Atnaujintas 2007 lapkričio 7 d.
Nr.82
(1579)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ekumeninės partnerystės išbandymai

Mindaugas BUIKA

Maskvos patriarchatas konfliktuoja dėl Estijos

Pastaruoju metu atnaujinti Jungtinės tarptautinės komisijos, skirtos katalikų ir stačiatikių teologiniam dialogui, darbai patvirtino abiejų Bažnyčių pozicijų suartėjimą. Kartu išryškėjo stačiatikių nesutarimai dėl įtampos Konstantinopolio ir Maskvos patriarchatų santykiuose. Minėtos mišrios komisijos, kurią 1979-aisiais įkūrė popiežius Jonas Paulius II ir Konstantinopolio patriarchas Dimitrijus I, veikla kuriam laikui buvo sutrikusi Maskvai eskaluojant vadinamąją „uniatizmo“ (su Roma vienybėje esančių rytų apeigų katalikų) problemą. Nuo 2005 metų komisijos nariai stabiliai bendradarbiauja: pernai jie buvo susirinkę Serbijos sostinėje Belgrade, o praėjusį spalį visą savaitę posėdžiavo Ravenoje (Italija), kur buvo priimtas bendras dokumentas dėl Bažnyčios sakramentinės prigimties.

Spalio 15 dieną paskelbtame komunikate pranešama, kad Ravenos susitikime dalyvavo dvidešimt septyni iš Jungtinei tarptautinei komisijai priklausančių 30 katalikų atstovų (kardinolų, arkivyskupų, vyskupų, kunigų ir pasauliečių teologų, kuriuos skiria Popiežius). Stačiatikių Komisijos 30 narių (metropolitų, vyskupų, kunigų ir pasauliečių teologų) atstovavo Ekumeniniam (Konstantinopolio) patriarchatui ir keturiolikai kitų savarankiškų Stačiatikių Bažnyčių dalinių, kurios irgi išvardytos paskelbtajame komunikate. Vienos jų (Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės, Maskvos, Serbijos, Rumunijos, Gruzijos) turi patriarchatų statusą, kitos (Kipro, Graikijos, Lenkijos, Albanijos, Čekijos ir Slovakijos, Suomijos, Estijos) yra valdomos metropolitų arba arkivyskupų. Ravenos susitikime nedalyvavo atstovai iš Bulgarijos patriarchato, kuris dėl vidinių problemų iš ekumeninio sąjūdžio kol kas faktiškai pasitraukęs.

Spalio 8-ąją, pirmąją susitikimo dieną, stačiatikių pusėje netikėtai kilo skandalas (kurio galima buvo laukti), dėl kurio iš Jungtinės komisijos pasitraukė Maskvos patriarchato delegatai. Kaip matyti iš dalyvių sąrašo, į Raveną buvo pakviesti Estijos Stačiatikių Bažnyčios atstovai (už stačiatikių delegatų kvietimą atsakingas Ekumeninis patriarchatas). Tačiau šios Bažnyčios, kurios savarankiškumas atkurtas 1996 metais, nepripažįsta Maskvos patriarchatas, laikantis visą posovietinę erdvę savo „kanonine teritorija“. Iš tikrųjų visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, nepaisant šios komunistinės imperijos subyrėjimo ir naujų nepriklausomų valstybių susikūrimo, vietinės stačiatikių bendruomenės liko Maskvos patriarchato padaliniais. Vienintelėje Estijoje susikūrė savarankiška Stačiatikių Bažnyčia, gavusi Konstantinopolio ir kitą tarptautinį pripažinimą. (Nuo Maskvos atskilo ir dalis Ukrainos stačiatikių, bet jie dar nesulaukė visuotinio pripažinimo.)

Kitų Stačiatikių Bažnyčių atstovams, matyt, jau gerokai atsibodo Maskvos ambicingi reikalavimai, todėl jie nepalaikė siūlymo pašalinti estus iš Ravenos susitikimo. (Katalikų atstovai į tas diskusijas nesikišo, nurodę, jog tai yra stačiatikių vidaus reikalas.) Todėl susitikimą paliko Maskvos patriarchato delegatai, nesutikę ir su Ekumeninio patriarchato kompromisiniu siūlymu, kuriam pritarė ir kiti stačiatikių atstovai, kad baigiamajame komunikate būtų paminėta, kad rusai nepripažįsta Estijos Stačiatikių Bažnyčios autonomijos. Nepaisant šių nesklandumų, dėl kurių, pasak vieno neįvardyto Ravenos susitikimo dalyvio, JAV katalikų žinių agentūrai CNS pripažinusio, kad visi delegatai buvo „šiek tiek šokiruoti“, Jungtinė komisija, vadovaujama Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo Valterio Kasperio ir Pergamono (Ekumeninis patriarchatas) metropolito Joanio, sėkmingai tęsė savo darbą.

Parengtas dokumentas dėl sinodalumo ir autoriteto santykio

Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių hierarchai ir teologai Ravenoje svarstė temą „Bažnyčios sakramentinės prigimties ekleziologinės ir kanoninės pasekmės: eklezinė bendrystė, sinodalumas ir autoritetas Bažnyčioje“. Šis klausimas pagal mišraus koordinacinio komiteto parengtą projektą buvo dar pernai pradėtas svarstyti per Belgrade vykusį Jungtinės komisijos susitikimą. Ravenoje debatai buvo sėkmingai užbaigti, patvirtintas dokumentas, kuris turėtų būti netrukus paskelbtas. Susitikimo komunikate teigiama, kad dokumentas suteikia tvirtą pagrindą Jungtinės komisijos tolesniam darbui. Jis yra labai svarbus, kadangi be teologinio suartėjimo kalbos apie krikščionių vienybę liks abstrakčiomis. Ne veltui spalio 10 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI pakvietė visus prisijungti prie jo maldų už komisijos darbo sėkmę, nes tai „turi padėti kelionėje į pilnutinę katalikų ir krikščionių vienybę, kad mes galėtume dalintis viena Viešpaties taure“.

CNS žinių agentūros pateiktoje dokumento apie Bažnyčios sakramentinės prigimties pasekmes apžvalgoje nurodoma, kad Jungtinei komisijai priklausantys katalikų ir stačiatikių teologijos ekspertai sutarė, kad Romos vyskupas turi pirmumą kitų pasaulio vyskupų atžvilgiu. Tačiau kiek konkrečiai šis pirmumas gali pasireikšti, nuomonės išsiskyrė. Abi pusės sutarė, kad „Romos vyskupo (Popiežiaus) vaidmens bendrystėje su kitomis Bažnyčiomis klausimas“ turi būti toliau tiriamas su reikiamu gilumu. Ravenoje nuspręsta, kad Jungtinės komisijos kitos plenarinės sesijos tema bus „Romos vyskupo vaidmuo Bažnyčios bendrystėje pirmajame tūkstantmetyje“, kada ji dar nebuvo padalyta į Rytų ir Vakarų krikščioniją.

Ravenoje priimtame dokumente patvirtintas katalikų ir stačiatikių teologų sutarimas, kad tarp senųjų vyskupų sostų – Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės – egzistavo viršenybės laipsninė tvarka ir kad šią tvarką „nepadalintos Bažnyčios epochoje pripažino visi“. Jungtinė komisija taip pat konstatuoja, jog toje nustatytoje tvarkoje Romos Bažnyčiai ir jos vyskupui, kaip apaštalo Petro įpėdiniui, atitenka pirmoji vieta tarp likusių patriarchų. Tačiau komisijoje katalikų ir stačiatikių atstovai pabrėžė savo nesutarimą dėl to, kaip tuometinis Romos vyskupo pirmumas turi būti interpretuojamas istoriškai. Atrodo, dar pirmajame tūkstantmetyje, kai krikščionybės Vakarai ir Rytai buvo vienybėje, Romos vyskupo pirmtakas buvo suprantamas ir aiškinamas gana skirtingai.

Dabar turime du precedentus: Vakarų krikščionybėje (Katalikų Bažnyčioje) Romos vyskupas (Popiežius) turi visišką sprendimo galią vietinių Bažnyčių atžvilgiu. Tuo tarpu Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Rytų krikščionijoje (Stačiatikių Bažnyčioje) turi tik garbės primatą ir vadinamas „primus inter pares“ („pirmuoju tarp lygių“) kitų patriarchų atžvilgiu. Be abejonės, pastaroji samprata gali taip pat būti įvairiai aiškinama, tuo labiau kad iki Bažnyčios pasidalijimo Konstantinopolio patriarchas aiškiai užėmė antrą poziciją po Romos vyskupo, o po XI amžiaus pasidalijimų nešė ir aiškią doktrininę atsakomybę Stačiatikių Bažnyčioje. Šiam autoriteto sumažėjimui įtakos turėjo vėlesni pasikeitimai, o ypač Bizantijos žlugimas bei musulmonų įsiviešpatavimas Rytuose.

Aptariant eklezinės bendrystės ir autoriteto santykį Jungtinės komisijos dokumente pastebima, jog Švč. Trejybės eilės tvarka – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – atsispindi ir tarp vietinių Bažnyčių, tačiau tai nereiškia jų nelygybės eklezinėje prigimtyje. Vietinė Bažnyčia yra valdoma vyskupo autoriteto, kuris, konsekruotas kaip apaštalų įpėdinis, gavo malonę mokyti, skelbti ir vesti savo tikinčiuosius į šventumą. Savo ruožtu vietinės Bažnyčios turi tarpusavyje bendrauti, o vyskupai pašaukti bendradarbiauti ir padėti vienas kitam bei kartu spręsti bendras problemas. CNS pateiktoje dokumento apžvalgoje pabrėžiamas katalikų ir stačiatikių įsitikinimas, kad vietinė Bažnyčia turi būti bendrystėje „su vietinių Bažnyčių visuotinumu“ praeityje, dabartyje ir ateityje.

Iškilusi „Rytų popiežiaus“ problema

„Vienas ir tas pats tikėjimas turi būti išpažįstamas ir išgyvenamas visose vietinėse Bažnyčiose, ta pati vienintelė Eucharistija turi būti celebruojama visur, viena ir ta pati apaštalinė tarnystė turi veikti visose bendruomenėse“, – teigiama Jungtinės komisijos parengtame dokumente. Jame taip pat primenama, kad vietinė Bažnyčia negali modifikuoti Tikėjimo išpažinimo, kurį suformulavo Visuotiniai Susirinkimai, taip pat negali iš esmės keisti tarnystės formos vienašališku sprendimu. Praeityje, kai krikščionių bendruomenei iškildavo rimtų problemų, keliančių grėsmę jos vienybei, vyskupai rinkdavosi į Visuotinį Susirinkimą. Ten priimti esminiai doktrininiai sprendimai ir bendro tikėjimo formuluotės, ypač esminiuose dalykuose, yra bendros visoms Bažnyčioms ir visiems tikintiesiems, visais laikais ir visose vietose, nurodoma Jungtinės komisijos dokumente. Štai kodėl visuotinių Susirinkimų sprendimai, kurie buvo padaryti prieš krikščionybės formalųjį 1054 metų pasidalijimą į Rytus ir Vakarus, lieka privalomi abiem pusėms.

Kaip minėta Ravenoje priimto dokumento „Bažnyčios sakramentinės prigimties ekleziologinės ir kanoninės pasekmės“ patvirtinime nedalyvavo Maskvos patriarchato atstovai, nesutikę su Estijos Stačiatikių Bažnyčios pakvietimu į susitikimą. Maskvos patriarchato delegacijos vadovas, Vienos ir Austrijos rusų stačiatikių vyskupas Hilarionas vėliau apkaltino Jungtinės komisijos vieną iš pirmininkų Pergamono metropolitą Joaną, kad jis neva sąmoningai siekė Maskvos patriarchato atstovų pasišalinimo, kad tokiu būdu rusai negalėtų prieštarauti Konstantinopoliui palankiam priimto dokumento tekstui. Duodamas interviu Rusijos žinių agentūrai Interfaks, vyskupas Hilarionas nurodė į dokumento 39-ąjį paragrafą, kuriame teigiama, kad po XI amžiaus schizmos Visuotinių Susirinkimų griežtąja prasme jau nebuvo įmanoma sušaukti. Tačiau krizinėse situacijose Susirinkimai ir toliau buvo šaukiami – Vakarų krikščionių vietinių Bažnyčių vyskupų, buvusių vienybėje su Romos sostu ir atskirai Rytų krikščionių vietinių Bažnyčių vyskupų, buvusių vienybėje su Konstantinopolio sostu.

Anot vyskupo Hilariono, tokiu būdu bandomas sulyginti Konstantinopolio sosto istorinis vaidmuo Stačiatikių Bažnyčios vienybei su Romos sosto vaidmeniu Katalikų Bažnyčiai, nors šie bažnytinio valdymo modeliai iš esmės skiriasi. „Konstantinopolio patriarchatas labai suinteresuotas nagrinėti primato Visuotinėje Bažnyčioje klausimą šiame katalikų ir stačiatikių dialoge ir tikisi priversti vietines Bažnyčias šį primatą interpretuoti tokiu būdu, kad būtų išplėstas jo istorinės teisės, – aiškino Maskvos patriarchato atstovas. – Konstantinopolis nori mums primesti bažnytinio organizavimo modelį, kuris niekada neegzistavo stačiatikių tradicijoje ir kuris yra artimesnis labiau centralizuotam modeliui, egzistuojančiam Romos Katalikų Bažnyčioje“.

Anksčiau duotame interviu Interfaks žinių agentūrai vyskupas Hilarionas protestavo dėl Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I reikšto pageidavimo dalyvauti Ravenoje vykusiame Jungtinės komisijos susitikime ir siūlymo, kad popiežius Benediktas XVI ten taip pat nuvyktų.

Vyskupas sakė, kad Romos popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho susitikimas Ravenoje žiniasklaidos būtų įvardytas, kaip Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovų susitikimas, ir kad Popiežius vadovauja katalikiškajai Jungtinės komisijos daliai, o Konstantinopolio patriarchas lyg „Rytų popiežius“ vadovauja stačiatikių pusei. Vietinės Stačiatikių Bažnyčios pasirengusios gerbti Konstantinopolio patriarcho garbės primatą, bet yra prieš laikymą jį „Rytų popiežiumi“, pabrėžė Maskvos patriarchato atstovas. Nei popiežius Benediktas XVI, nei patriarchas Baltramiejus I į Ravenos susitikimą nebuvo nuvykę, nors atidžiai sekė jo eigą ir skatino jo sėkmę.

Tuo tarpu Maskvos patriarchato atstovo arogantiški pareiškimai ir skandalingas pasitraukimas iš Ravenos daugelio stebėtojų buvo įvardyti kaip autoritarinės ambicijos, prieštaraujančios bažnytinio gyvenimo dvasiai. Turint omenyje, kad Maskvos patriarchatas buvo įkurtas tik XVI amžiaus pabaigoje ir savo tradicijų gilumu ir turtingumu bei dvasiniu autoritetu jokiu būdu negali lygintis su Konstantinopolio ekumeniniu bei kitais senaisiais Rytų krikščionių patriarchatais, tas yra ypač keista. Vienybės stygius Stačiatikių Bažnyčioje (o ją kaip tik gali stiprinti Konstantinopolio autoriteto atstatymas) menkina ir jos, kaip stabilaus ekumeninio partnerio, vaidmenį. Beje, šiuo atžvilgiu Maskvos patriarchatas stačiatikių pasaulyje lieka izoliuotas konflikte su Konstantinopoliu – jo nepalaiko nė viena nacionalinė Stačiatikių Bažnyčia.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija