metais jis išėjo iš kalėjimo, tačiau jam nebuvo leista užimti ganytojiškų pareigų Saigone (tuomet komunistų jau „perkrikštytame“ į Hošiminą, mirusio kompartijos lyderio Ho Ši Mino (Ngujen Tat Tchano) garbei) – jį laikė griežtoje priežiūroje šalies sostinėje Hanojuje. Šiek tiek „atšilus“ politiniam klimatui, prasidėjo Vatikano ir Vietnamo komunistinės vyriausybės derybos dėl vyskupų skyrimo, tačiau arkivyskupo F.Van Thuano atžvilgiu kompromiso pasiekta nebuvo. 1991 metais jam išvykus vizito į Romą, komunistai ganytoją paskelbė „persona non grata“ („nepageidaujamu asmeniu“) ir į tėvynę neleido sugrįžti.

Iš komunistų valdytos Lenkijos kilęs popiežius Jonas Paulius II, puikiai suprasdamas padėtį, pasirūpino arkivyskupą F.Van Thuaną įdarbinti Vatikane, paskiriant į pareigas, kuriose geriausiai būtų įprasmintas jo patyrimas. 1994 m. lapkričio 24 d. arkivyskupas buvo paskirtas labiausiai „politinės“ Šventojo Sosto dikasterijos – Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos – vicepirmininku, o po nepilnų ketverių metų (1998-ųjų birželio 24-ąją) – pirmininku. Jubiliejiniais 2000 metais, kai ypač buvo išryškinama naujųjų kankinių už tikėjimą dramatiška patirtis XX amžiaus totalitarizmo sąlygomis, arkivyskupas F.Van Thuanas buvo pakviestas vadovauti Gavėnios rekolekcijoms Vatikane.

Kalėjimo kryžiaus prasmingumas

Apmąstymuose, kurie vėliau buvo išleisti atskira knyga „Būti vilties liudytojais“, arkivyskupas F.Van Thuanas, atskleisdamas savo asmeninį patyrimą komunistų kalėjime, pabrėžė kentėjimų prasmę suvokiant Dievo gailestingumą. Ganytojas pabrėžtinai nurodė, kad nejautė jokio pykčio ar keršto kalintojų atžvilgiu ir su kai kuriais prižiūrėtojais netgi susidraugavo, bandydamas juos evangelizuoti. Vienas kalėjimo sargas leido jam iš medžio gabalo nusidrožti kryžių ir parūpino vielos bei reples, kad galėtų pasigaminti grandinę. Šį kalėjime pasidarytą kryžių jis kasdien nešiojo visą likusį gyvenimą. „Aš šį kryžių nuolat nešioju ne tam, kad prisiminčiau kalėjimą, o dėl gilaus įsitikinimo, kuris man yra esminis: tik krikščioniška meilė gali perkeisti širdis – nei ginklai, nei grasinimai, nei žiniasklaida to negali padaryti“, – kalbėjo viename susitikime vizito JAV metu iškilusis Bažnyčios hierarchas.

2001 m. vasario 21 d. konsistorijoje popiežius Jonas Paulius II jį pakėlė kardinolu. Vėliau, duodamas interviu Vatikano radijui, aukščiausiojo bažnytinio titulo gavimą kardinolas F.Van Thuanas taip pat susiejo su savuoju patyrimu: būti kardinolu jam reiškia būti ištikimam Bažnyčios reikalui iki kraujo praliejimo (tą primena kardinoliška raudona spalva), taip pat būti ištikimam kasdieniniame darbe, kantriai nešant savąjį kryžių, guodžiant kenčiančiuosius ir visus kviečiant į atsivertimą. Ryškiu pažangos ženklu pripažinta tai, kad į naujojo kardinolo inauguraciją buvo leista atvykti penkiems vietnamiečių vyskupams, o visame Vietname, įskaitant Hošiminą, buvo suteikta galimybė 2001 m. vasario 22 d. celebruoti padėkos šv. Mišias.

Tuomet Vietnamo užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad kardinolas F.Van Thuanas gali grįžti į savo tėvynę, „kaip ir kiekvienas migrantas“. (Ši Pietryčių Azijos šalis formalių diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu neturi iki šiol.) Į tai atsiliepdamas kardinolas teigė, kad „radęs galimybę“ apsilankys gimtinėje, kur buvo likęs jo brolis (seserys ir motina jau gyveno svetur) ir kur galėtų pasimelsti prie savo protėvių kapų. Tačiau jau kardinoliškų insignijų priėmimo metu buvo žinoma, jog hierarchas sunkiai serga vėžiu. Liga nuolat progresavo, nepaisant kelių atliktų operacijų Italijoje ir Jungtinėse Valstijose.

Kardinolas F.Van Thuanas mirė Romoje 2002 m. rugsėjo 16 d. Gedulingoms šv. Mišioms vadovavęs popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad ilgą ir skausmingą ligą velionis pakėlė su būdinga „ramybe ir intensyvaus dalyvavimo Kristaus kančioje dvasioje“. Kardinolas F.Van Thuanas palaidotas Romos Santa Maria della Scala bažnyčioje – būtent čia lygiai po penkerių metų, kaip to reikalauja Bažnyčios kanonų teisės nuostatos, buvo pranešta apie jo kanonizacijos proceso pradėjimą. Ta proga aukotų šv. Mišių homilijoje velionio įpėdinis, dabartinės Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Rafaelis Martinas apibūdino savo pirmtaką, kaip „nepalaužiamo tikėjimo, tvirtos valios ir beribės meilės“ pavyzdį.

Šventu reikia būti visados

Pagal naująjį minėtos Šventojo Sosto dikasterijos vadovą, kardinolas F.Van Thuanas buvo „iškilus vienybės ir atleidimo, teisingumo ir susitaikymo liudytojas“, šias savybes išsiugdęs „kankinančioje nelaisvės patirtyje“, kai liko vienybėje su nukryžiuotu Kristumi ir atsidavė Švč. Mergelės Marijos motiniškai globai. Daugiau kaip dešimtmetį dėl įkalinimo negalėjęs užsiimti ganytojiška veikla, jis „žinojo, kaip atskirti Dievą nuo Dievo darbų“. Kardinolas F.Van Thuanas vėliau taip aiškino kalėjime išgyvento širdies balso patyrimą: „Jeigu Dievas nori, kad paliktum tuos darbus, sudėdamas juos į Jo rankas, daryk tai tuoj pat, išlaikydamas tikėjimą. Dievas tai padarys daug geriau nei tu; jis patikės savo darbus kitiems, labiau gebantiems nei tu. O tu rinkis vieną Dievą, bet ne Jo darbus! Šis apšvietimas suteikė man naujos stiprybės ir visiškai pakeitė mano mąstymo būdą“.

Kardinolas R.Martinas taip pat priminė, kad jo pirmtakas savo krikščioniškąjį tikėjimą nuolat stiprino Eucharistija. Prieš mirtį žymusis hierarchas kalbėjo, kad „Jėzus duoda mums viską, ką reikia, Eucharistijoje“, ypač meilę ir mylėjimo būdą, meilę savo priešams, meilę per atleidimą. Kaip tik tokia meilė ir atleidimas įgalino kardinolą F.Van Thuaną iškentėti, atrodytų, nepakeliamus nelaisvės sunkumus. Jis yra prasmingai pastebėjęs, kad „negalima būti šventu atskirais laikotarpiais – reikia tokiu būti kiekvieną minutę, kiekvienu esamu momentu“. Taip kardinolas F.Van Thuanas kalėjimo prižiūrėtojus padarė savo draugais, kurie jo išmokyti giedojo jam religines giesmes, kad sustiprintų dvasią, pakeltų nuotaiką.

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas baigė homiliją nurodydamas, kad kardinolas F.Van Thuanas „mylėjo Dievo Motiną, kaip kūdikis myli savo motiną“. Velionis Dievo tarnas buvo komunistų suimtas 1975 m. rugpjūčio 15 d., liturginės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventės dieną. Su savimi jis nieko nespėjo pasiimti, tik kišenėje turėjo rožinį, ir to pakako. Vėliau, prisimindamas šį patyrimą, kardinolas F.Van Thuanas sakė, kad Švč. Mergelė Marija 1975 metų permainoms jį buvo paruošusi, kada jis, būdamas dar jaunas kunigas, priešais Lurdo grotą meditavo Dievo Motinos žodžius: „Aš nepažadu tau džiaugsmo ir paguodos, bet išbandymus ir kentėjimus“.

Kardinolo F.Van Thuano penktųjų mirties metinių minėjime, kuriame taip pat dalyvavo Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Andželas Sodanas ir vicedekanas kardinolas Rožeras Ečegerajus, buvo dalijama kortelė su malda prašant Dievo tarno greitesnio paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju ir šventuoju. Beatifikacijos bylos postulatore kardinolas R.Martinas paskyrė pasaulietę teisininkę Silviją Moniką Koreale.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija