| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Paminėjo talentingąjį Lietuvos karininką Pulkininko, legendinio Žemaičių legiono vado Jono Semaškos-Liepos 100-osioms gimimo metinėms Kazimieras Dobkevičius
Lietuvos kariuomenės karininkas, partizanų Žemaičių legiono vadas, pulkininkas Jonas Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apskrityje, Ramygalos valsčiuje, Naujadvario kaime, Juozo Semaškos dešimties vaikų šeimoje.Vyresnysis brolis Kazimieras žuvo nepriklausomybės kovose, broliai Bronius ir Petras buvo nužudyti bolševikų ir jų sėbrų. 1928 metais baigęs Panevėžio gimnaziją, įstojo į Karo mokyklą Kaune. 1930 m. spalio 25 d. J. Semaškai suteikiamas pėstininkų leitenanto laipsnis ir paskiriamas į 1-ą pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulką septintos kuopos jaunesniuoju karininku. 1931 m. sausio 1 d. pagal Karininkų laipsnių įstatymą laipsnis pakeistas į jaunesniojo leitenanto, o 1933 m. lapkričio 20 d. vėl pakeltas į leitenantus. Nuo 1934 m. sausio 1 d. vyr. leitenantas, 1935 m. gegužės 16 d. paskiriamas kuopos vadu. 1937 m. lapkričio 23 d. pakeliamas į kapitonus. 1939 m. spalio mėnesį dalyvavo žygyje į grąžinamą Vilnių. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. spalio 3 d. J. Semaška paskiriamas Raudonosios armijos 29 šaulių teritorinio korpuso 179 šaulių divizijos 234 šaulių pulko kuopos vadu. Sovietinis pulko komisaras pareikalavo sekti pulko vadą pulkininką Leoną Rajecką, tačiau kpt. J. Semaška apie tai pranešė pačiam vadui. Kad išvengtų gresiančių nemalonumų, 1941 m. gegužės 15 d. išėjo atostogų, tačiau vėliau į dalinį negrįžo. 1941 m. rugpjūčio mėnesį įstojo į Lietuvių savisaugos ketvirtą apsaugos batalioną (nuo 1942 m. vasario 15 d. septintas batalionas) ir paskirtas kuopos vadu. 1942 m. balandį su batalionu (vadas kpt. V. Klimavičius) išsiunčiamas į Vinicos sritį Ukrainoje saugoti geležinkelio ir tiesiamo strateginio kelio į pietus. 1942 m. spalio 25 d. paskiriamas septintojo bataliono vadu, o batalionas netikėtai permetamas į frontą prie Stalingrado. Visa feldmaršalo F. Pauliaus vadovaujama armija pateko į Raudonosios armijos apsuptį. Vokiečių kariuomenė buvo apsupta trimis žiedais. Sovietai gyrėsi, jog iš apsupties katilo nė vienas vokiečių kareivis neprasmuko. Tai netiesa. Gavęs vokiečių armijos vadovybės sutikimą kapitonas J. Semaška su batalionu (tai buvo lietuvių 700 karių) prasiveržė pro apsuptį. Tiesa, žuvo 300 karių iš J. Semaškos vadovaujamo bataliono. Už šį žygdarbį kapitonas J. Semaška ir 22 bataliono kariai apdovanoti Nuopelnų kryžiais su kalavijais. Po trumpo poilsio 1943 metais J. Semaška paskiriamas 13 bataliono vadu, kuris siunčiamas į Rytų frontą. Dalyvavavo kautynėse su Raudonąja armija prie Ilmenio ežero, Pskovo, Velikije Lukų, buvo du kartus sužeistas. 1943 m. vasarą pakeliamas į majorus. Su vokiečių kariuomene traukėsi iki Latvijos, kovėsi Kuršo grupuotėje, saugojo Baltijos jūros pakrantę. 1945 m. gegužės 8-ąją d. kapituliavus Vokietijai mjr. J. Semaška nepasidavė į Raudonosios armijos nelaisvę, o slapstydamasis naktimis grįžo į Lietuvą. Perėjęs Lietuvos sieną Žemaitijoje užmezgė ryšius su Žemaitijos partizanais. Nuo 1945 m. rugpjūčio 1 d. vadovavo partizanų Šatrijos rinktinei, slapyvardis Liepa. Tų pačių metų spalio mėnesį J. Semaška išrenkamas Žemaičių apygardos vadu. Jo įsakymu atkuriamas Žemaičių legionas. Jam teko ir vado pareigos. 1946 m. kovo 15 d. J. Semaška susitiko su Lietuvos tautinės tarybos vadu Jonu Noreika (slapyvardis Generolas Vėtra), gavo instrukcijas dėl partizanų junginių reorganizavimo į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, priėmė siūlymą vadovauti būsimajai Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardai. Beje, 1946 m. balandžio 15 d. J. Semaška suimamas Telšiuose, Juozapo Grinkaus pavarde. Rašytojos Janinos Semaškaitės dokumentinėje knygoje Priesaika minimas svarbus Žemaičių partizanų legiono vadovybės išdavystės faktas. Kaip paaiškėjo, vadovybę išdavė lietuvių poetė Valerija Valsiūnienė (slapyvardis Oras). Apie tai, kad ši patriotė buvo sovietų žvalgybos užverbuota dar prieškariu, nūnai literatai šį faktą minėti vengia. Tačiau išdavikus tauta privalo žinoti. Telšiuose 1946 m. spalio 13 d. MVD Vilniaus įgulos karo tribunolo J. Semaška nuteisiamas mirties bausme. Mirties bausmė įvykdyta 1947 m. sausio 21 d. Vilniuje. Lietuvai tapus nepriklausoma, 1998 m. gegužės 22 d. Respublikos Prezidento dekretu J. Semaškai suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu (1939 metais), Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 metais, po mirties); Vokietijos kariuomenėje Karo nuopelnų 2 laipsnio kryžiumi su kalavijais (1943 metais), I laipsnio Riterio kryžiumi (1945 metais) ir 2 laipsnio Geležiniu kryžiumi (1944 metais), Sužeistųjų medaliu. Sovietmečiu pulkininko J. Semaškos žmona Elena Dambrauskaitė (1915 2003), sūnus Alvydas Domininkas Semaška (gimęs 1938 metais) 1948 metais buvo ištremti į Nižnij Ingašo rajoną, Krasnojarsko krašte. Tik po Stalino mirties grįžo į Lietuvą. * * * Pagerbti talentingą karininką, legendinį partizanų vadą lapkričio 25 dieną į Petrašiūnų kapines, prie pulkininko J. Semaškos kuklaus kapo, susirinko didelė grupė Lietuvos patriotų, giminės, artimieji. Kauno rajono meras V. Makūnas padėjo gėlių puokštes, uždegė žvakeles. Prie kapo rymojo buvęs bendražygis, vėliau politinis kalinys Antanas Ruškys. Jaudindamasis buvęs partizanas prie kapo pasakojo, kokį didžiulį autoritetą turėjo Žemaičių legiono vadas, minėjo pastarojo šaltakraujiškumą, tikslumą, ryžtą sudėtingiausiose situacijose. Visos šios savybės leido pasiekti lokalias pergales, laiku pasitraukti, suklaidinti priešą. Susirinkusieji prie kapo pasimeldė už pulkininko J. Semaškos vėlę. Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos ) bažnyčioje šv. Mišias už pulkininko Jono Semaškos vėlę aukojo vyskupas Juozas Preikšas, monsinjoras, dim. pulkininkas Alfonsas Svarinskas ir kunigas Artūras Kazlauskas. Po šv. Mišių Kauno įgulos karininkų ramovėje pagerbti legendinį karininką atvyko seniausias Lietuvos karininkas dim. majoras Kazimieras Baršauskas, kuriam jau 98 metai, publicistas Vilius Bražėnas, Kauno miesto vicemerai Kazimieras Kuzminskas, Rimantas Mikaitis, Lietuvos partizanų apygardų vadai, partizanai, pažinoję J. Semašką, generolų Reklaičio ir Raštikio dukros Asta bei Meilutė, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Simboliška, kad pradedant atminimo renginį žvakę įžiebė J. Semaškos vaikaitis Darius Jonas Semaška, atkurtos Lietuvos valstybės ambasadorius Vengrijoje. Apie pulkininko J. Semaškos gyvenimą pranešimą skaitė LKKAS pirmininkas Vytautas Zabielskas, keletą jaudinančių ištraukų iš J.Semaškaitės knygos Priesaika perskaitė aktorė Inesa Paliulytė. Įsimena knygos epizodas, kuriame pasakojama, kaip Žemaičių partizanai pateko į apsuptį. Visi kovotojai sužiuro į vadą, o pastarasis ramiu veidu liepė prisileisti priešą iki 20 25 metrų ir jam davus ženklą atidengti ugnį. Įvyko trumpas mūšis, kurio metu netikėta sutelkta ugnis pribloškė priešą, o iš Faustpatronų sukelta pelkių vandens ir dūmų užtvara leido nepastebimai slaptuoju kūlgrindos keliu pasitraukti iš mūšio vietos be nuostolių. Tokį vadovauti galėjo sugebėti tik labai patyręs vadas. Apie pulkininko J. Semaškos kovinį kelią ir ryžtingą prasiveržimą iš Stalingrado apsupties katilo pasakojo majoras A. Stašaitis. Turiningą prisiminimų popietę puikiai vedė Karininkų ramovės viršininkas Gediminas Reutas. Pertraukėlėse metu buvo surengtas turiningas koncertas, kurio metu koncertavo Kauno miesto tarptautinių konkursų laureatai, teatro žvaigždės. Autoriaus nuotraukos
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |