Atnaujintas 2007 gruodžio 21 d.
Nr.95
(1592)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Laukimo dovana

Kristaus gimimas
Paveikslas senojoje Aleksoto
Šv. Kazimiero bažnyčioje
Artūro ŠULCO nuotrauka

Kai modernaus pasaulio žmogus laukia Kristaus gimimo, jo jausmai dvejopi – ar suteiks paguodą gimęs pasaulio Išganytojas? Ar Jis pagelbės Advento metu po parduotuvių sales besiplukiantiems pirkėjams, prie daugiakanalės televizijos visus vakarus praleidžiantiems žiūrovams, internete įvairiausių pramogų ir žaidimų ieškantiems jaunuoliams? Pagaliau ką Jis galės duoti į bažnyčias suplūdusiems „Jėzulio pažiūrėti“ prakartėlėje ir iki kitų Kalėdų (ar Velykų) Jį vėl pamiršusiems katalikams? Dievas artinasi prie žmogaus visada, bet jeigu žmogus to nemato ir nenori matyti – kuo tada gali padėti Išganytojas?

Dievo Sūnaus atėjimo į pasaulį paslaptis - ir artima, ir didinga: per Betliejuje tarp gyvulėlių gimusį bejėgį, savo dieviškos didybės ir galybės atsisakiusį Kūdikėlį Dievo Sūnus įžengė į pasaulį kaip pasaulio Atpirkėjas, prisiimdamas visus žemiškojo gyvenimo vargus, neteisybes, skausmus ir sunkumus. Ir taip iki pasiaukojamos mirties ant kryžiaus ir Prisikėlimo triumfo. Tik ar Jo dievišką auką atpažins ir priims šio pasaulio didieji? Ar visi laukiantieji Jėzaus gimimo, atėjimo į pasaulį tiki Jo išganomąja misija? Gal daugeliui Jėzus Kristus tėra tik banali pamokslų tema, nudilusia moneta, reikalinga pagerinti sau gyvenimą? Gal ir kalbantieji, ir klausantieji jau seniai Jo atsisakė, atsisakė Jo misijos, Jo aukos? Gal Jėzaus vardą kartojantiems mielesni tampa netikrų pranašų (burtininkų, astrologų ir kitokių dvasinių „žinovų“) patarimai ar kompiuteriniai žaidimai? Vieni svaiginasi, kitų širdys apsunkusios ne tik nuo nereikalingų kasdienių rūpesčių, daiktų, pinigų gausos, bet ir paslėpto pykčio, skriaudos, pamiršus meilę artimui. Kasdieninėje rutinoje (o gal ir dėl sustabarėjimo) pamirštama pasikalbėti ar bent žvilgsniu patvirtinti, kad vienas kitą mylime ir gerbiame… Gal nuo daugybės kalbų būsime pamiršę, jog meilės darbai ir bus tas skiriamasis ženklas, kai būsime „sijojami“ tarsi pelai nuo grūdų, Viešpaties dienai netikėtai užklupus?

Todėl į pasaulį ateisiantis ir save mums dovanojantis Jėzus kviečia mus budėti, kad skirtume tikrus dalykus nuo netikrų, būtinus nuo nereikšmingų, taip stiprindami savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Adventas turi tapti proga iš naujo pažinti nesibaigiantį Dievo gailestingumą ir liudyti savo tikėjimą Juo, tampant gailestingesniu tiems, kam to labiausiai stinga. Adventas – tai Dievo kvietimas pažvelgti į savo širdį, atleisti, pastebėti savo artimą, skelbti tikrąją Dievo meilės Evangeliją ne žodžiu, o darbais.

Ar mes netampame ateistais, kai vaizduodami krikščionis, nematome savo artimo ir elgiamės nekrikščioniškai? Juk iš mūsų darbų žmonės turi pažinti, kad esame Kristaus sekėjai, esame krikščionys. Jeigu mes vengiame pokalbių religine tema su savo pažįstamais ar artimaisiais, argi tada netampame ateistais? Jeigu nerandame laiko ir reikalo pakalbėti su Dievu maldoje, jei neturime ko nors iš Jo paprašyti, argi nesielgiame kaip ateistai? Kiekvienas turėtume atrasti sau priimtiną maldos būdą, artinantį mus prie Dievo, nepamiršdami, kad ir labai užimtiems žmonėms tinka kartais pasimelsti. Kai malda yra ne žodžiai ar frazės, o mūsų troškimai ir išgyvenimai, tada ateina pasitenkinimas ir ramybė, malda tampa ne prievole, o laukiamu ritualu.

Daugybė bėdų ir rūpesčių slegia žmogaus pečius. Dar daugiau nesėkmių patiria kiekviena tauta. Lietuviai, tiek niūriais okupacijos metais, tiek kovodami už savo nepriklausomybę, patyrė daugybę kančių. Tai buvo ne asmeninės – visos tautos netektys. Nepriklausomybės metais ir vėl nerimsta aistros prieš Laisvės kovotojus, prieš geriausius mūsų visuomenės veikėjus. Tai liečia ne tik juos, bet ir visą tautą. O kiek skriaudų patiria šeimos, kurių maitintojai turi palikti tėvynę dėl persekiojimų ar ekonominių negandų? Tai didžiulis nuostolis tautai – mums jau trūksta ir gydytojų, ir medicinos seselių, ir inžinierių, ir mokytojų, ir vadybininkų, ir kitų specialistų. Trūksta net ir moterų, norinčių gimdyti tautai pamainą, trūksta ir tėvų, aprūpinančių savo šeimą. Mes nykstame kaip tauta, mūsų kasmet vis mažiau.

Vienos tyrimų agentūros apklausos duomenimis, didžioji dauguma lietuvių (tačiau ne visi) tebesilaiko senųjų Kūčių tradicijų. Kalėdų išvakarėse tradicinę dvylikos patiekalų vakarienę valgo 83 proc. respondentų. 77 proc. žmonių sakėsi besidalijantys kalėdaičiais, 57 proc. – per šventinę vakarienę sukalba maldą, 22 proc. – eina į Piemenėlių mišias. Bet gajūs ir pagoniški („tautiniai“) Kūčių papročiai: 58 proc. nakčiai vėlėms palieka maisto ant stalo, o 18 proc. buria ir žaidžia tradicinius žaidimus. Tačiau ir Adventas, ir Kūčių vakarienė, ir Kalėdų šventė – ne tik „pasižmonėjimas“ su artimaisiais ar draugais. Tai – Kristaus sutikimas atvira širdimi ir meile artimui. Tad Advento ir Kalėdų laikas tegul nenuskęsta vien „gražiose“ tradicijose, bet tebūnie tuo laiku, kai visa širdimi ir protu atsigręžiame į Kristaus, visų mūsų Atpirkėjo, Dievo ir Žmogaus, susitikimą su mumis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija