Atnaujintas 2007 spalio 19 d.
Nr.79
(1576)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kunigo rūpestis ir žmonių nusivylimas

Tikybos mokytoja Vilma Talakauskaitė davė užduotį – parašyti atsiliepimą 2007 m. rugsėjo 18 d. „Lietuvos ryte“ publikuotam Virginijos Petrauskienės straipsniui. Ką gi – užduotis ne iš lengvųjų. Retai kada internete peržvelgiu minėto dienraščio straipsnius. Sensacijos, kraują stingdantys nusikaltimai, politinių užkulisių pikantiški nuotykiai... Įdomu, kokių etikos reikalavimų paisoma šiame straipsnyje. Neįvardintas anonimas, kaip ir neįvardinti Ėriškių parapijos žmonės, teigė, kad „dvasininkas pritvinkęs pykčio ir neapykantos“, kad laidodamas velionį (pavardė neminima) „A.Keina ne kartą skaudžiai užsipuolė ir išplūdo jo artimuosius“. Pagaliau pateikta ir citata iš prašymo iškelti kunigą į kitą parapiją, nes iš 650 Ėriškių gyventojų į bažnyčią sekmadieniais ateina tik 30-40 žmonių.

Dar painiau antroje straipsnio dalyje. „Velionį laidojo kitas kunigas“, nes kun. A.Keina turėjo išvykti. Juk įprasta, jei vienas kunigas užsiėmęs ir negali laidoti norimu laiku (kunigas dirba keliose parapijose), tai artimieji gali pasikviesti kitą kunigą. Tik supratau, kad, anot velionio sesers, Ėriškiuose būta dar keturių kunigų, nes šie „atėjo pareikšti mirusiam pagarbos ir padėkos“. Taigi galėjo būti painiavos ir dėl laidotuvių apibūdinimo, nes išgirsta buvo ne iš paties kunigo, bet vėl iš neįvardinto anonimo.

Trečioje dalyje „Mokytojai nepalaiko klebono“ direktorė Lina Budreikaitė teigia, esą „A.Keinos elgesys atstumia vaikus nuo tikėjimo“, „... nekviestas ir nepranešęs įsiveržė į mokykloje vykstančią tikybos pamoką, mokinius apšaukė alkoholikų vaikais ir išvarė iš klasės...“ Ką apie šiuos direktorės samprotavimus sakė pats kunigas, kur jo argumentai? O jeigu tai direktorės ir kunigo pasaulėžiūrų konfliktas ir minėti mokyklos vadovės teiginiai yra iš piršto laužti?

Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių. Pasirodo, anot bendruomenės pirmininko Juozo Juzėno (įdomu, kokiai bendruomenei atstovauja šis žmogus), kun. A.Keina – ne mūsų laikų žmogus. Visai kaip tam V. Krėvės „Skerdžiuje“. Išmintingas, tačiau turintis savitą požiūrį į vertybes senolis vadinamas anų laikų žmogumi.

Mano šeima tikinti, todėl neretai svarstome tikėjimo problemas, samprotaujame, kiek šių laikų žmogui jis reikšmingas ir svarbus. Taigi manyčiau, kad jei iki pat mirties žmogus tyčiojosi iš tikėjimo, buvo principingas bedievis, tai kodėl artimieji mirusįjį prievarta tempia į bažnyčią? Reikėtų gerbti jo valią! Be to, yra galimybė užsakyti šv. Mišias ne tik už velionį, bet ir už jo artimuosius.

Įdomi ir antroji problema, kuri gal ir nesusijusi su minėtu parapijiečių ir kunigo konfliktu. Jeigu aš neišmanau apie Dievo ir bažnyčios santykį ir nieko nenoriu žinoti apie krikščionio pareigas, tai kuriems galams man reikia bažnyčioje tuoktis ir krikštyti vaikus? Ar sakramentai tik graži ceremonija, žiedų ir žvakės „pakrapinimas“? O gal tradicija? Kas suskaičiuos, kiek Lietuvoje tokios tradicijos puoselėtojų? Tai gal nereikėtų jų vadinti katalikais?

Trečioji problema – ar į bažnyčią einame dėl dvasininko, ar todėl, kad dalyvauti šv. Mišiose jaučiame dvasinę būtinybę? Beje, kaip dvasininkai turėtų darbuotis parapijose, kad vaikai, jaunimas, suaugę jaustų ne pareigą (sekmadienį švęsti – vienas iš 5 bažnyčios įsakymų), bet dvasinę būtinybę? Žinau, kad daugeliui mokinių nepatinka reiklūs ir griežti mokytojai. Bet po daugelio metų, esu girdėjęs, džiaugiasi ir vertina tokius pedagogus. Nesuklysiu, jei paminėsiu iš šv. Rašto tariamas ir tikrąsias vertybes supainiojusius muitininkus. Kristaus jie buvo labai skaudžiai barami.

Dabar trumpam nukrypsiu nuo problemų. Visai atsitiktinai prieš mėnesį radau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerį, kuriame perskaičiau, kad kun. A.Keina gūdžiu sovietmečiu dirbo Valkininkų parapijoje, buvo Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto narys, uoliai gynė bedievių persekiojamus vaikus, jaunimą, jų tėvus, net dvasininkus. Buvo drąsus, ryžtingas, veiklus, kūrybingas, rūpestingas, gerbiamas, suremontavo Valkininkų bažnyčią, sutvarkė šventorių, kapines. Valkininkai tada garsėjo gražiomis atlaidų procesijomis. Pasak parapijiečių, jo pavardė turėtų būti įrašyta šalia žymių šio krašto šviesuolių S.Gimžausko ir A.Bieliausko.

O toliau iš 2007 metų įvykių kronikos. Rugsėjo 23 d., eidami į Valkininkų bažnyčią, nustėrome: šventoriuje, šalia kunigų kapų, vieno iš jų kenotafo, stirksojo butelių, plastikinių indelių, nuorūkų, šukių krūvos. Ką gi, jei krikščionybė tik biblinė pasaka ar tradicija, o ne žmogų ugdanti ir taurinanti vertybė, jei Dievas ir Dekalogas tiko tik mūsų protėviams, tai prie bažnyčios durų galima ir nusišlapinti.

Tai tokie mano samprotavimai, bet labai norėčiau perskaityti ir kun. A.Keinos bei Panevėžio vyskupo atsakymus.

Andrius Sakavičius,
Valkininkų vidurinės mokyklos 12 klasės mokinys

Varėnos rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija