Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Konstitucijos deformacija

Petras KATINAS

Atkurtosios nepriklausomos Lietuvos Konstitucijai, priimtai visos tautos referendumu 1992 m. spalio 25 d., sukako 15 metų. Taigi, prieš penkiolika metų, išsilaisvinę po ilgų okupacijos dešimtmečių, Lietuvos piliečiai nusprendė, kad „lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos pagrindus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“.

Štai pirmieji ir pagrindiniai tos atgimusios valstybės pagrindinio įstatymo straipsniai:

I SKIRSNIS

LIETUVOS VALSTYBĖ

1 straipsnis

Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

2 straipsnis

Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

3 straipsnis

Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.

Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

4 straipsnis

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

5 straipsnis

Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Valdžios galias riboja Konstitucija.

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

6 straipsnis

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.

Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

7 straipsnis

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Galioja tik paskelbti įstatymai.

Ši dabartinė Konstitucija yra ilgiausiai galiojantis aukščiausias Valstybės teisės aktas po 1918 m. vasario 16-osios priimtų laikinųjų ir nuolatinių (1922, 1928 ir 1938 m.) Konstitucijų. Visos jos pabrėžė, kad suvereni valdžia priklauso tautai. Tiesa, 1922 metų Konstitucija niekur nemini lietuvių tautos, tik Lietuvos Tautą. 1938 m. Konstitucijoje jau įsakmiai minima lietuvių tauta, etninės lietuvių tautos atžvilgiu ši konstitucija laikosi 1918 m. Vasario 16-osios Akto pažiūros.

Žvelgiant į ankstesnę istoriją, po 1918 metų kuriant savo valstybę buvo parengtos trys laikinosios konstitucijos. Pirmąją laikinąją konstituciją priėmė Lietuvos Taryba 1918 m. lapkričio 1 d., antrąją – 1919 m. balandžio 4 d. Jų pagrindinis uždavinys buvo padėti teisinius pagrindus valstybės egzistavimui, numatyti valstybės aparato egzistuojančių aukščiausių valstybės organų funkcionavimo tvarką, tačiau neišspręstas valstybės santvarkos formos (respublikos ar monarchijos) klausimas. 1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis Seimas priėmė trečiąją laikinąją Konstituciją, kuri nustatė laikinas valstybės tvarkymo nuostatas. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas krikščionių demokratų atstovų balsais, aršiai priešinantis įvairaus plauko kairiesiems, priėmė pirmąją nuolatinę Konstituciją, kuri nustatė demokratinės, parlamentinės respublikos valdymo formą.

Bet grįžkime prie dabartinės Konstitucijos. Pakanka prisiminti, kad 1992 m. spalio 25-osios referendumas įvyko kartu su rinkimais į Seimą. Įvyko du sunkiai paaiškinami dalykai: tauta vieningai pasisakė už demokratinę Konstituciją, kartu nubalsuodama už buvusių komunistų (LDDP) daugumą Seime. Taigi, vieną ir tą pačią dieną buvo pasisakyta už tvirtą demokratinę Konstituciją ir į valdžią išrinkta toji partija, kuri skelbėsi (ir tebesiskelbia) turinti daugiausiai patyrimo, sugebėsianti geriau tvarkytis nei Sąjūdžio „diletantai“. Pasirodo, tos viltys buvo bergždžios. Niekas sutvarkyta nebuvo, bet pasitikėjimas šiais „patyrusiais tvarkytojais“ nemažoje visuomenės dalyje, deja, išliko iki šiol. Visų mūsų nelaimei. 1993 m. spalio 23 d., praėjus metams po referendumo, priėmusio Konstituciją, prof. Vytautas Landsbergis spaudos konferencijoje yra pasakęs, jog Konstitucija yra didžiulis laimėjimas mūsų kelyje, kurį nuėjome nuo Atgimimo pradžios, ir tai yra didelis Sąjūdžio nuopelnas. Konstitucijos kritikų dabar netrūksta. Iš tiesų, kaip pažymėjo akylesni politikos specialistai ir neparsidavę nomenklatūriniam klanui teisininkai, konstitucinių negalavimų apstu. Pasak jų, Konstitucijoje trūksta ribų, kurios nustatytų ne tik teises, bet ir atsakomybę. Teisė tiktai tada yra teisė, kada ją atitinka pareiga, o laisvė tiktai tada laisvė, kai ji nevaržo kitų laisvės. Tos ribos, ką pastebėjo dar 1994 m. politologas ir sociologas Aleksandras Štromas, mūsų Konstitucijoje labai neaiškios. Pavyzdžiui, kaip nustatyti spaudos laisvės ribas, atsakomybę už tai, kas skelbiama žiniasklaidoje. Arba Konstitucijoje nesubalansuota teisėtvarkos problema.

Paskutinieji įvykiai parodė, jog Konstitucinis Teismas, pagrindinė konstitucinės priežiūros institucija, ėmė interpretuoti pagrindinį įstatymą įtakingų valdančiųjų grupuočių naudai. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas nustatė, kad Lietuvos piliečių teisė į pilietybę nėra prigimtinė – pilietybę gali suteikti tiktai valdžia pagal savo išmanymą. Be to, Konstitucinis Teismas užmerkia akis į tai, kad teisė laisvai kritikuoti valdžią vis labiau varžoma ir ribojama.

Kaip pažymėjo politikos apžvalgininkas ir politologas Tomas Dapkus, bandymai prabilti apie korupciją gali baigtis atleidimu iš valstybės tarnybos, nuolatiniu sekimu bei KGB rezervininkų vadovaujamo VSD provokacijomis. Tą ryškiausiai parodo VSD pareigūnų, liudijusių Seimo komisijai, pavyzdys, kai jie dėl to, Seimui gėdingai tylint, buvo pašalinti iš tarnybos. Bet kitaip ir būti negali. Valdantysis klanas, padaręs sau priklausomu Konstitucinį Teismą, jau nekalbant apie Vyriausiąjį administracinį teismą, aiškiai parodo, kas yra tikrieji valstybės šeimininkai. Tiksliau, jos ir piliečių prievaizdai. Visai neatsitiktinai Konstitucijos dienos minėjimus rengė Konstitucinis Teismas, kurio pirmininkas E.Kūris ir jo kolegos faktiškai pasisavino Konstituciją. Pakako tiktai pažvelgti į tuos asmenis, kurie savim patenkintais veidais Konstitucijos 15-kos metų minėjime sėdėjo pirmojoje eilėje. Tai E.Kūris, Č.Juršėnas, J.Karosas ir panaši kompanija. Tiesa, buvo ir Prezidentas, tačiau paskutiniai jo veiksmai kelia vis daugiau abejonių, kam tarnauja ši institucija.

Pabaigai norisi priminti, ką 1938 metais apie Konstituciją, kurią dabar kritikuoja apsiskelbusieji didžiausiais teisės specialistais, rašė daktaras K.Račkauskas savo veikale „Lietuvos konstitucinės teisės klausimai“: „1938 m. Konstitucija nebuvo pliuralistinė. Greičiau monokratinė. Žmogus nėra paliekamas jo paties valiai. Konstitucija jam nurodo, primena ir pamoko. 1938 m. Konstitucijos pilietis yra ne abstraktus individas, bet konkretus žmogus, susiformavęs Lietuvos istorijos raidoje ir sąlygose, sėslus, pritapęs, gerbiąs ir mylįs savo žemę – tėvynę, pasiryžęs ją ginti. Jis daugiau vadovaujasi savo protėvių paliktomis tradicijomis ir jų išmintimi“.

Deja, kas buvo išugdyta ir išpuoselėta iki 1938 m., buvo beveik visiškai sunaikinta okupacijos metais. Prie to sunaikinimo prisidėję jų palikuonys toliau tęsia savo įprastus darbus.

© 2007 „XXI amžius“