|
Malda už išėjusius
Džiuljeta Kulvietienė
Lapkričio 1-osios išvakarėse Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) Šv. Luko koplyčioje jungtines šv. Mišias už universiteto ir jo klinikų bendruomenės į amžinybę išėjusius narius aukojo Kauno medicinos universiteto (KMU) kapelionas kun. Ričardas Banys ir KMUK kapelionas kun. Mindaugas Pukštys. Giesmėmis maldai gilumo ir didybės teikė klinikų moterų vokalinis ansamblis Kolegės (vadovas Antanas Kelmelis) bei ateitininkų korporacijos Gaja nariai KMU studentai.
KMU kapelionas kun. R.Banys kvietė bendroje maldoje susiburti prie Išganytojo altoriaus ir pabūti su buvusiais kolegomis, draugais, bičiuliais, bendramoksliais ar kitais artimais žmonėmis, sugrįžusiais į Viešpaties amžinybės namus.
Bendruomenės vieningumas išreiškiamas net ir tada, kai gyvenimo ir mirties slėpinys apgaubia rimtimi ir žmogišku netekties skausmu. Kiekviena mintis apie mirtį tarsi iškelia žmogiškos būties mįslę. Bet tikėjimas, kurį gauname iš Kristaus, keičia šią mįslę į begalinio gyvenimo tikrumą, kurį pajusti bei išgyventi gali tik autentišką ir nuoširdų tikėjimą turintis žmogus. Vargas tam, kuris savo gyvenimo pabaigą mato tik kapo duobėje tarsi visišką išnykimą. Palaimintas yra tas, kuris, nežiūrint jo religinių įsitikinimų, jaučia, kad jo gyvenimo laivelis plaukia į amžinybės uostą. Mirtis tokiam žmogui yra ne tik pats didžiausias jo egzistencijos išbandymas, bet ir savitas paskatinimas žemišką gyvenimą paversti gilią prasmę turinčia istorija, nepakartojama, šviesia ir po savęs paliekančia tik meilę, kuri niekuomet nesibaigia. Deja, mūsų laikų gyvenime klestintis iškreiptas mirties suvokimo kultas, skatinantis gyventi tik šia diena, verčia dabarties žmogų klajoti po pilką, nusivylimu ir beviltiškumu dvelkiantį labirintą iš kurio, deja, apgailestavo kun. R.Banys. Ne visi geba išeiti.
Kiek daug beprasmių mirčių keliuose, kiek daug pakeltų rankų prieš kito žmogaus gyvybę, kiek daug nenoro gyventi toliau, pačiam pasitraukiant iš gyvenimo. Ar žmogus jau nebeturi galimybių pajusti, kad jis yra daugybę kartų didingesnis už kitus Dievo sutvėrimus? Ar žmonių bendruomenė nebeturi jėgų padėti savo nariui išsaugoti viltį ir norą gyventi? kalbėjo kun. R.Banys.- Labai svarbu, kad mes, tikintys ir išpažįstantys mirusį bei prisikėlusį Kristų, padėtume silpno tikėjimo žmogui pajusti save ne kaip laikiną biologinę būtybę, bet kaip Amžinybės Tėvo vaiką su mirties akimirkos laikinumu ir begaliniu gyvenimo troškimu.
Mūsų mirusieji šią akimirką mums dėkoja, kad jiems skiriame maldą, mūsų mintis ir prisiminimus, išgyvenimus. Jie dėkingi mums ir už kartu su jais pragyventus bei dirbant praleistus mūsų žemiško gyvenimo metus.
Kapelionai kunigai R.Banys ir M.Pukštys padėkojo kartu maldoje susivienijusiems Kauno medicinos universiteto ir klinikų darbuotojams bei išreiškė viltį, kad ši dėmesio verta bendrystės tradicija ateityje sulauks daugiau pasekėjų.
© 2007 XXI amžius
|