Atnaujintas 2007 spalio 19 d.
Nr.79
(1576)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Jubiliejus

Dušanbėje įvyko eilinis NVS šalių aukščiausiojo lygio susitikimas. Jame Rusijos prezidento V.Putino kolegos, buvusių sovietinių respublikų „sesių“ prezidentai tiesiog varžėsi tarpusavyje, kuris įteiks originalesnę dovaną ir pasakys įspūdingesnę įsiteikiančią kalbą Kremliaus šeimininkui 55-ojo gimtadienio proga. Labiausiai pasižymėjo buvusių Vidurinės Azijos sovietinių „respublikų“ prezidentai, šlovindami Rusijos valdovą, kaip suvaidinusį didžiausią vaidmenį ne tik Rusijos, bet ir pasaulio istorijoje. Dovanų originalumu visus pralenkė Moldovos prezidentas ir vietinių komunistų vadas Vladimiras Voroninas. Jis padovanojo V.Putinui gyvą krokodilą... Pasak V.Voronino, tai vienintelis gyvūnas, kuris niekada nesitraukia. Ką gi, Kišiniovo šeimininkas dūrė tarsi pirštu į akį. Žinoma, tokias liaupses skelbė ne visi NVS šalių vadovai. Dušanbės viršūnių susitikime Ukrainai atstovavo ne prezidentas Viktoras Juščenka, o jos užsienio reikalų ministras. Apskritai šiame NVS viršūnių susitikime buvo visko. Nepaisant šlovinimų gimtadienio proga, dalis NVS prezidentų elgėsi vadovaudamiesi sena rusų patarle: „Draugystė draugyste, bet tabokėlė atskirai“. Tačiau NVS vadovų susitikimo rezultatai – kita tema.

Aišku viena, kad sulaukęs 55-erių metų V.Putinas tapo žmogumi, kuriam beveik neliko abejingų. Negausi išlikusi opozicija vis dar drįsta priminti Rusijos prezidentui jo KGB šaknis, antrąjį Čečėnijos karą, susidorojimą su žurnalistais bei su naftos kompanija „Jukos“ ir t.t. Tačiau sprendžiant iš apklausų, o ypač iš V.Putino kelionių po Rusiją, daugeliui rusų jis – vienintelis Rusijos valdovas po Stalino, kuriam Rusijos galybė – švenčiausias reikalas. Taip ir sklinda V.Putino adresu liaupsės iš visų žiniasklaidų: tai jo dėka Rusija vėl tapo didžiąja „deržava“, pirmąja pasaulio valstybe, tai V.Putino dėka Rusija netrukus valdys Arktiką, prijungs „neteisėtai“ nuo imperijos atplėštas žemes, netgi atkurs buvusią Sovietų Sąjungą ir t.t. Jau daugybę kartų cituoti V.Putino žmonos Liudmilos žodžiai, kad ji ištekėjo už jo tiktai įsitikinusi, jog tai labai patikimas žmogus. Ir televizija nuolat primena, koks patikimas žmogus yra prezidentas. Ypač pabrėžiama, kad tik V.Putino dėka buvo „paskandinti“ išvietėje Čečėnijos karo vadai („banditai“) – prezidentas Maschadovas, „banditų formuočių“ vadai Basajevas, Jandarbijevas, o gimtadienio išvakarėse – Chalilovas. Tiesa, pats V.Putinas savo kalbose labiausiai mėgsta akcentuoti, kad tiktai dėl jo išmintingo vadovavimo nuo 1999 metų aukso ir valiutos rezervai nuo 10 milijardų dolerių išaugo daugiau kaip 40 kartų! Tik kažkodėl girdamasis sparčiu ekonomikos kilimu Rusijos prezidentas vengia užsiminti, kad tie aukso ir valiutos rezervai išaugo pirmiausiai pabrangusios naftos ir dujų sąskaita. Nekalba ir apie tai, jog nepaisant tokio ekonomikos kilimo, Rusijos bendrasis vidaus produktas tebėra net 13 kartų mažesnis nei Jungtinių Amerikos Valstijų ir tris kartus mažesnis nei Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Žinoma, giriamas nepaprastas V.Putino darbštumas ir jo intelektualiniai sugebėjimai. Prie didžiausių jo pasiekimų priskiriama ir dalyvavimas Gvatemaloje įvykusioje Tarptautinio olimpinio komiteto sesijoje, kurioje jam pavyko įkalbėti TOK balsuoti už žiemos olimpiados surengimą Sočyje. Tiesa, net neužsimenama, kiek olimpinio komiteto vadovai gavo už šį sprendimą. Iš tų pačių V.Putino sutaupytų valiutinių rezervų.

Bet garbindamas V.Putiną ir minėdamas jo nuopelnus, visus Rusijos ir Kremliaus politinių mokslų profesorius ir akademikus, viešųjų ryšių „piaro“ kūrėjus pralenkė buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis, įžiūrėjęs Rusijos prezidento asmenyje ne tik iškiliausią dabartinio pasaulio politikos genijų, bet ir nepaprastai kuklų, nemėgstantį prabangos, o svarbiausia – nepaprastai dievobaimingą žmogų. Štai ką rašo Vokietijos ekskancleris, dabar „Gazprom“ reikalų stūmikas ir lobistas neseniai paskelbtoje ir pompastiškai Maskvoje pristatytoje savo 700 puslapių memuarų knygoje: „Jam (V.Putinui) nereikalinga jokia prabanga, išorinis blizgesys ir savęs demonstravimas – skirtingai nuo kitų buvusių savo pirmtakų, jis daugiau asketas. Jis giliai jaučia savo ryšius su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia. Jis savo prezidentinės rezidencijos viename iš buvusių ūkinių pastatų įrengė koplyčią, kurioje nuolat apmąsto tolimesnius žingsnius, kaip pagerinti Rusijos žmonių gyvenimą. O savo vasaros rezidencijoje – Sočio Bačarov Ručej iš senų rąstų pastatė medinę cerkvę... Abi jo (Putino) dukros labai intelektualios jaunos moterys, gyvenančios normalų gyvenimą. Katia ir Maša – nepaprastai malonios ir draugiškos“. Jeigu G.Šrioderis išmąstė, kad V.Putinas savo koplyčioje tiktai apmąsto savo planus, tai vienas Stačiatikių bažnyčios archirėjus pareiškė, kad V.Putinas ne prašo Dievo pagalbos, o tariasi su Dievu... Ko gero, Kremliaus Vasilijaus Palaimintojo cerkvėje netrukus gali ir V.Putino ikona atsirasti.

Nepaisant G.Šrioderio įžiūrėto V.Putino asmenybės „nepaprasto asketiškumo“ ir dievobaimingumo, V.Putinas turi kelias nepaprastai prabangiai įrengtas rezidencijas Rusijos gražiausiose vietose, didžiulį asmeninį lėktuvą, kurio pavydi net arabų šeichai. Jis nuolat vyksta į itin brangiai kainuojančias keliones į povandeninius laivus, skraido strateginiais bombonešiais, jau nekalbant apie pomėgį demonstruoti savo japoniškų imtynių sugebėjimus, kada nesunkiai paguldo ant menčių netgi čempionus.

Savo 55-ojo jubiliejaus išvakarėse pareiškęs, jog nekels kandidatūros trečiajai kadencijai, žurnalistų paklaustas, kokia veikla užsiims, kai nebus prezidentu, V.Putinas atsakė: „Beveik visų mūsų šalies žmonių mėgstamiausias sportas yra ledo ritulys. Mes visi puikiai žinome, kad šio žaidimo profesionalai žaidžia iki paskutinės rungtynių sekundės. Taigi ir aš dirbsiu kaip jie ir sieksiu kad visi ministrai, vyriausybė, prezidento administracija dirbtų ledo ritulininkų – profesionalų stiliumi“. Sprendžiant iš V.Putino kalbos neseniai įvykusiame jo asmeninės partijos „Vieningoji Rusija“ („Jedinnaja Rossija“) suvažiavime, jis ir toliau išliks svarbiausiu Rusijos „ledo ritulio“ žaidėju. Nesvarbu, kad oficialiai ne kapitonu, užtat pagrindiniu puolėju ir strategu. Tad kitą Vladimiro Vladimirovičiaus gimtadienį laikraščiai ir televizijos toliau plos tam pačiam solenizantui. Ir kodėl gi V.Putinui nereikšti pretenzijų tapti naujuoju Rusijos caru, jeigu jo autoritariniam režimui faktiškai pritarė Vakarai?! Konkrečiai – Europos Sąjunga, bent jau iki šiol klusniai vykdžiusi Maskvos užmačias. Vakarai pamiršo, kuo baigėsi jų nuolaidžiavimas Stalinui. Pirmiausia – Jalta ir Potsdamas, kai pusei amžiaus į komunistinę vergiją buvo atiduota pusė Europos.

„Nemėgstantis“ savo personos šlovinimo V.Putinas per gimtadienį aiškiai parodė, kad jo šalininkų ir pataikūnų pučiamas naujosios asmenybės kultas jam visiškai priimtinas. Gimimo dieną Kremliuje buvo surengtas iškilmingas priėmimas, kuriame dalyvavo aukščiausieji Rusijos valdžios pareigūnai ir visas būrys apsikarsčiusių ordinais ir medaliais generolų. O į Maskvos gatves išvesta vadinamoji putinjugendo gvardija iš organizacijos „Naši“ – keli tūkstančiai žaliūkų, apsivilkusių raudonais marškiniais su V.Putino atvaizdu. Jiems niekas netrukdė žygiuoti, o tą pačią dieną negausiai opozicijai minint žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo metines, dedant gėles ant jos kapo, visus minėjimo dalyvius akylai stebėjo daugiau kaip tūkstantis milicininkų ir omonininkų bei nežinia kiek civiliais drabužiais vilkinčių saugumiečių.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija