Atnaujintas 2007 spalio 26 d.
Nr.80
(1577)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Sulaukė perspėjimų susidoroti

Seimo Nacionalinio saugumo
ir gynybos komiteto pirmininkas
Algimantas Matulevičius

Su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku Algimantu Matulevičiumi kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

 

Kaip vertinate dabartinę padėtį Lietuvoje? Oficialiai judame į priekį, džiaugiamės pasiekimais visose be išimties srityse, o tikrovė kur kas liūdnesnė. Ar galima pasakyti, jog niekas nepasikeitė – Jūsų komiteto įvardintos grėsmės nepašalintos ir dar nežinia, ar bus šalinamos?

Lietuvoje tarsi atliekami dideli darbai, lyg ir labai stengiamės taisytis, tačiau įspūdis išlieka slogus. Slogus, nes aukščiausi Lietuvos valdžios vyrai iki šiol ignoruoja mūsų komiteto išvadas, beje, oficialiai patvirtintas Seime. Ir kuo ilgiau tos grėsmės bus ignoruojamos, tuo blogiau bus valstybei. Štai tik keli pavyzdžiai. Mūsų premjerui Gediminui Kirkilui iki šiol patarinėja ponas Albinas Januška. KGB pulkininkas, kuris kadaise šturmavo Amino rūmus Kabule, ir toliau daro įtaką „Dujotekanai“ ir jos vadovams. Naujasis VSD vadovas Povilas Malakauskas, vos tik išėjęs iš uždaro posėdžio mūsų komitete, viešai pareiškia, kad tik jis pats spręs, ar palikti postuose pavaduotojus, kuriuos mūsų komitetas apibūdino ne itin palankiai. Taigi kol nebus kardinalių pasikeitimų kadrų politikoje, nebus ir tvarkos valstybėje. Grėsmės nacionaliniam saugumui ne tik nepašalintos – jos kaupiasi. Asmenys, kuriuos mes įvardijome kaip įtartinus, ir toliau įžūlėja. Beje, aš jau pradedu gauti užtektinai rimtų pranešimų, kad norima susidoroti su manimi – ne morališkai, ne politiškai, bet fiziškai. Apie tokius grasinimus aš pranešiau vienai mūsų tarnybai, bet atsakymo iki šiol nesu gavęs. Aš tik žinau, jog toji tarnyba ir toliau karštligiškai svarsto, kaip mane sukompromituoti – išstumti iš Seimo NSGK posto.

Kaip vertinate Loretos Graužinienės vadovautos Seimo laikinosios komisijos išvadas dėl J.Abromavičiaus žūties?

Seimui išties pristatytos laikinosios komisijos išvados dėl J.Abromavičiaus žūties aplinkybių bei pakaunės savanorių maišto priežasčių 1993-aisiais. Net nespėjus į jas deramai įsigilinti, kai kurie politikai puolė kaltinti mūsų jauną generolą, buvusį savanorių vadą, šiandien Lietuvos kariniams interesams atstovaujantį JAV. Gal generolas Arvydas Pocius ir padarė klaidų, bet ar jos – esminės? Gaila, kad aš, kaip Seimo NSGK pirmininkas, ne viską galiu atvirai išdėstyti spaudoje. Tačiau esu įsitikinęs, kad kai kurie mūsų nutylėjimai labiau kenkia valstybei nei atviras kalbėjimas. Slaptumo žymomis šiandien dažnai prisidengiama tik tam, kad būtų lengviau paslėpti savo šunybes. Į Lietuvą sugrįžo Viktoras Uspaskichas, beveik pusantrų metų slapstęsis nuo Lietuvos teisėsaugos Rusijoje. O kas vadovavo Seimo laikinajai komisijai, tyrusiai savanorių maišto ir J.Abromavičiaus žūties aplinkybes? Ogi Loreta Graužinienė, dešinioji V.Uspaskicho ranka. Juk V.Uspaskichą Maskvoje buvo sulaikiusi Rusijos milicija ir jis buvo uždarytas į areštinę. Ir iš ten jį išlaisvino Rusijos slaptosios tarnybos! Tegul neapsimeta naiviomis mūsų moterys, neseniai važiavusios į Maskvą pas V.Uspaskichą, – ne dėl jų įkalbinėjimų grįžo bėglys. Jam liepta grįžti ir toliau čia drumsti vandenis. Štai jis ir drumsčia.

Pastaruoju metu daug kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus. Kas kaltas dėl ginčų? Ar tiek šimtmečių buvę įtempti lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiai gali pasitaisyti per kelis dešimtmečius? Pasirodė net pranešimų, jog Lenkijos kontržvalgyba turi labai rimtų signalų, jog antilietuviškos nuotaikos Lenkijos žiniasklaidoje kurstomos specialiai – tai daroma Kremliaus užsakymu.

Vilniuje neseniai įvyko konferencija gyvybiškai svarbiu energetikos klausimu, į kurią susirinko įtakingi politikai iš įvairių valstybių. Renginio svarbą aptemdė Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai. Nenoriu sakyti, jog Varšuva visur ir visada teisi, tačiau klaidų privėlėme ir patys. Būtent tuo metu Lenkijos laikraščiuose pasirodė pranešimų apie neskaidrius lietuviškos „Dujotekanos“ ryšius su įtartinomis rusų bendrovėmis. Be abejo, tokie sutapimai – ne atsitiktiniai. Tačiau tokių straipsnių Lenkijos spaudoje galėjo ir nebūti, bet mes patys esame apsileidę. Grėsmes identifikavome, tačiau jų nepašalinome. Ir patys lenkai turi rimtų problemų – dar nežinia, ar jų rankose išliks jų naftos kompanija PKN „Orlen“. Ją gali perpirkti Rusija. Jeigu šią kompaniją nusipirks oficialioji Rusija – dar pusė bėdos. Bet esama įtarimų, kad Rusija, pirkdama PKN „Orlen“, žais per tarpininkus. Tokia situacija itin pavojinga, nes sunku apginti savo interesus, kai dorai nežinai, su kuo deriesi.

Nūnai daug triukšmo kyla dėl naujosios atominės elektrinės statybos. Atrodo, kad šiuose dalykuose iki šiol nėra nieko konkretaus. Aišku tik tai, kad niekas neaišku?

Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, turi jai paaiškinti, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas perprato visas demokratijos žaidimo taisykles ir dabar sėkmingai išnaudoja visas silpnąsias demokratijos puses. Rusija šiandien elgiasi labai paprastai: Europoje supirkinėja strategiškai svarbius energetinius objektus, o europiečiams neleidžia įsigyti nė vieno savo objekto. Nusipirkti leidžia vieną kitą – dėl akių. Europai Lietuva turėtų tai išaiškinti, tačiau to mes nedarome.

Štai kad ir dėl naujosios atominės elektrinės statybos. Lietuvoje nūnai džiaugiamasi, kad į naujojo atominės elektrinės reaktoriaus statybą pritraukiamas privatus kapitalas. Šiuos žaidimus aš pavadinčiau dar vienu lietuvišku vodeviliu. Tiesiog kažkas sugalvojo pasidaryti privatų verslą valstybės sąskaita. Kaip, kas ir kodėl statys, kas investuos, kas bus atsakingas nesėkmės atveju – šiandien neaišku. Mūsų sprendimai kol kas nėra skaidrūs. Jeigu mes, Lietuvos politikai, nieko tikro nežinome, tai šis „verslas“ dar įtartinesnis mūsų partneriams. Todėl galima suprasti ir oficialiosios Varšuvos atsargumą. Aš esu tikras, kad šiuose dalykuose svarbiausia ne pati elektrinė, o jungtys – ir su lenkais, ir su švedais, ir su suomiais. Turėtume bendradarbiauti su visais. Bet per pastaruosius keliolika metų neatsirado nė vienos jungties. Dėl tokios padėties kalti visi – ir kairieji, ir dešinieji. O kur, sakykite, dujų rezervuarai? Nei su latviais susitarėme dėl bendros statybos, nei patys statome. Nepamirškime: 2009-aisiais uždarome atominę jėgainę, todėl nuo 2010 metų elektros energija gali pabrangti apie 2,5 karto. Ką tada darysime? Kaip šiandien valdžia ėmė panikuoti, kai pabrango maisto produktai? Kas bus, kai pabrangs elektros energija? Juk žvakėmis nepasišviesime. Apie tai kažkodėl niekas nekalba. Esu tikras, kad su ES buvo galima susitarti dėl atominės elektrinės vėlesnio uždarymo, kai jau bus pastatytas naujasis blokas. Dabar gi po 2009-ųjų liksime be savo elektros energijos, ją reikės kažkur pirkti. Kas mums ją parduos ir už kiek parduos?

Kai kurie nepriklausomi ekspertai skelbia išvadas, esą Rusijos dujų ištekliai senka, todėl Rusija bus priversta mažinti dujų eksportą.

Tai dar vienas ne itin malonus dalykas. Jei šios prognozės pasitvirtins, Rusija eksportui skirtas dujas gali žymiai pabranginti. Ar ruošiamės ir kaip ruošiamės tokiems pokyčiams? Mano vadovaujamas komitetas domisi ir šiais reikalais, nes tai – nacionalinio saugumo problema. Bet aš sulaukiu didelio pasipriešinimo, esą lendu ne į savo daržą. Tačiau aš vis tiek sieksiu, kad įstatymai, pavyzdžiui, dėl naujos atominės elektrinės statybos, būtų kuo skaidresni, su visais būtinais saugikliais. Jeigu šiais dalykais rimtai nesidomėsime, gali atsitikti taip, kad naujosios jėgainės akcijų legaliai įsigis kokie nors teroristai ir viską žinos apie mūsų jėgainę. Ir dar vienas svarbus momentas – išskaidyta atsakomybė. Susidaro įspūdis, kad atsakomybė už nesėkmę išbarstoma keliems subjektams, o realiai niekas už nieką neatsako. Sakoma, kad Ūkio ministerija neva privalo atsakyti už vidinius reikalus, o jungtys su partneriais užsienyje neva atitenka mūsų Užsienio reikalų ministerijai. Mano požiūris kitoks: visa atsakomybė turi atitekti Ūkio ministerijai. Juolab kad šiandien Užsienio reikalų ministerijoje prikurta begalė skyrių, dubliuojančių ministerijų funkcijas, kurie nieko konkretaus neveikia. Ar atvedė į Lietuvą ekonominius reikalus kuruojantis URM skyrius bent vieną investiciją iš užsienio?

Teko girdėti sparnuotą frazę, kas gali sužlugdyti Europos Sąjungą. Ogi milžiniška, perdėm didelė biurokratinė mašina. Lietuvą taip pat gali sužlugdyti biurokratai?

Biurokratų armijos mažinimas – labai svarbus uždavinys. Šiandien svarbu ne įsivesti eurą, o kuo greičiau sumažinti milžinišką atotrūkį tarp labai daug ir labai mažai uždirbančių, taip pat atotrūkį tarp visuomenės ir valdžios. Nūnai Lietuvoje labai didelis susvetimėjimas. Kapitalizmas skatina dirbti, užsidirbti, ieškoti optimaliausių išeičių, bet kapitalistinei santvarkai būtini amortizatoriai. Deja, apie juos šiandien mažai kas galvoja. Todėl Lietuvoje tiek daug žmonių, kurie ilgisi sovietinės santvarkos. Būtent dėl susvetimėjimo tiek balsų per rinkimus susirenka viktorai uspaskichai.

Negi nėra nė vienos lietuviškos institucijos, kuri būtų nusipelnusi pagyrimų, padėkų?

Policijai galima padėkoti už tai, kad ji sugebėjo sutramdyti kriminalines gaujas. Sakykim, likviduoti tulpinių gaują. Kriminalinė policija išties turi realių, ne popierinių nuopelnų. Visa kita – tuščios kalbos. Jau turime naująjį STT vadovą, o įspūdis toks, kad specialiųjų tyrimų tarnybos agentai tiesiog bijo imtis rimtų korupcinių bylų. Mažas pavyzdys – Jurbarkas. Į Jurbarką dujos šiemet atkeliaus greičiausiai pavėluotai. Kodėl? Neaiškių interesų kompanija susigalvojo kreiptis į teismą, teisėjas ilgai nesvarstydamas priėmė kardinalų sprendimą sustabdyti statybas. Ir keliems mėnesiams kažkur pradingo. Kol jo nebuvo, Jurbarke nebuvo ir darbų. Nuostoliai – realūs? Kur kaltieji? Jų nėra. Klausiu STT vadovų, ar jie ims ieškoti kaltų? O STT pareiškia, kad negali kištis į teismų darbą. Bet juk niekas jų ir nereikalauja kištis į teismų darbą. Jų prievolė – ieškoti finansinių pažeidimų. Dar vienas pavyzdys. Premjeras paklausia, ar STT nori padalinio, kuris tirtų nelegalius partijų finansavimo reikalus. STT vadovybė atsako nenorinti. Premjeras skėsteli rankomis: jei nenorite, galite ir neturėti. Bet juk tai – absurdas. Arba priverskime STT normaliai dirbti, arba ją naikinkime kaip nesugebančią nieko realiai nuveikti. Bent jau mokesčių mokėtojų pinigų sutaupysime ir savęs neapgaudinėsime, kad rimtai priešinamės kyšininkams. Dabar gi STT vadovybė tarsi laukia, kol patys kyšininkai ateis pas juos ir prisipažins, pateikdami įkalčius.

Ar ne per dažnai kai kurios valdžios institucijos mėgaujasi savo nepriklausomybe? Esą jos – nepriklausomos, todėl kiekvienas bent kiek atidesnis Seimo žvilgsnis jų pusėn – akivaizdus Konstitucijos pažeidimas.

Darbų labai daug. Reikia tobulinti operatyvinės veiklos ir valstybės paslapčių įstatymą, kad naujoji redakcija bent kiek leistų daryti įtaką VSD, jei bus sužinota apie ten susiklosčiusią pavojingą padėtį. Apverktina padėtis ir kitose institucijose. Kokių rimtesnių darbų nuveikė Generalinė prokuratūra, teismai? Štai Teisingumo ministras Petras Baguška pajudino antstolių ir notarų klaną – koks pasipriešinimas kilo! Tik blogu žodžiu galiu minėti Konstitucinį Teismą. Jis išleido tiek įvairiausių pareiškimų, išaiškinimų, paaiškinimų, kad dabar kiekviena nieko neveikianti institucija, vaizdžiai tariant, gali išsitraukti iš kišenės KT sprendimą ir juo pasiteisinti – esą jos Konstitucija neįpareigoja dirbti pasiraitojus rankoves. KT išaiškinimais, esą į jų darbo sferą negali lįsti net Seimas, ypač dažnai mėgsta dangstytis Generalinė prokuratūra, teismai, VSD. Bet juk dauguma institucijų atsiskaito tiesiogiai Seimui. Taigi kur tik pasisuksi, ką tik pajudinsi, ką tik pabarsi, iš karto ims šaukti: mūsų negalima kritikuoti, negalima domėtis mūsų darbo broku, nes tai, matot, prieštarauja šalies Konstitucijai. O KT, kaip šiandien aiškėja, iš viso niekam neatsiskaito. Konstitucinis Teismas – aukščiau visko ir visų. Jų logika vadovaujantis, KT negali atšaukti net savo paties klaidingų sprendimų.

Jau teko ne sykį girdėti garsiai svarstant, esą lietuvių biurokratus šiandien gali išgąsdinti tik šimtatūkstantiniai protesto mitingai.

Aš noriu, kad žmonės suprastų – tai, kas dabar dedasi Lietuvoje, toli gražu ne slaptųjų bei specialiųjų tarnybų problema. Tai – visos Lietuvos problema. Šiandien tai – valstybės išlikimo problema. Tik nuo rinkėjų priklauso, ar mes nusirisime į apačią, tapdami visiška Rusijos provincija, ar imsime gyventi kaip realiai nuo Rusijos nepriklausoma valstybe. Mano vadovaujamas komitetas nepasiduoda kapituliantiškoms nuotaikoms, bet kai kas į mus vis dar žiūri kaip į didžiausius niekadėjus, viešai skalbiančius nešvarius marškinius. Bet aš nematau kitos išeities. Valstybę dabar gali išgelbėti tik visiškas viešumas – be jokių nutylėjimų. Man keista, kai matau apklausas, kuriose pirmauja tie politikai, kurie arba nieko neveikia valstybės labui, arba net kenkia. Šiandien rinkėjas privalo būti velniškai akylus – rinkti tik tuos, kurie realiai, o ne žodžiais dirba. Gal aktyviausi, įžvalgiausi, sąžiningiausi jau išvažiavo iš Lietuvos į londonus, briuselius, kopenhagas? Kodėl visuomenei patinka nieko arba beveik nieko neveikiantys politikai? Visuomenė privalo suprasti – tik spaudimas, tik šimtatūkstantiniai mitingai gali šiandien išgąsdinti tuos, kurie kenkia valstybei. Jei prie Seimo ar Vyriausybės susirinktų ne keli šimtai išaugusiomis kainomis ar netvarka VSD nepatenkintų, o šimtas tūkstančių – tada reikalai, esu tikras, bemat pagerėtų. Tai būtų rimta parama. Bet kol kas nematau jėgų, kurios įspūdingiems protesto mitingams pajėgtų suburti gausybę žmonių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija