Atnaujintas 2007 spalio 26 d.
Nr.80
(1577)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lydėjo šviesios mintys ir geri darbai

Benjaminas ŽULYS

Antanas Marčiulaitis (1923-2007)

Vaikystė visada gyva

Jis išėjo per patį sodų ir laukų žalumą, dangaus vaiskumą, įžengęs į 84-uosius savo šviesios būties metus. Išėjo kone per savo gimtadienį, šių metų gegužės pabaigoje. Atrodo, šitiek gyventa, nueita, patirta, regėta, išmokta ir perduota kitiems, bet gal dar galėjo pabūti su tais, kuriuos mylėjo, dėl kurių gyveno, kuriems skyrė savo mintis ir darbus. Bet ne mes sprendžiame, kada čia ateiti ir kada žengti paskutinį žingsnį.

Tas žmogus – Antanas Marčiulaitis, buvęs ilgametis Kauno rajono Ilgakiemio pradinės mokyklos mokytojas, vedėjas. Į gyvenimą jis išleido 33 mokinių laidas, kaip pats kai kada sakydavęs, išleidęs tris kartas. Kur dabar tie žmonės, ką jie veikia, ar visi nuėjo doros, tikėjimo keliais, o gal kitaip susiklostė jų gyvenimai?

Ir dar vienas svarbus A.Marčiulaičio gyvenimo momentas: jo rašinius aktualiais mūsų valstybės klausimais dažnai skaitydavo „XXI amžiaus“ skaitytojai.

Mokytojui visą laiką kaip tik labai rūpėjo sąžiningumas, pareigingumas, noras daryti gerus darbus. Tai ne vien žodžiai, nes pats puoselėjo šias savybes. Tikriausiai tam daug įtakos turėjo tėvų Kazimiero ir Marijos pavyzdys. Iš septynių vaikų Antanas buvo vyriausias, tad jam savoje sodyboje ant Jiesios kranto, Marijampolės apskrityje, Stuomenų kaime, pirmiausia teko padėti dirbti įvairius ūkio darbus ir darbelius. Po daugelio metų Antanas savo prisiminimuose rašė: „Sunkiai pakeliami žemės ūkio mokesčiai, kitos bėdos vertė diržus kiečiau susiveržti. Bet tėvai nesiskundė, nedejavo, tik atkakliu darbu ir tvirta valia stengėsi prasimušti į laimingą buitį. Vaikai paaugs – bus užvadėliai – palengvės“.

Tėvas buvęs nagingas – baldus, žemės ūkio padargus, namų apyvokos reikmenis meistriškai padarydavęs. Net namus mokėjęs statyti, todėl ne tik sau, bet ir kitiems padėdavęs namus statyti ar kokį vežimą, roges padirbdinęs. Mama irgi buvusi darbšti it bitelė, darbuose prapuolusi kasdien nuo ryto iki vakaro. Tik niekad nesakydavo, kad sunku, kad nepajėgia. Tėvai buvo gilaus tikėjimo ir šią savybę, taip pat meilę bei pagarbą tautai, tėvynei diegė savo vaikams. Visa tai ryškiai atsispindėjo tolimesniame vaikų gyvenime.

Iš pat vaikystės buvo aišku, kad Antanukas didesnį polinkį turėjo į mokslus, todėl tėvai baigusį pradinę mokyklą vaiką išleido į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Kiek prakutus, šeima pasistatė naujus trobesius. Atrodo, buvo galima ramiai gyventi, galvoti apie šviesesnę rytdieną. Bet kaip didelė nelaimė trenkė žinia – Sovietų Sąjunga okupavo laisvą Lietuvą. Prasidėjo pirmieji trėmimai į Sibirą, šalčio ir bado kraštus. Po to – karas, vokiečių okupacija. Gal dabar bus geriau? Bet Marčiulaičiai, kaip ir kiti dori Lietuvos žmonės, „gerais“ atėjūnais netikėjo. Vieni ar kiti, vis tiek – okupantai, tik nusidažę kitomis spalvomis. Užgriuvę rudieji okupantai žudė nekaltus žmones, degino sodybas. Jau pirmąją karo dieną, stumdamiesi į rytus, vokiečiai sudegino per vargą pastatytus Marčiulaičių namus. Gausi šeima liko be pastogės, glaudėsi pas kitus, tačiau rankų nenuleido, vėl dirbo žemę, statė trobesius.

Užėjus antrajai sovietų okupacijai, tuoj pat imta tremti jaunus vyrus į sovietų kariuomenę. Enkavėdistai, stribai ieškojo bėglių nuo Raudonosios armijos visuose kaimuose, trobose, nepamiršdami nugvelbti lašinių paltį, geresnį drabužį. Antanas su broliu slapstėsi kluone, šiaudų kūgyje. Ir jie buvo „dezertyrai“, nors nė vienos dienos netarnavo toje armijoje. Kelias dienas enkavėdistai ir jų parankiniai nesirodė, todėl broliai išėjo į lauką padirbėti. Ir staiga – išgąstingas tėvuko balsas: „Slėpkitės, rusai ateina.“ Bėgo per laukus, brido per upę, bet Antanas buvo sulaikytas, sumuštas. Per arimus, pievas klupdama atbėgo motina, per jos skruostus riedėjo ašaros. Atbėgo ir tėvas, norėjo kažką pasakyti, bet tik jo lūpos vien virpėjo. Mama užmetė ant peties rankšluostį, aplaistytą ašaromis: „Paimk, vaikeli, gal prireiks...“ Apkabino: „Vaikeli tu mano...“

Išėjo broliai

Daugybė jaunų vyrų nepakluso sovietinei demobilizacijai, nepanoro tarnauti svetimiems, būti po okupantų batu. Jauni ir vyresnio amžiaus vyrai ėjo į miškus, ėmė į rankas ginklą, kovojo su raudonaisiais atėjūnais. Į partizanus, vieni anksčiau, kiti vėliau, išėjo ir visi keturi Antano broliai, jauni gražūs vyrai, pasiryžę paaukoti savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Tai – Vytautas, pasivadinęs Vėju, Justinas (Milžinas), Klemensas (Karaliūnas), Kostas (Slanka). Ilgiausiai, šešerius metus, partizanų gretose kovojo Vytas. Jam teko dalyvauti daugelyje susirėmimų su enkavedistais, sovietinės pasienio armijos daliniais. Žuvo 1951 m. sausio 14 d. Trakiškių apylinkėje, Kižių kaime. Negrįžo į namus ir kiti broliai. Justinas žuvo Šilavoto apylinkėje, Mikališkio miške, Klemensas – prie Amalvos ežero, Kostas – Šilavoto apylinkėje, Juodraistyje. Kostui tebuvo septyniolika...

O „dezertyrui“ Antanui nepavyko išvengti gyvulinio vagono, gabenusio lietuvius į Sibiro platybes. Iš jo pavyko pabėgti (ar tai ne Dievo Apvaizdos ranka?). Per vargus, išgąstį, netikrumą pasiekė namus. Tėvai buvo apstulbę ir džiaugsmingai nustebę. O motina papasakojo, kad, eidama per lauką, ji išvydo nepaprastą šviesą ir pajutusi nepaprastą ramybę, nors dar nežinojo, kad Antanas – namuose. Kas buvo toji nepaprasta šviesa?

Pabėgęs iš traukinio, Antanas mėnesį slapstėsi namuose, bijojo viešai pasirodyti. Tiesa, jis jau turėjo mokytojo pažymėjimą, kurį mama per tuometinį apskrities švietimo skyriaus vedėją Vosylių buvo sūnui išrūpinusi. Tuo metu Lietuvoje labai stigo mokytojų, jie buvo atleidžiami nuo kai kurių šaukimų, prievolių. Tuo dokumentu jaunuolis anksčiau dar nebuvo pasinaudojęs. Bet iš okupantų galėjai visko tikėtis, todėl derėjo būti apdairiam. Pažymėjimas vis dėlto padėjo.

Antanas buvo paskirtas mokytojauti Šilavote. Ten jis bažnyčios šventoriuje regėjo enkavėdistų aukas – nužudytų, nurengtų partizanų kūnus. Enkavėdistai juos čaižė botagais, spardė kareiviškais batais, į pravertas burnas spraudė cigarečių nuorūkas, durtuvais badė akis. Šlykštūs rusiški keiksmai, isteriškas kvatojimas vertė susirinkusią tikinčiųjų minią trauktis atgal. Lavonai turgaus aikštėje, kitur... Antanas tada mąstė: „Juk šie žmogžudžiai, vampyrai kažkada turėjo motinas, rankų glamonėjimais, mylavimais mokiusias gerumo, švelnumo“.

Iš Šilavoto Antanas persikėlė į Jiezną, vėliau – Ariogalą. Kagėbistai jo ramybėje nepaliko. Jį ne kartą šaukė aiškintis dėl brolių partizanų („banditų“), jų tuo metu galimos buvimo vietos, statė prieš pistoleto vamzdį. Ir tėvai paliko savo namus, kėlėsi iš vienos vietos į kitą, kad saugumiečiams būtų sunkiau juos aptikti. Po daugelio metų A.Marčiulaitis viename savo eilėraščių rašė: „Paliko tada tėvas lauką nesuartą,/ Išėjo vargšė motina su sielvarto našta,/ Sugirgždino trobos duris ji paskutinį kartą,/ Galulaukėj pravirko skausmo palaužta.../ O sūnūs slapstėsi miškuos ir kovėsi, ir krito...“

Ir Ariogaloje Antanui nuo tardymų bei persekiojimų buvo nemiela, nuo nuolatinės įtampos pašlijo sveikata. Tad Kauno apskrities Švietimo skyriuje pasiprašė perkeliamas į kitą vietą. Nors buvo iš „nešvarios“ giminės, tačiau – puikus pedagogas, mokytojas, savo dėstomų dalykų žinovas, apsišvietęs žmogus. Todėl jam buvo pasiūlytos Jonavos vidurinės mokyklos direktoriaus pareigos. O toje mokykloje – 80 mokytojų, apie 1000 mokinių. Kitas, daug negalvodamas, pultų į direktoriaus kėdę, bet Antanas atsisakė. Jo geras bičiulis, dirbęs Švietimo skyriuje, Adomas Makarevičius dar drąsino: „Nesugebėsi? Mes žinome, tu darbštus, pareigingas, energingas, taigi ateis ir sugebėjimai“. Bet Antanas paprašė skirti jį į kokią nors kaimo mokyklą. Taip 1952 metais jis atvyko į Ilgakiemio pradinę mokyklą. Čia dirbo su dabar jau šviesaus atminimo žmona, taip pat mokytoja Adele.

Darbas ir tikėjimas

Mokytojaudamas Ilgakiemyje, A.Marčiulaitis liko ištikimas savo dvasinėms nuostatoms, sąžiningumui, pareigai. Darbščiajai žmonai palikęs namų rūpesčius, jis aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Buvo kolūkio draugiško teismo pirmininkas, Kauno rajono draugiškų teismų tarybos narys, rajono Liaudies švietimo tarybos narys, vietos tarybos deputatas, Nepilnamečių reikalų komisijos narys, dramos būrelio vadovas ir režisierius...

Buvusi Ilgakiemio mokytojo A.Marčiulaičio mokinė, nūnai – Kauno rajono viešosios bibliotekos Ilgakiemio filialo bibliotekininkė Regina Martinaitienė gerai pamena savo mokytoją, išmintingą žmogų, šviesų ir taurų lietuvį patriotą, kataliką. Nors mokytojas dirbo aršaus sovietinio ateizmo laikais, niekas niekada negirdėjo iš jo nors menkiausios nepagarbios užuominos apie Dievą, Bažnyčią, nors ne vienas to meto pedagogas nėrėsi iš kailio vadinamuosiuose ateistinio auklėjimo baruose. Priešingai, jis su žmona vykdavo į Kauno, Prienų ar savo tėviškės bažnyčias, dalyvaudavo šv. Mišiose. R.Martinaitienė nežino, ar dėl to mokytojas buvo kviečiamas aiškintis į rajono komitetą ir kitur. Gal niekas neįskundė arba į tai žiūrėta atlaidžiai, nes mokytojas ir toliau Ilgakiemyje turėjo didelį autoritetą.

„Į partiją nestojau“

Tomis ir vėlesnėmis dienomis kai kurie Antano pašnekovai jam sakydavo, kiti už akių pakalbėdavo, kad jis, esą gelbėdamas savo kailį, įstojo į komunistų partiją. Tik reikia pagalvoti – visi keturi broliai buvo Lietuvos partizanai, kovojo su sovietų valdžia, nuo jos parankinių rankos žuvo, o štai jis, jų brolis, ramiai dirba mokytoju, rengia vaikus „šviesiai komunizmo ateičiai“. Be to, dar – deputatas, įvairių komisijų vadovas ar narys, auklėja žmones, sako kalbas, rašo straipsnius į laikraščius, žurnalus ir t. t. Tad esą tik komunistas gali taip aktyviai veikti, o šiuo atveju – ir atgailauti.

Tikrai A.Marčiulaitį ne kartą kalbino stoti į komunistų partiją, buvo žadamas didesnis atlyginimas, paaukštinimas ir kt. Bet lietuvis patriotas visada atsakydavo – nestosiąs. Jis po kurio laiko rašė: „Taigi kodėl aš išlikau nepaliestas, kodėl mano tėvus neištrėmė dėl vaikų? O gal geriau būtų paklausti, iš kur ėmėme dvasinių jėgų, kur išmokome diplomatinio lankstumo, daug metų išgyvenę sunkius išbandymus, mėtyti ir vėtyti politinių vėjų“.

Pats mokytojas per šešerius metus pakeitė keturias darbovietes, tėvai irgi, kaip anksčiau sakyta, gyveno tai vienoje, tai kitoje vietoje, kiek įmanydami kapstėsi iš skurdo. Pagaliau patriotas katalikas savo gražiu braižu parašė: „Jei kas paklaustų šiandien, ką laikau pačiu svarbiausiu dalyku, padėjusiu išvengti tremties, nesvyruodamas pasakyčiau: Dievo Apvaizdą, nuolat lydėjusią mane per gyvenimo audras“.

Komunistu Antanas niekada nebuvo ir neketino juo būti. Kai agitatoriai paklausdavo kodėl, jam labai knietėdavo atsakyti: būtų didelė gėda ir nusikaltimas tautai ir savo sąžinei, jei stotų į kruvinąją, išsigimėlišką partiją. „Buvau ir esu įsitikinęs, kad religija ir komunizmas – nesuderinami dalykai. Komunistiniai ideologai toleruoja kerštą, neapykantą, melą, klastą. Bažnyčia pagal Kristaus mokymą pasisako už meilę, atlaidumą, gailestingumą, tiesą. Aš niekada nebuvau praradęs paties brangiausio – tikėjimo Dievu, Amžinuoju gyvenimu. Tikintys žmonės, įstoję į komunistų partiją, intensyviai kovojusią su tikėjimu, yra veidmainiai. Aš tokiu nenoriu būti“, – rašė jis.

Žurnalistas, publicistas

Per tuos daugybę darbo mokykloje metų mokytojas nesusikrovė turtų, nepasistatė namų, gyveno iš savo ir žmonos Adelės atlyginimų. Už visuomeninę veiklą, suprantama, negaudavo nieko. Bibliotekininkė R.Martinaitienė pamena, kad mokytojas mėgdavo sodinti ir prižiūrėti gėles, visą šalia mokyklos esantį sodą.

Būdamas sąžiningas, atviras ir doras, mokytojas nevengė pasakyti tiesos žodį apsivogusiam žmogui, girtuokliui, kitaip nusižengusiam. O kur dar šimtai straipsnių pedagogikos, doros, blaivybės, vėliau – tikėjimo, tėvynės meilės temomis. Apsakymai, miniatiūros, įdomūs gyvenimo pastebėjimai, daugybė eilėraščių buvo mielai spausdinami „XXI amžiuje“, „Tėviškės žiniose“, „Gėlupyje“, Čikagos lietuvių žurnale „Laiškai lietuviams“, panaudoti radijo laidose, kitur. Aiškiai matyti, kad A.Marčiulaitis turėjo didžių literatūrinių gabumų, galima drąsiai sakyti – talentą. Jis rašė dideliam ir mažam skaitytojui apie žmonių ydas, tikėjimo svarbą, tarpusavio santykius, kitomis temomis. Kiek dar liko jo rankraščių! Visa tai verta išleisti atskira knyga. Tai būtų įdomus, vertingas leidinys jaunam ir vyresniam lietuviui. Tik kas tuo galėtų užsiimti, kas skirtų lėšų? Maža to, A.Marčiulaitis daug rašė ir metodinio darbo klausimais. Gal ir tai sudomintų šių dienų pedagogus.

A.Marčiulaičiui nerimą kėlė šių dienų įvairiopa situacija Lietuvoje. „XXI amžiuje“, be kitų temų, jis rašė: „Laikas iškelti ant šlovės pjedestalo tuos intelektualus, kurie sunkios priespaudos metais išdrįso priešintis melui ir apgaulei, kurie nepalūžo kovose už tautos dvasinį pragiedrėjimą, grindė kelius tiesai ir teisingumui. Jais pakeiskime savanaudžius su kruvinos praeitis šleifais, kad nereikėtų murkdytis chaose ir netikrume, kad ateities kartos nepriekaištautų mums dėl pasyvumo ir nesugebėjimo blaiviai žvelgti į tėvynės ateitį“.

Ar dar yra ką pridurti? Mokytojas A.Marčiulaitis ilsisi Garliavos miesto Jonučių kapinėse šalia savo žmonos Adelės. Netoliese – ir jų dukrelės Aušros, išėjusios prieš dvidešimt metų, kapelis. Prie jų poilsio vietos dažnai šviečia žvakės. Jas Marčiulaičių pažįstami, artimieji, sūnus Algirdas uždegs ir šiomis susikaupimo dienomis.

Ilgakiemis, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija