Atnaujintas 2007 gruodžio 7 d.
Nr.91
(1588)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kražių skerdynių minėjimas

Inesė Ratnikaitė

Kražių Švč. M. Marijos Nekaltojo
Prasidėjimo bažnyčios didžiojo
altoriaus paveikslas
po restauravimo, uždėjus
sidabro aptaisą
Mindaugo KAVALIAUSKO
nuotrauka

Šiaulių vyskupija, mininti 10-tąsias įsteigimo metines, džiaugiasi ir kitais gražiais jubiliejais. Vyskupijos globėjos – Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos titulu besipuikuojanti – Kražių benediktinių bažnyčia šiais metais mini 250 metų jubiliejų nuo jos kertinio akmens pašventinimo. Prieš kelis mėnesius po trejų metų pertraukos grąžintas bažnyčios titulinis Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos atvaizdas, kurį pašventino Apaštalų Sosto nuncijus arkiv. Peteris Stephanas Zurbriggenas, atvykęs į VI akademinių studijų savaitės AD FONTES atidarymą.

Kražių skerdynių 114-os metų minėjimas vyko šeštadienį, lapkričio 24 dieną. 1893 m. lapkričio 22 d. caro administracijos atsiųsti kazokai siautėjo, praliedami nekaltų žmonių kraują. Per šį susirėmimą nuniokota bažnyčia, išplėštas tabernakulis. Susirėmimo garsas plačiai pasklido po pasaulį ir caro administracija nebedrįso šios šventovės sunaikinti. Uždarius vienuolyną ir į Kauną iškėlus seseris benediktines, bažnyčia buvo užantspauduota ir tik 1908 metais grąžinta Kražių parapijai. Pagal galimybes sutvarkyta bažnyčia konsekruota 1910 metais. Esminiai restauravimo darbai pradėti 2001 metais. Tuo besirūpinantis Kražių parapijos klebonas kun. Alionidas Budrius ypač džiaugiasi atnaujintu, visu didingumu tviskančiu Dievo Motinos paveikslu bei atkurtu baroko epochos Vilniaus universiteto profesoriaus, jėzuito architekto Tomo Žebrausko kurtu altoriumi, tuo pačiu, kuris buvo kazokų suniokotas bei nukentėjęs nuo neprofesionalios vėlesnių tvarkytojų rankos. „Bažnyčios kertinio akmens pašventinimo 250 metų proga (1757 m. birželio 13 d.), Šiaulių vyskupijos 10-mečio garbei ir kaip dovaną Šiaulių vyskupijos globėjai Nekaltai Pradėtajai Mergelei Marijai, kurios garbei yra skirtas šis altorius, nusprendėme jį papuošti kuo turtingiau. Šiandien jis žėri auksu. Kvalifikuotai ir kruopščiai kompetentingų specialistų atnaujintas Kražių šventovės altorius tebūnie paminklu tiems žmonėms, kurie nuo barbarų gynė šventovę, ypač Eucharistiją, ir už ją prieš 114 metų praliejo kraują, savo kankinyste paliudydami tikėjimą ir šio altoriaus garbingumą“, – sakė Kražių klebonas.

Lipdytojo Vytauto Dzindziliausko vadovaujamų specialistų restauruotą altorių lapkričio 24 dieną pašventino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Prieš iškilmes ganytojas sakė: „Pageidaujame ir labai trokštame, kad atsinaujintų šios parapijos ir visos Lietuvos šeimų gyvenimas, kad sustiprėtų santuokinė ištikimybė, išnyktų nusikaltimai prieš negimusią gyvybę, sugrįžtų klydę, nusikaltę savo sąžinei, žmonėms, Bažnyčiai, Dievui, kad Kristaus meilėje, M. Marijos globoje atgytų visų dvasia“. Prisimindamas tądien minimus kankinius vietnamiečius, Šiaulių vyskupas šv. Mišias aukojo už Kražių kankinius, taip pat už rėmėjus, geradarius, meistrus ir darbininkus. Giedojo Šiaulių katedros šv. Cecilijos ansamblis, Šv. Mišių pradžioje kartu su Kražių bažnyčios choru atlikęs senovinę Kražių giesmę.

Pamokslą sakė jėzuitas kun. Kazimieras Ambrasas (jo ištraukas spausdiname žemiau). Po šv. Mišių tęsėsi minėjimas, buvo pagerbti restauratoriai ir visi, darbavęsi prie šio projekto.

Kražiai, Kelmės rajonas

 

 

Nuo Sinajaus iki Kražių

Kun. Kazimieras Ambrasas, SJ

„Maloniai kviečiame apsilankyti Kražiuose, kur kadaise Mindaugas pradėjo Žemaitijos krikštą, Vytautas pastatė pirmąją savo bažnyčią, jėzuitai – Kolegiją…“ Taip rašoma vieno straipsnio pradžioje. Iš tikrųjų, anot rusų poeto Nekrasovo, čia žodžiams ankšta, bet užtat minčiai erdvu. Kaip žinia, tiek žmogaus, tiek ir tautos ar pasaulio gyvenime pradžia yra reikšminga. Žmogaus gimimo data, valstybės susikūrimo ar kokio nors visuomeninio judėjimo pradžia yra prisimenama, iškilmingai paminima, kaip nors pažymima. Mums, susirinkus į šią bažnyčią, nejučiomis mintis nukrypsta į tuos laikus, į tas vietas, kur gimė mūsų krikščionybė…

Egiptas. Garsieji Sinajaus kalnai. Iš Šv. Kotrynos vienuolyno, įsikūrusio saulės išdegintoje tarpukalnėje, kur net visas oras kvepia sausra ir dulkėmis, nakčia vienas po kito pro atvirą vartų angą traukia būreliai maldininkų. Pakelėje iš abiejų šonų stūkso akmens luitai. Neretai tokie statūs, akmenuoti skardžiai, kad ne itin smagu tamsoje paslysti ar stovėti prie pat krašto, kur negali matyti prarajos apačios…

Jeigu nori ant Mozės kalno, kur jis akis į akį kalbėjosi su Viešpačiu, savo akimis pamatyti tą pirmųjų aušros spinduliais nušviestą kalnų didybę, pajusti praretėjusį orą, išvysti virš kalnų tolumoje patekančią saulę ir, kiek akys užmato, aprėpti tą keistą, pilkoje, bet kaskart šviesėjančioje prieblandoje prisiminti Mozę, iš čia parsinešusį Viešpaties ranka akmenyje išdegintas Dešimties Dievo įsakymų plokštes, tuos pačius sunkiausius žingsnius, nežiūrėdamas į nieką, turi žengti pats. Didžiuma keliauninkų taip ir daro – patys pėdina nuo pat pirmojo žingsnio, nuo pat vienuolyne augančio ir kadaise nesudegusio krūmo. Taip pasakoja iškalbingi šių kelionių vadovai ir vedliai.

Kokį ryšį turi tas Sinajus, Mozės kalnas ir Kražiai? Tiesioginį. Patį tikriausią. Nors čionai, Lietuvoje, neturime nei kuprių, nei Sinajaus pusiasalio, nei Mozės kalno ar degusio ir nesudegusio krūmo, augančio šv. Kotrynos kieme, kurį, sakoma, buvo Mozė išvydęs, bet tasai stiprus ryšys, kurio nei nupiešti, nei kitokiomis meninėmis priemonėmis negalime pavaizduoti, yra krikščionybė, kurios sostinė Roma, paplitusi visame pasaulyje. Ji atkeliavusi kelis tūkstančius kilometrų nuo to Mozės kalno, nuo tų akmeninių plokščių, kurias 40 metų klajonių per dykumą taip stropiai saugojo izraelitai, per XX amžių paplito po visą Žemės planetą. Iš čia, nuo šių dykumų, kurios aitrų, sausą ir alsų kvėpavimą jauti čia pat, ant šio dulkančio, saulės iškepinto akmenuoto tako. Ji, per 20 šimtmečių peržengusi jūras, perlipusi kalnus, pagaliau viena iš paskutinių atsidūrusi Lietuvoje ir čionai, Kražiuose. Jos, katalikybės, šaknys ten, kur maldininkams kasdien labadien kalama į galvą: negalima be vandens keliauti, jokiu būdu negalima saulėje būti vienplaukiui. Štai kodėl visi vadovai ir vedliai be paliovos įspėja: „Pasiimkite vandens! Nebūkite be galvos apdangalo!“ Jeigu į Mozės kalną kasdien plūste plūsta šimtai ir tūkstančiai iš penkių žemynų maldininkų ir keliauninkų, tai mes gal tiek niekados nesulauksime, kad jų tiek būtų prie Girgždutės, Šatrijos ar Medvėgalio. Tačiau bent vieną kartą per metus Žemaitija, o ir visa Lietuva, būtent, Kražiai galėtų švęsti krikščionybės pradžią, kurią galėtų sudaryti bendromis vyskupijų, mokyklų, bendrijų ir bendruomenių, parapijų ir miestų dvasiniai susitelkimai su giesmėmis, meditacijomis, pamąstymais, tyla, paįvairinti Kalvarijomis, kryžių keliais, karunkomis, religiniais, meniniais ir kultūriniais intarpais, kurie ne kartą ir tokių išvaizdžių, teatralizuotų, su vietiniais ir iš svetur atvykusiais chorais ir margais ansambliais jau ne kartą džiugino ne tik kražiečius, bet ir ne vieną mūsų miestą ir parapiją. Kodėl Lietuva, nelaukdama jokių sukakčių ir jubiliejų, progų ir iškilių datų, negalėtų bent kartą per metus paminėti garbingą savo krikščionybės pradžią kaip tik čia, Kražiuose.

Nuo Mozės kalno persikelkime prie Šatrijos, Girgždutės, Medvėgalio šalies. Konkrečiai į Kražius. 2007 metais Kražių vienuolių seselių benediktinių bažnyčia mini 250 metų jubiliejų – ketvirtį tūkstantmečio – nuo jos kertinio akmens pašventinimo. Po šešerių metų restauracijos darbų atnaujintas didysis altorius, labai nukentėjęs ne tik per Kražių skerdynes, bet ir nuo neprofesionalios vėlesnių tvarkytojų rankos. Baigus altoriaus atnaujinimo ir auksavimo darbus, į savo garbingą vietą po trejų metų pertraukos grąžintas Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos atvaizdas. Ir kaip paprastai, atėjus lapkričio pabaigai, minimos Kražių skerdynės metinės. Prisiminsime kritusius nelygioje kovoje, padėjusius galvas už Bažnyčią ir mūsų laisvę. Eucharistijos gynėjų krauju prieš 114 metų aplaistytas ir apgintas altorius po sudėtingų tvarkymo darbų Kražių kankinių garbei vėl švyti ir tviska auksu. Tai meniškas, sąžiningai ir skoningai atliktas restauratorių darbas, už kurį jie verti padėkos ir gero įvertinimo. Atnaujintas altorius tebūna dovana Kražių bažnyčiai, šiemet mininčiai kertinio akmens pašventinimo 250-ąsias metines. Tebūna tai paminklas tiems, kurie galvą paguldė nuo caro kazokų kardo.

Pažvelgi į senovinį senųjų Kražių paveikslą – ant kalno stovinti tribokštė bažnyčia su išnašiais kolegijos rūmais ir kitais to meto stambesniais pastatais. Nemažas miestas. Nenuostabu, kad Kražiuose XIV a. pabaigoje buvo vokiečių ordino srities valdytojo (Odrenskammerers) būstinė, o Vytautas Kražius 1414 metais padarė apskrities centru. Kražiai tais laikais priklausė Didžiosios Lietuvos kunigaikščiui.

Jėzuitai, galvodami, kad ne tik Vilniuje reikia kolegijos, iš kurios išaugo universitetas, bet ir Žemaitijoje, kaip gerą vietą geografiniu šio krašto atžvilgiu anuometinis provincijolas su vizitatoriumi, užuot apsistoję prie Telšių ar Varnių, pasirinko Kražius. 1656 metais švedai šį kraštą apiplėšė ir suniokojo, o po trejų metų nuo maro išmirė daugiau nei šeštadalis mūsų krašto jėzuitų. Šitaip ir kolegija sunyko. Tačiau, reikia manyti, kad Lietuvos jėzuitų provincija, 2008 metais švęsianti 400-ąsias įkūrimo metines, bendradarbiaudama kartu su Kražių parapija, parengs deramą leidinį ar kokiomis kitomis sutartinėmis jėgomis paminės ir Kražių kolegiją, irgi minėsiančią tokią pačią savo 400-ųjų įkurtuvių sukaktį. Tai graži sukaktis, verta kuo greičiau ją dalykiškai įprasminti. Verta nutiesti į Kražius gerus kelius. Verta šį reikšmingą įvykį susieti su krikščionybės pradžia, respublikinio masto užmoju ir apskritai su Lietuvos turizmo projektais.

Iš homilijos, pasakytos Kražių Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje lapkričio 24 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija