Atnaujintas 2007 lapkričio 7 d.
Nr.82
(1579)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Mahiras Gamzajevas: „Žiame pasaulyje ne viskas perkama, ne viskas parduodama“

Lietuvos azerbaidžaniečių draugijos
pirmininkas Mahiras Gamzajevas sako,
kad Lietuva – jo namai, todėl jis sieks,
kad Lietuva išliktų dvasinga, tautiška,
krikščioniška, morali šalis

„XXI amžius“ tęsia pokalbių ciklą su Lietuvoje gyvenančiais musulmonais. Šiandien mūsų svečias – azerbaidžanietis Mahiras Gamzajevas, Lietuvoje gyvenantis nuo pat 1979 metų, puikiai kalbantis lietuviškai, į azerbaidžaniečių kalbą išvertęs nemažai Lietuvos rašytojų kūrinių, ypač pamėgęs mūsų klasiką Vincą Krėvę. Su Azerbaidžaniečių draugijos pirmininku Mahiru GAMZAJEVU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Jūs esate puikus vertėjas, savo darbais artinantis mūsų iš pirmo žvilgsnio labai tolimas tautas. Būtent Jūs į azerbaidžaniečių kalbą išvertėte mūsų žymaus rašytojo Vinco Krėvės kūrinius. Tačiau draugiški Lietuvos ir Azerbaidžano tarpusavio santykiai prasidėjo kur kas anksčiau nei V.Krėvės viešnagės Baku laikais?

Tikriausiai mažai kas žino, kad pirmasis azerbaidžanietis, parašęs įspūdžius iš savo kelionės po Lietuvą, buvo azerbaidžaniečių literatūros klasikas Abaskuli Agabakihanovas. 1831-aisiais metais rašytojas A.Agabakihanovas lankėsi Vilniuje ir Kaune ir ši viešnagė jam paliko gilų įspūdį. Sugrįžęs į tėvynę rašytojas aprašė savo įspūdžius. Mano žiniomis, tai buvo pirmas kartas, kai Azerbaidžane nuskambėjo Lietuvos vardas. Pirmoji lietuvių kolonija Azerbaidžano sostinėje Baku įsikūrė XIX amžiaus pabaigoje – dauguma jos narių dirbo naftos gavybos verslovėse. Nors kolonija nebuvo gausi, ji buvo labai aktyvi. Gerąja prasme. Jos nariai rūpinosi švietėjiška, kultūrine veikla, kuri ypač ji suaktyvėjo po 1905-ųjų metų, kai Rusijos caras šiek tiek sušvelnino asimiliacijos politiką. Tokia buvo pradžia. Šiandien mano didžiausias rūpestis, kad Azerbaidžane apie Lietuvą (kaip ir apie Azerbaidžaną Lietuvoje) būtų kalbama tik gražiai ir labai gražiai. Šis draugiškas, pagarbus dialogas tarp krikščionių lietuvių ir musulmonų azerbaidžaniečių, mano supratimu, niekada nenutrūko ir nenutrūks.

Ar sunku gyventi Lietuvoje, krikščioniškoje šalyje, musulmonui, kad ir vedusiam lietuvę, kad ir mokančiam lietuvių kalbą?

Būsiu atviras – nėra lengva. Turiu omenyje tiek religinį, tiek etninį aspektą. Gal eilinis Lietuvos pilietis, ne musulmonas, šito ir nepastebi, tačiau aš jaučiu ir patiriu. Taigi musulmonams Lietuvoje gyventi sunkoka, ypač dvasine prasme. Paskutinių metų apklausos rodo, kad Lietuvoje sparčiai daugėja nepalankiai į musulmonus žvelgiančių žmonių. Jei prieš 5–6 metus tik apie 40 proc. lietuvių nenorėjo gyventi greta musulmonų, kitaip tariant, būti musulmonų kaimynais, tai šiandien šis skaičius beveik padvigubėjo. Šiandien jau per 80 proc. apklaustųjų nenorėtų gyventi kaimynystėje su musulmonais. Ši nuostata labai trukdo gilesniam dialogui. Kaip bendrauti, kaip draugauti, kaip bičiuliautis, jei žinai, kad į tave žiūrima nepatikliai, su išankstiniu neigiamu nusistatymu, jei tavęs bijoma arba tavimi nepasitikima? Apie harmoningus tarpusavio santykius tokiomis sąlygomis nėra net ką kalbėti.

