Atnaujintas 2007 gruodžio 7 d.
Nr.91
(1588)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Laisvės idėjos nužudyti niekas negali

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Buvusio KGB vidaus kalėjimo
1-ojoje kameroje (iš kairės):
gen. A. Ramanausko-Vanago
vaikaitė Karo medicinos gydytoja
vyr. ltn. I. Jancevičienė,
provaikaitis Arnas Jancevičius
ir dukra A. Ramanauskaitė-Skokauskienė
Jono IVAŠKEVIČIAUS nuotrauka

Lapkričio 29-ąją sukako 50 metų nuo partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago sušaudymo. Tą dieną iš pat ankstyvo ryto žmonės rinkosi į Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčią šv. Mišioms, kurias kartu su kitais kunigais aukojo Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas kanauninkas pulkininkas Juozas Gražulis. Žmonių buvo daug. Pasimelsti atvyko Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro kariai ir darbuotojai, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai, įvairių patriotinių organizacijų atstovai, giminės, nenuilstanti savo tėvo žygdarbių įamžintoja Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė, sesuo, brolis, vaikaitė, provaikaitis... Giedojo Vilniaus karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“.


Dvasininko idealai aktualūs ir dabar

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Tragiškai žuvusio
kun. Broniaus Laurinavičiaus
atminimas kol kas įamžintas
tik šiuo kukliu ąžuoliniu paminklu

Vos 26 metai prabėgo nuo tos nelemtos lapkričio 24-osios, kai Vilniuje po automašinos ratais žuvo nenuilstantis Bažnyčios ir žmogaus teisių gynėjas, Adutiškio parapijos klebonas kunigas Bronislovas Laurinavičius. Lietuva tą vėlyvą, gūdų vakarą neteko vieno iš uoliausių savo sūnų, atkakliai gynusio dvasines bei moralines okupuotos tautos vertybes.

Daugiau nei pusę savo gyvenimo už Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) teises ir pavergtos tėvynės laisvės idealus pasiaukojamai kovojusio dvasininko šviesus atminimas buvo pagerbtas netoli jo žūties vietos. Vėlyvo rudens darganotą rytmetį kunigo Bronislovo Laurinavičiaus skverelyje, greta kuklaus ąžuolinio paminklo, vėl sumargavo įvairiaspalvės gėlės ir vainikai, suspindo žvakelių liepsnelės.


Liudijantis pašaukimo pilnatvę

Dr. Aldona Kačerauskienė

Kun. Jonas Zubrus, SJ
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Čiobiškio (Širvintų r.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kun. Jonas Zubrus, SJ, balandžio viduryje atšventė 50 metų kunigystės sukaktį. Jis tuomet gynėsi ir dabar tebesigina nuo žurnalistų. „Nejuokinkite žmonių, apie mane nėra ko rašyti, aš nieko nepadariau. Nepastačiau seneliams namų, neparašiau knygų, net suremontuoti bažnyčią man tikras vargas. Turiu prastą reputaciją tarp kunigų, pasakau aštrų žodį parapijiečiams“, – sako klebonas. Aplankyti kunigą Joną, tiksliau, tėvą Joną Zubrų, pasitaikė proga per Šv. Jono atlaidus Čiobiškyje. Gera buvo melstis erdvioje, švarioje, vainikais ir gėlėmis papuoštoje Čiobiškio bažnyčioje, į kurią Sumai prisirinko daug žmonių. Iš to galima spręsti, jog tikintieji nepyksta už klebono pasakytą aštresnį žodį. Ir dar. Kun. J.Zubrų auksinio kunigystės jubiliejaus proga pasveikino į Čiobiškį atvažiavęs Širvintų rajono meras Kęstutis Pakalnis, įteikė gėlių ir solidžią knygą „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“. Širvintų rajono laikraštis „Širvintų kraštas“ išspausdino kun. Antano Gedimino Tamošiūno straipsnį su išsamia kunigo Jono biografija. Tų faktų padrąsinti ir mes drįstame šiek tiek daugiau papasakoti „XXI amžiaus“ skaitytojams apie labai kuklų maldos ir aukos vyrą, tikrą Kristaus liudytoją kun. J.Zubrų, nors jis pats šitai daryti draudė.


Meilė muzikai ir kaimui

Petras IVANOVAS

Salako seniūnijos Luodžių kaimo
gyventoja Galina Palagina

Prieš du dešimtmečius tai buvo drąsus ir neįprastas jaunos šeimos žingsnis. Atvyko jie iš didelio ir gražaus Rusijos miesto, kuris yra ant Nevos krantų. Galina su vyru Aleksejumi ką tik buvo baigusi tuometiniame Leningrade Rimskio Korsakovo muzikos mokyklą. Galina turėjo chorinio dirigavimo specialistės diplomą, jos vyras buvo toje pačioje mokykloje buvo baigęs trimito klasę. Jų jaunoje šeimoje visai neseniai buvo gimusios dvi dukros. Mažytė Olga ir ką tik pasaulį išvydusi Anastasija. Buvo 1987 metai, įsikūrė atvykėliai kolūkio gyvenvietėje. Su šiuo kraštu jie jokių sąsajų neturėjo. Lietuvoje buvo tik pažįstama šeima. Bet buvo didelis noras gyventi lietuviškame kaime, jausti jos senovę. Tiesa, Rokiškio rajone jie gyveno neilgai. Šiuolaikinė gyvenvietė nepatiko. Ilgai rinkosi ir pasirinko Zarasų rajono Salaką. Čia originali bažnyčia, senoviniai pastatai, su savotiška architektūra, viskas primena senovę.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija