Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Naujų vergovės formų iššūkis

Mindaugas BUIKA

Naujosios vergijos formos iš esmės nulemtos didžiulio ekonominio pasidalijimo tarp turtingų ir vargingų šalių bei tarp turtingų ir vargšų kiekvienoje visuomenėje

Vergiško išnaudojimo objektais pirmiausia tampa migrantai

Afrikoje vergais tampa ir nepilnamečiai

Afrikos ir Europos vyskupų susitikimas Ganoje

Iš Europos ir Afrikos katalikų vyskupų bendradarbiavimo pavyzdį galėtų imti politikai, ypač Vakarų pasaulyje, iš kurio gana lėtai ateina parama vargingoms Juodojo kontinento šalims, nors gražių pažadų žeriama daug. Abiejų žemynų ganytojų bendradarbiavimas pirmiausiai skirtas evangelizacijai bei įvairiems humanitariniams projektams skatinti. Pagrindinės organizacijos, vystančios šiuos tarpbažnytinius santykius, yra 36 nacionalinius episkopatus vienijanti Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE) ir Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas (SECAM), sudarytas iš 39 nacionalinių episkopatų ir devynių regioninių vyskupų konferencijų. 2004 metų lapkritį Romoje CCEE ir SECAM surengė pirmąją abiejų žemynų Bažnyčios hierarchų konferenciją „Bendrystė ir solidarumas tarp Afrikos ir Europos“, kuri įgalino „tiesos ir geros valios“ atmosferoje apžvelgti santykių būklę istoriniu bei šių dienų problemų aspektais. Pratęsiant šią naudingų susitikimų tradiciją, lapkričio 13-18 dienomis Ganoje įvyko antroji panašaus pobūdžio afrikiečių ir europiečių katalikų ganytojų konferencija „Vergovė ir naujos vergystės formos“. Šiame susitikime, skirtame paminėti vergovės oficialaus panaikinimo Afrikoje 200-ąsias metines, taip pat buvo svarstomos naujos vergovės apraiškos, dėl kurių kenčia šimtai tūkstančių asmenų, įskaitant vaikus ne tik Afrikoje, bet ir Europoje. Tai ir Lietuvoje gerai žinoma priverstinė prostitucija, vaikų darbas bei rekrutavimas į nusikalstamos mafijos struktūras, sukarintų maištininkų būrius, prekyba žmonėmis ir jų organais. Įvairiais ekspertų vertinimais, su žmoniškumu nesuderinamas „naujosios vergovės“ verslas neša milijardinį pelną jokių skrupulų neturintiems jo veikėjams.

Abiejų žemynų vyskupai Ganoje vykusioje konferencijoje pripažino, kad „naujosios vergijos formos, kurios galbūt baisesnės nei buvusi senoji prekyba vergais“, iš esmės nulemtos didžiulio ekonominio pasidalijimo tarp turtingų ir vargingų šalių bei tarp turtingų ir vargšų kiekvienoje visuomenėje. „Globalinės tarpusavio priklausomybės ir naujų technologijų epochoje vergovės „tradicinės“ formos faktiškai išliko, kartu prisidedant naujoms formoms, – kalbėjo pradėdamas konferenciją CCEE vicepirmininkas Zagrebo (Kroatija) arkivyskupas Josipas Bozaničius. – Daugelis žmonių Europoje ir Afrikoje iš tikrųjų liko būti skurdo ir neteisingumo vergais dėl žemiškųjų gėrybių neteisingo paskirstymo“.

Jis atkreipė dėmesį, kad naujoji vergija pasireiškia sekuliarizuotoje postmodernistinėje kultūroje tada, kai Dievas nustumiamas į privačią žmogiškosios egzistencijos sferą ir šalinamas iš viešojo gyvenimo. Tuo pat metu stiprėja religinis fundamentalizmas, kurį stengiamasi primesti jėga, kartu stiprinant dvasines priklausomybes ir vergavimo kultūrą. Todėl ir Europos bei Afrikos vyskupų rekomendacijose naujosios vergovės įveikimui vyravo du siūlymai: siekimas naujos tarptautinės ekonomikos tvarkos, kuri garantuotų lygesnį pasaulio resursų paskirstymą, ir atsisakymas politinio bei ūkinio troškimo dominuoti kitiems, taip pat vergavimo ir pasidavimo kitų malonei kultūros.

Statistiniai duomenys verčia susirūpinti

Ganoje vykusiame susitikime gana išsamų pranešimą, paremtą statistinių duomenų gausa, apie naująsias vergovės formas padarė Popiežiškosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos sekretorius italas arkivyskupas Agostinas Marketas. (Šventojo Sosto atstovų dalyvavimas Afrikos ir Europos vyskupų konferencijose tapo gražia tradicija.) Jis pažymėjo, jog žmonių prekybos ir vėlesnio jų vergiško išnaudojimo objektais pirmiausia yra migrantai (2005 metais pasaulyje buvo daugiau kaip 190 mln. migrantų) ir pabėgėliai, kurių (kartu su vadinamaisiais perkeltais asmenimis) valstybės viduje yra apie 33 mln. (2006 metų duomenys). Kaip tik iš tokios aplinkos vyksta asmenų transportavimas į užsienį, siekiant juos eksploatuoti, pradedant prostitucija ir baigiant prekyba organais.

Aukų transportavimas sudaro tik nedidelę dalį šiuolaikinių vergų, nurodo vyskupas A. Marketas. Naujausiais Globalinio aljanso prieš priverstinį darbą (ILD) vertinimais, pasaulyje yra mažiausiai 12,3 mln. žmonių, dirbančių priverstinį darbą ir gyvenančių vergiškomis sąlygomis. Iš jų tik apie 2,4 mln. yra nelegalaus žmonių gabenimo aukos. Kiti 7,4 mln. eksploatuojami privačiose įmonėse, o 2,5 mln. vergais padarė pati valstybė, žmones pajungdama sunkiam priverstiniam darbui arba rekrūtavusi nepilnamečius į karines pajėgas. Tarp naujųjų vergų 1,4 mln. (11 proc.) sudaro dirbantys komerciniame sekse (98 proc. iš jų yra moterys).

Pagal regioninį pasiskirstymą daugiausia naujų vergų, atliekančių priverstinį darbą, yra Azijoje (9,5 mln.), po jos seka Lotynų Amerika (1,3 mln.) ir Afrika (660 tūkst.). Nors atrodytų naujųjų vergų Afrikoje yra mažiau nei kituose žemynuose, tačiau būtent čia jie yra labiausiai išnaudojami, įskaitant klasikinę vergovę, kai žmonės tiesiog grobiami iš bendruomenių priverstiniam darbui žemės ūkio plantacijose. Be to, Afrikoje daugiau nei kituose žemynuose vyksta vaikų rekrūtavimas tiek į vyriausybines karines pajėgas, tiek į sukilėlių būrius, kur jie priverstinai dalyvauja dažnuose kariniuose konfliktuose. Afrikoje atskiros čiabuvių etninės grupės, pavyzdžiui, pigmėjai, yra dažnai priverčiami dirbti vergišką darbą žemės ūkyje arba amatininkiškose įmonėse.

Prekyba žmonėmis ir Rytų Europoje

Arkivyskupas A. Marketas atkreipia dėmesį, jog priverstinai dirbančių naujųjų vergų yra ir industrinėse valstybėse (360 tūkst.), kurios didžiuojasi savo demokratine santvarka ir pažangiais darbo įstatymais. Pokomunistinėje Rytų Europoje irgi suklestėjo prekyba žmonėmis (220 tūkst.) – Izraelis ir JAV yra žmonių prekybos galutinė „stotis“. Industrinėse ir pokomunistinėse šalyse dominuojanti priverstinio darbo forma yra komercinis seksualinis išnaudojimas. Jeigu Trečiajame pasaulyje prostitutės sudaro tik apie 10 proc. priverstinės darbo jėgos, tai industriniame regione sekso vergės aiškiai vyrauja – jos sudaro 75 proc. visos priverstinės darbo jėgos, nors ketvirtadalis naujųjų vergų vis dėlto darbuojasi ekonominiame sektoriuje.

Apžvelgdamas Bažnyčios reakciją į šiuolaikines vergovės formas, arkivyskupas A. Marketas pirmiausia nurodė į popiežiaus Jono Pauliaus II kreipimąsi, skirtą 2002 metais vykusiai tarptautinei konferencijai „XXI amžiaus vergovė – prekyba žmonėmis žmogaus teisių vertinimu“. Šventasis Tėvas šią prekybą apibrėžė, kaip „sukrečiantį išpuolį prieš žmogiškąjį orumą ir sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą“. Tai paniekinimas svarbiausių vertybių, kuriomis „dalijasi visos kultūros ir tautos, vertybių, įsišaknijusių į pačią žmogiškojo asmens prigimtį“. Tokią praktiką yra pasmerkęs ir Vatikano II Susirinkimas, kurio pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et Spes“ pabrėžiama, kad „savavališkas įkalinimas, deportacija, vergovė, prostitucija, moterų ir vaikų pardavimas, blogos darbo sąlygos, kai žmogus laikomas priemone pelnui gaut, o ne laisvu ir atsakingu asmeniu“ yra sunkūs nusikaltimai Dievui, aukščiausiam Kūrėjui, bei panieka visuomenei.

Popiežiškoji migrantų ir keliautojų sielovados taryba savo 2005 metų pastoracinėje instrukcijoje „Ergo migrantes caritas Christi“ pažymi, kad šių dienų prekyba žmonėmis ir nelegalus jų transportavimas siekiant išnaudoti, yra „naujas etapas vergovės istorijoje“. Dokumente pabrėžiama teisinių sprendimų svarba, ypač ratifikavimas „Tarptautinės konvencijos dėl visų migrantų ir jų šeimų narių teisių apsaugos“. Kitame svarbiame šios Šventojo Sosto dikasterijos dokumente, paskelbtame visiškai neseniai, 2007-ųjų birželį, ir skirtame pastoracinei tarnybai, taip pat pabrėžiamas šiuolaikinės vergovės ryšys su migracija ir nelegaliu žmonių transportavimu. Dokumente patvirtinama Bažnyčios pastoracinė atsakomybė ginant žmogiškąjį orumą asmenų, kurie išnaudojami pakelėse ir magistralių tinkluose paplitusioje prostitucijoje, skatinant jų išvadavimą iš šios vergovės ir suteikiant jiems atitinkamą materialinę ir dvasinę paramą.

Krikščionių bendruomenių sutelkimas

Tikinčiųjų bendruomenės, vienuolijos, bažnytiniai sąjūdžiai, visos katalikiškos institucijos ir asociacijos yra raginamos kovoti su naujosios vergovės apraiškomis ir gelbėti jų aukas. Ir tai yra daroma daugelyje šalių, suteikiant prieglaudą išsivadavusiems iš seksualinio išnaudojimo, padedant jiems vėl integruotis į normalų visuomenės gyvenimą. Panašiai Bažnyčia veikia konfliktų apimtuose Afrikos regionuose (Konge, Siera Leonėje, Liberijoje), kur plačiai išnaudojami vaikai, rekrūtuojant juos į karinius dalinius. Išvaduotus vaikus iš šios vergovės – kartais tiesiog juos išperkant – stengiamasi sugrąžinti į šeimas, užgydyti patirtas fizines ir dvasines traumas, suteikti reikalingą švietimą ir profesinį ugdymą. Šiame darbo bare Afrikos šalių diecezijos bendradarbiauja su Europos katalikų humanitarinėmis organizacijomis. Arkivyskupas A. Marketas pateikė pavyzdį, kaip Italijos „Caritas“ padeda Makenio (Siera Leonė) vyskupijai, bendradarbiaudamas „vaikų karių“ reabilitacijos projekte. Šis projektas iš tiesų sėkmingas – per pastaruosius trejus metus 70 procentų nelaimingų vaikų buvo sugrąžinta į šeimas.

Bažnyčios įsijungimas į prekybos žmonėmis prevenciją bei jos indėlis aiškinant šio blogio šaknis visuomenei juntamas ir iš moterų vienuolijų veiklos. Nacionalinės moterų vienuolijų vyresniųjų konferencijos įvairiose šalyse paragino savo nares organizuoti atitinkamas paramos struktūras, kurios apimtų prekybos žmonėmis aukų kilmės, tranzito ir paskirties vietas. Tokiu būdu kuriasi tarptautinės naujųjų vergų gelbėjimo organizacijos, įtraukiančios vienuoliją, vyriausybines ir nevyriausybines asociacijas, kurios tampa rimta atsvara tarptautinio organizuoto nusikalstamumo (mafijos) grupėms, užsiimančioms seksualinio išnaudojimo įtvirtinimu.

Štai 2002 metais nacionalinių „Caritas“ organizacijų iniciatyva buvo įkurtas tarptautinis krikščioniškų organizacijų tinklas prieš prekybą moterimis COAT NET, kuris jungia Lietuvą, Lenkiją, Rumuniją, Rusiją, Ukrainą, Austriją, Belgiją, Bulgariją, Čekiją, Prancūziją, Vokietiją, Graikiją, Italiją, Ispaniją, Švediją, Šveicariją ir Didžiąją Britaniją. Kaip tik šiam faktiškai visą Europą apimančiam tinklui priklausančios organizacijos vykdo prevencijos ir dėmesio atkreipimo akcijas, padeda į prostitucijos tinklą patekusioms moterims išsivaduoti iš tos vergovės ir atlieka jų reintegraciją. Panašia veikla užsiima Europą ir Afriką apimantis kovos su priverstine prostitucija tinklas SOWOLDI (Solidarumas su moterimis nelaimėje), kurį dar 1985 metais inicijavo Vokietijos ir Kenijos katalikai.

„Bažnyčia tokiu būdu kovoja su šiuolaikinės vergovės formomis per savo įsitikinimą, mokymą ir veiksmus, kurie įkvėpti meilės Evangelijos ir mūsų Viešpaties gailestingumo bei kiekvieno žmogiškojo asmens orumo, naudodama savo dispozicijoje turimas priemones, sutinkamai su savąja prigimtimi bei misija“, – sakė baigdamas pranešimą arkivyskupas A. Marketas. Jis priminė instrukcijoje „Ergo migrantes caritas Christi“ skelbiamą raginimą „skatinti autentišką priėmimo kultūrą“, kuris derinasi su apaštalo šv. Pauliaus kvietimu laiške Romiečiams: „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei“ (Rom 15, 7). Žinoma, ypač svarbu, kad šis priėmimo, svetingumo pojūtis krikščionių sąžinėje pirmiausia įsitvirtintų vargingiausių ir niekinamų žmonių atžvilgiu, kokie yra daugelis migrantų.

Bendra ganytojų atsakomybė

Susitikimo Ganoje metu Afrikos ir Europos vyskupai daugelyje vietos parapijų kartu celebravo šv. Mišias, aplankė Elminos tvirtovę, kuri buvo naudojama paskutiniam vergų patikrinimui prieš jų gabenimą į Europą ir Ameriką. Baigdami konferenciją abiejų žemynų katalikų ganytojai per savo nacionalinius episkopatus paskelbė kreipimąsi į vyriausybių vadovus, kurie gruodžio mėnesį Lisabonoje renkasi į Europos Sąjungos ir Afrikos Sąjungos viršūnių susitikimą dėl glaudesnio politinio, ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo, siekiant įveikti skurdą, korupciją ir naująją vergiją. Kaip žinoma, Afrikos šalys kenčia dėl joms nepalankių tarptautinės prekybos sąlygų bei didžiulės įsiskolinimo naštos, kurią palengvint Bažnyčia teikia įvairias iniciatyvas, tarp jų ir vykusį Ganos susitikimą.

Afrikos ir Europos vyskupų bendradarbiavimas toliau bus stiprinamas – tai patvirtina 2007-2010 metams sudaryta atitinkama svarbių renginių programa. Kaip nurodoma Ganos susitikimo baigiamajame komunikate, ateinančių metų lapkritį abiejų žemynų Bažnyčios hierarchai rinksis į seminarą Liverpulyje (Anglija), kuriame dar kartą bus aptariamos su migracija susijusios problemos. 2009 metais didelė Europos vyskupų delegacija prisijungs prie savo kolegų iš Afrikos, kai bus švenčiamos SACAM įkūrimo 40-osios metinės. 2010-aisiais abiejų žemynų ganytojai vėl rinksis į bendrą konferenciją Italijoje aptarti evangelizacijos klausimus. Be to, reikia prisiminti, kad popiežius Benediktas XVI, kuris ypač jautrus Afrikos kentėjimams ir skatina žemynų tarptautinę paramą, 2009 metais šaukia Afrikos Bažnyčiai skirtą antrąją Vyskupų Sinodo asamblėją.

„Mes, afrikiečiai ir europiečiai, esame pašaukti padėti vieni kitiems, vienydami pastangas kovoje su „mirties kultūra“ už „gyvybės kultūrą“, kuri gerbtų Dievo kūrinio – žmogaus – orumą, skatintų dialogą, solidarumą ir meilę, – kalbėjo Ganos susitikime kardinolas J. Bozaničius. – Kaip Europos krikščionių atstovai, mes atvykome čia, į Afriką, pasimokyti iš jūsų, šio žemyno krikščionių, ir giliau pažinti baisiąją vergovės tragediją, prašyti atleidimo, kas įpareigoja mus, kaip europiečius (atsakingus už tą vergovę, prasidėjusią kolonializmo epochoje – M. B.) ir kartu prisiimti bendrą atsakomybę naujų tragiškų vergovės formų akivaizdoje, tos vergovės, kuri dabar patiriama abiejuose kontinentuose ir visame pasaulyje“.

Europos vyskupų konferencijų tarybos vicepirmininkas pabrėžė, kad dabar Europą ir Afriką vienija bendras likimas ir tikėjimas, priklausomybė Visuotinei Bažnyčiai. Šiuo dvasiniu pagrindu ganytojai suvokia tą pačią tarnystės Evangelijai misiją Europoje ir Afrikoje didžiųjų globalizuotos visuomenės iššūkių akivaizdoje.

AFP nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“