Kaip Jūs paaiškintumėte tokių pokyčių priežastis? Kas dėl to kaltas? Mes, lietuviai? Ar Jūs, musulmonai? Gal kaltos abi pusės? Juk lietuviai visais laikais pasižymėjo tolerancija kitataučiams, kitoms religijoms. Kai kada ta tolerancija, man regis, būdavo netgi per didelė, nepagrįsta. Už gera mums ne visuomet atsimokėdavo geru...

Dėl tokios padėties jokiu būdu nekaltinu lietuvių. Lietuviai – išties labai tolerantiška, tauri, garbinga, išsilavinusi tauta. Galiu drąsiai pasakyti, jog lietuvius puikiai pažįstu, kadangi čia gyvenu jau ne vieną dešimtmetį, be to, mano žmona – ne azerbaidžanietė, o lietuvė. Mano įsitikinimu, iki 2001-ųjų metų neigiamo požiūrio į musulmonus Lietuvoje apskritai nebūta. Bent jau aš nepastebėjau kažkokių ypatingų poslinkių. Viskas pasikeitė po tų nelemtų rugsėjo 11-osios teroro aktų, sudrebinusių Vašingtoną ir Niujorką. Tada Amerikoje imta nepatikliai žiūrėti į musulmonus, juose matyti teroristus ir banditus. Būtent tada atsirado neteisingas požiūris, esą islamo religija remia terorizmą, skatina neapykantą kitataučiams ir kitaminčiams. Nieko panašaus. Perskaitykite Koraną ir pamatysite, kad Koranas liepia gerbti, mylėti kitaminčius, o apie žudymą ten nerasite nė pusės žodžio. Beje, tie, kurie šmeižia islamą, puikiai žino, kad islamas – taiki religija. Ir vis dėlto skleidžia nebūtus dalykus. Jiems naudinga sukiršinti musulmonus ir krikščionis. Kodėl jiems naudingas musulmonų ir krikščionių konfliktas – tai jau kitas sudėtingas klausimas. Žodžiu, Amerikoje užgimęs priešiškumas musulmonams po truputį atėjo ir iki Lietuvos. Aš nesu nusistatęs prieš Lietuvos ir JAV partnerystę tiek politikoje, tiek ekonomikoje, tiek karinėse sferose. Lietuva ir JAV – sąjungininkai, priklausantys tam pačiam NATO blokui. Tai sveikintinas dalykas. Tačiau žvelgiant į dvasinius dalykus Lietuva privalo eiti savo keliu, nemėgdžiodama, nekopijuodama kitų. Mano įsitikinimu, Vašingtonas Lietuvai primeta savo ne itin teisingą nuostatą musulmonų atžvilgiu. Kas iš to, kad JAV užvirė tokią košę Irake? Dabar patys amerikiečiai nesijaučia laimingi, nežino, kaip derėtų pasitraukti iš to prakeikto karo. Vašingtonas neva norėjo sukurti toje šalyje demokratiją – amerikietiškos demokratijos pavyzdį. Bet ar gali išaugti pomidoras dykumoje arba palmė – Šiaurės ašigalyje? Amerikiečiams būtina susitaikyti su realybe, kad jų demokratijos modelis ne visur ir ne visada pritampa. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – prisiminkime Vietnamą, Afganistaną.

Jūsų supratimu, Lietuvoje įsigali neigiamas musulmono įvaizdis? Bet aš žinau ne tiek jau mažai faktų, kai lietuviai krikščionys šiandien pereina į islamo tikėjimą. Jeigu ir netampa tikrais musulmonais, nevalgančiais kiaulienos, prisilaikančiais pasninko ir kitų panašių dalykų, tai vis dėlto labai palankiai žvelgia į Jūsų tikėjimą. Kai kas Lietuvoje baiminasi, kad šis reiškinys netaptų masiškas...

Neapykanta, įtarumas, išankstinis nusistatymas, nesvarbu, iš kur sklindantis, – ypač pavojingas dalykas. Jis trukdo atviram dialogui. Lietuviams siūlyčiau prisiminti savo istoriją. Kad ir paskutiniuosius 600 metų. Kiek žmogžudysčių, teroro aktų, pogromų Lietuvoje įvykdė islamo tikėjimą išpažįstantys žmonės? Jūsų laikraštis rašė, koks garbingas Lietuvos totorių nueitas kelias. Ar žinote pavyzdžių, kad Lietuvoje gyvenantys musulmonai būtų ėję prieš Lietuvą, tapę kokia nors „penktąja kolona“? Net pačiais sunkiausiais laikais Lietuvos musulmonai rėmė Lietuvą, o ne ją okupavusias jėgas. Ir vis dėlto į Lietuvą plūsta totalinė neapykanta musulmonams. Nemanau, kad ji įsigalės. Bet procesai pavojingi.

Ką turite omenyje, sakydamas, jog „totalinė neapykanta musulmonams“ plūsta į Lietuvą?

Neseniai per televiziją buvo pasakyta, neva Lietuvoje veikia iš Vakarų atsikėlusi teroristinė islamistų grupuotė, kurią lietuviškas saugumas seka, fiksuoja, stebi. Nesiginčysiu. Taip gali būti. Bet ar taip yra? Gal taip ir yra. Tačiau toje televizijos laidoje nepateiktas nė vienas konkretus atvejis. Kur sulaikytieji islamo teroristai, kur jų granatos, kur šachido diržai, kur instrukcijos, kaip pasigaminti sprogmenis? Ar galima į viešumą paskleisti tokią svarbią informaciją nepateikiant nė vienos konkrečios pavardės? Ko siekia tokiais pareiškimais VSD? Nori įrodyti Lietuvos žmonėms, kad ne veltui gauna valdišką atlyginimą? Beje, toje laidoje, kalbant apie islamo teroristus, persikėlusius į Lietuvą, parodytas ne konkretus teroristas, o Kaune esanti mečetė ir jos imamas, nufilmuoti ir mečetėje taikiai meldęsi niekuo dėti musulmonai. Tokie dalykai mane skaudina.

Su kokiais buitiniais nepatogumais susiduria Lietuvoje gyvenantys musulmonai? Ar esama tokių nepatogumų?

Vakarų Europoje ir Amerikoje seniai veikia šimtai, tūkstančiai parduotuvių „Halalai“, kuriose parduodamas tik griežtai pagal musulmoniškus papročius paruoštas maistas. Ypač mėsa. Lietuvoje kol kas tokių parduotuvių nėra. Esu pastebėjęs, jog kai kurie musulmonai, grįždami į Lietuvą iš Vakarų Europos, su savimi vežasi „Halalai“ parduotuvėse įsigytų produktų. Tačiau svarbiausia, kad Vilniuje iki šiol nėra nė vienos mečetės, mes neturime kur atlikti savų apeigų, švęsti savo švenčių. Tiesa, turime mažytį kambariuką, bet kambariukas juk neatstoja mečetės. Dauguma Lietuvos politikų neigiamai žiūri į mečetės sostinėje statybą. Bet juk mes prašome ne kazino, ne viešnamių, o maldos namų. Negi Lietuvos valdžios vyrai nesuvokia, kad dvasingas, dievobaimingas, religingas musulmonas kur kas geriau už tą, kuris atsainiai žiūri į savo religiją, kuris nesimeldžia?

Kuo Jums įspūdinga mūsų religija?

Jūsų religija išties labai graži, gili, prasminga. Ji verta didelės pagarbos. Tačiau man didžiausią įspūdį daro Jūsų išsilavinę, giliai į pasaulį žvelgiantys dvasininkai. Klausytis jų pamokslų – didžiausias malonumas. Jaučiu dvasinę palaimą, kai tenka klausytis pamokslų Vilniaus Arkikatedroje ar Pivašiūnuose. Deja, mūsų mulos, lyginant su Jūsų kunigais, mažiau gilūs. Pasakysiu šitaip: jie dar gyvena karavanų laikais, nepastebėjo, kad atėjo interneto amžius, kad mes jau gyvename XXI amžiuje. Šiandien įvykiai klostosi žaibiškai ir į juos reikia žaibiškai reaguoti – tą pačią minutę, o ne po kelerių metų ar net dešimtmečių. Tačiau civilizacija su savimi atsineša ir savo blogybes. Ne tik Lietuva, bet ir visa Europa, Amerika tolsta nuo savo dvasinių šaknų. Šiandien pasaulyje labai daug melo, dirbtinumo, veidmainystės. Tiek mums, tiek jums, krikščionims, peršami dalykai, kurie nėra būdingi nei krikščionims, nei musulmonams. Išvardinsiu tik labiausiai akis rėžiančias blogybes. Tai dirbtinai išpūsta vadinamoji gėjų „problema“. Niekas jų nediskriminuoja, niekas jų laisvių nevaržo, tačiau jie siekia dominuoti. Jūs tokius jų apetitus toleruojate, esą to reikalauja demokratija. Jūs toleruojate nesantuokinius vaikus, neįžvelgiate nieko blogo netikrose šeimose, kai gyvenama „sumetus skudurus“. Šitaip elgdamiesi žlugdote ir taip trapią tradicinės šeimos sąvoką. Musulmonų kraštuose skyrybos – gėdingas dalykas, o jūs skiriatės po pirmojo barnio. Jūs negerbiate vyresniųjų, negerbiate mokytojų.

Kaip atsispirti globalizacijos nešamoms blogybėms? Ar esama receptų, kaip išvengti dvasinio, moralinio nuopuolio? O gal jau nieko nebeįmanoma pakeisti?

Sakydamas, kad mums, musulmonams, nepriimtinos kai kurios Vakarų civilizacijos nuostatos, nesakau, kad mes esame šventi. Šiandien Azerbaidžane vyksta tikras karas tarp verslininkų. Verslininkai varžosi, kas daugiau maldininkų nuveš į kiekvienam musulmonui šventą Mekos miestą. Regis, gražus lenktyniavimas. Bet ar nuoširdus? Ar ne besaikis pelno troškimas skatina rungtyniauti tuos verslininkus? Tačiau pabandyk tokiam verslininkui pasakyti tai, tave pasmerks, suniekins, išsityčios. Vieną sykį nugalėkime savyje pagundą žavėtis paviršutiniškomis vakarietiškomis linksmybėmis. Jei paišome Popiežiaus ar Mahometo karikatūras, susimąstykime, ar nėra šiame pasaulyje dalykų, iš kurių negalima šaipytis. Jeigu jau tyčiojamės iš Šventojo Tėvo, kur dar toliau galime nueiti? Lietuva daugeliui vakariečių yra puikus kultūros, dvasingumo, tautiškumo pavyzdys. Tačiau privilegiją šitaip vadintis ji greitai praras, jeigu lietuviai neatsispirs globalizacijos pavojams. Mus išgelbėti gali tik draugystė – tikra, nuoširdi musulmonų ir krikščionių bičiulystė. Tik drauge, tik kartu mes galime įveikti dvasinę eroziją.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija