Atnaujintas 2007 spalio 31 d.
Nr.81
(1578)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Nelengva siekti darnios pilietinės visuomenės

Edmundas Simanaitis

Rinkimai Alytaus apygardoje išryškino keletą akylaus dėmesio vertų faktų – laimėjo nepartinis kandidatas, teisininkas, nuoseklus žmogaus teisių gynėjas, nešvarios kilmės oligarchų ir klanų kėslų demaskuotojas. Kandidatas, atstovaudamas dešiniosioms politinėms jėgoms, pasirinko aiškią pilietinę poziciją. Rinkėjai teigiamai įvertino priimtino kandidato profesinės veiklos rezultatus, liudijančius politikon einančio žmogaus pilietinį patikimumą.

Dzūkai atlaikė stiprų puolimą

Dainavos krašto žmonės gerai prisimena laisvės kovų istoriją. Dzūkų partizanų didvyriška pasiaukojanti laisvės kova nebuvo ir niekada nebus pamiršta. Tai padėjo apsispręsti daliai Dainavos krašto gyventojų, atėjusių prie balsavimo urnų. „Dzūkai atlaikė tokį puolimą, kokio Lietuva rinkimuose dar nebuvo mačiusi. Vėl buvo mesti milijonai žmonių protui drumsti, bet šį kartą pinigai pralaimėjo prieš padorumą ir pilietinį entuziazmą. Galiu tik apgailestauti, kad dar kartą jokia teisėsaugos institucija nebuvo pajėgi kontroliuoti, kiek pinigų Darbo partija išleido šimtams agitatorių, jų nakvynių ir kelionių ar nelegaliam žiniasklaidos apmokėjimui“, – teigė surengtoje konferencijoje Seimo narys A.Kubilius.

Antrajame rinkimų rate buvo tik du kandidatai: Kremliaus globotasis bėglys ir nepartinis teisininkas. Atrodo, visoms politinėms jėgoms, skelbiančioms ištikimybę Konstitucijai, buvo galima paraginti savo elektoratą apsispręsti nepartinio kandidato naudai. Neteko girdėti, kad šiuo išskirtiniu atveju socialdemokratų, valstiečių liaudininkų, socialliberalų, liberaldemokratų ir kitų politinių jėgų vadovai būtų tą padarę.

„Artimojo užsienio“ spectarnybos šiai akcijai rengėsi kruopščiai ir tikėjosi kitokio rezultato. Juk į Maskvą pusė „darbiečių“ frakcijos išvyko ne tik pasiguosti, paverkti dėl „žmogaus teisių pažeidinėjimų“ Lietuvoje, bet tikriausiai ir išklausyti „šeimininko“ instruktažo, kaip padėti siunčiamam į Lietuvą „gelbėtojui“ prasmukti į Seimą, taigi garantuoti jo neliečiamybę, kai vėl pradės vykdyti Kremliaus tęstinio projekto scenarijų.

Pats faktas, kad nepriklausomos valstybės parlamento nariai, turintys išsilaisvinusios tautos atstovo mandatą, vyksta į buvusios okupantės šalį, kurios dabartinė vadovybė perėmė suirusios sovietų imperijos teises ir atsakomybę už agresiją, už padarytus karo nusikaltimus, vertas įvertinimo teisiniu, pilietiniu, politiniu ir moraliniu požiūriais.

Seimas demonstruoja savo neįgalumą

Gal išvyka į Maskvą buvo tik mėginimas pasiskųsti pačių išvykėlių negebėjimu spręsti šalies vidaus reikalus? O gal toji išvyka tėra kryptingai suplanuota „purvasklaidos“ akcija, kuria siekiama atkreipti demokratijos pasaulio dėmesį į tariamus teisės pažeidimus Lietuvoje? Žiniasklaidoje gausu informacijos, rodančios, kad yra pagrindo teigti, jog svarbiausias Kremliaus tęstinės provokacijos uždavinys buvo parengti dirvą iš Lietuvos pabėgusio, sukčiavimais ir apgavystėmis įtariamo „gelbėtojo“ grąžinimui į Lietuvą „teisėtu keliu“. Matyt, buvo tikėtasi, kad atnaujinta legenda sukurs sudegusiam „pranašui“ naują charizmatinę aurą.

Jei 2004 metais magiška, „moksliškai“ pagrįsta dienų seka 11-111-1111 ..., per kurią balsuotojų kišenės turėjo būti prikimštos dolerių ir eurų, kaip magnetas traukė prie urnų lengvatikius, tai dabar, pasak kai kurių šmaikštuolių, galėjo suveikti 13-1313- 131313... burtažodis. Juk skaičius 13 tautosakoje ne naujas ir šiuolaikinių raganų ir raganių mėgstamas.

Kita vertus, rubliotiekis – tai ne naftotiekis ir ne dujotiekis, kurį dėl politinio plyšelio „vamzdyne“ galima užsukti remonto dingstimi metams ar daugiau. Rytuose ši praktika nepamiršta, o, atvirkščiai, gana dažnai panaudojama tarpvalstybiniams santykiams palaikyti, kaip išmėgintas servilizmo politikos įtvirtinimo įrankis. Rubliotiekis, beje, gebantis pagal reikalą konvertuoti rublį į bet kurią valiutą, buvo atsuktas iki galo.

Dzūkų pilietinė nuostata keliolikos procentų persvara laimėjo prieš mėginimus atgaivinti bankrutavusio sukčiaus senos provokacijos populistinį variantą. Laimėjimas džiugina ir kartu kelia daug pagrįsto nerimo: šioje nedidelėje rinkimų repeticijoje buvo parodyta svetimų spectarnybų grėsminga pastanga destabilizuoti padėtį dar pakankamai nesubrendusios demokratijos šalyje. Brandžios pilietinės visuomenės sąlygomis iš svetur atsibasčiusiam ar atsiųstam avantiūristui ir du nuošimčius rinkėjų balsų nebūtų lengva surinkti. Deja, sovietmečio reliktai, kurių neįmanoma taip greitai atsikratyti, verčia pilietinę visuomenę reaguoti atitinkamai, pozityviai ir ryžtingai.

Demokratijos pareiga – apginti savo vertybes

Demokratija turi gebėti apginti ir puoselėti savo vertybes. Deja, Seimas laiku nesiėmė lopyti teisinės sistemos plyšių, kad nebūtų sudaryta galimybė provokatoriams, slaptiesiems svetimų spectarnybų agentams pasinaudoti tomis landomis.

Respublikos prokuratūros vieši ketinimai patupdyti į Lukiškes besislapstantį nuo atsakomybės įtariamąjį, vos tik jis peržengs sieną, išsisklaidė kaip dūmelis. Atrodo, kad Kremliaus spectarnybos tokį posūkį planavo iš anksto ir tai joms pavyko.

Vyriausioji rinkimų komisija, įregistruodama kandidatą į Seimo narius, gal ir pati to nenorėdama pademonstravo, kad ir ateityje asmenys, padarę kriminalinių nusikaltimų ar besislapstantys nuo teisėsaugos ir siekiantys išvengti atsakomybės už piktadarystes, galės mėginti „teisėtai“ išsisukti nuo cypės, siekdami tautos atstovo statuso. Duok Dieve, apsirikti, tačiau nuo tokių sprendimų ne vieno doro piliečio nugara pagaugais eina.

Nejaugi nė viena valstybinės valdžios institucija nepasiteiravo naujausios informacijos apie sudegusio „gelbėtojo“ tikruosius tikslus ir suplanuotas akcijas? Juk turime VSD, kuriam vadovauja jau ne KGB-FSB auklėtinis. Ar ne jo pareiga imtis priemonių užkirsti kelią svetimų spectarnybų tęsiamoms provokacijoms?

Politinė, pilietinė ir moralinė žala

Seimas pakartotinai prisipažino nepajėgiantis laikytis Konstitucijos.

Pagrindinis Įstatymas nenumato savavališkų tautos atstovų grupinių išvykų spręsti ir aptarinėti Lietuvos valstybės reikalų, o tuo labiau dalyvauti Lietuvos Respublikos šmeižimo renginiuose nedraugiškoje šalyje. Iki šiol dar nėra visapusiškai įvertinta nesankcionuotos išvykos padaryta žala Valstybės prestižui politiniu, pilietiniu ir moraliniu požiūriais. Užsitęsusi tyla gali būti suprasta kaip tokių išdavikiškų veiksmų pateisinimas ir netgi kaip tiesioginis paskatinimas bėgioti pavieniui ar urmu vykti į Maskvą konsultacijų, patarimų ir instrukcijų.

Tautos atstovai nesugebėjo sukaupti politinės valios deramai įvertinti Seimo etikos komisijos vadovės poelgį, iš esmės prieštaraujantį nepriklausomos valstybės parlamentaro statusui. Šios kadencijos Seimas, negerbdamas net savo svarbiausio įstatymo – Seimo statuto, rodo, kad aslos išsišluoti negeba. Gal jam neleidžia to daryti? Maža to, etikos sargai protestuodami atsistatydino ir savireguliacijos principas nustojo veikęs. Turėtų būti gėda seimūnams ir ne tik... Seimas, užuot rodęs pilietinio moralumo pavyzdį, demonstruoja itin įžūlią politinės korupcijos praktiką.

Seimas akivaizdžiai pademonstravo nepasitikėjimą savo jėgomis išspręsti žmogaus teisių tikrus ar tariamus pažeidinėjimus. Matyt, provokacijos scenarijuje buvo numatyta sukelti plataus skambesio efektą. Bet vis dažniau pasigirsta nuomonės, kad Alytaus kampanija tebuvo tik būsimų Seimo rinkimų mažoji repeticija.

Konstitucija – valstybės teisinis pamatas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje rašoma, kad „Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, (...) šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, (...) siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ“.

Pirmasis atgimusios Respublikos vadovas ir Pagrindinio šalies įstatymo priėmimo organizatorius, ką tik peržengęs savo 75-mečio jubiliejinę ribą, nuožmiai ir atkakliai tebepuolamas ir drabstomas purvais tų pačių jėgų, kurios neigė ir neigia tautos teisę turėti savo valstybę ir gyventi laisvėje. Daugėja Konstitucijos – Valstybės teisinio pamato – negerbimo ir nepaisymo atvejų. Tokių faktų visuma suponuoja įsakmią išvadą – Valstybės gynyba nebuvo, nėra ir artimiausioje ateityje nebus tik trumpalaikio vajaus rūpestis, o nuolatinė Tautos ir piliečių pareiga budėti laisvių sargyboje.

Šią pareigą vaizdžiai patvirtina ir Lietuvos seimūnų išvyka į Rytus, kur „Komsomolskos pravdos“ pavėsyje tariamos „teisių ginties“ dingstimi buvo šmeižiama Tėvynė. Tokie faktai ryškiai nuspalvina Konstitucijos 15 metų gyvavimo jubiliejų ir jos neginčytiną svarbą, ugdant ir stiprinant piliečių visuomenę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija