|
Ramybės žvaigždės belaukiant
Petras KATINAS
Prieš šv. Kalėdas pasidžiaugta, kad sumažėjo žmonių, atėjusių pasiimti labdaros paketų, skirtų neturtingiausiems Lietuvos gyventojams. Tiems maisto paketams, kuriuos skiria vadinamajai intervencinei labdarai Europos Sąjunga, šiemet buvo skirta 11,3 mln. litų. Pagal ES reikalavimus, paramą gali dalyti tik savanoriškai dirbančios nevyriausybinės organizacijos. Lietuvoje tuo užsiima Lietuvos Caritas, Raudonasis Kryžius ir Maisto bankas. Caritas išdalijo net 80 proc. visos Lietuvai skirtos labdaros. Ji atiteko 250 tūkst. žmonių. Aišku, tą labdarą varguoliams galima pavadinti simboline. Kaip pažymėjo Vilniaus ir Panevėžio varguoliams maisto produktus dalijusio Maisto banko koordinatorius Audrius Smilgevičius, vienam žmogui skirto davinio vertė siekia tik apie 12 litų. A. Smilgevičius taip pat atkreipė dėmesį, jog maždaug penktadalis žmonių spjovė į jiems skirtą davinį. Šį reiškinį labdaros dalijimo koordinatorius aiškino kaip netinkamo gyvenimo būdo ir prievartos valios pasekmę. Galima įžiūrėti ir kitas priežastis. Kai kurie žmonės, kurių šeimos pajamos vienam asmeniui per mėnesį neviršijo 307,5 litų, teigė, kad jie nesantys elgetos ir ta parama juos žemina. Tuo tarpu premjeras G Kirkilas irgi sušelpė vargstančius ir, matyt, galo su galu nesuduriančius aukštuosius valdininkus apskričių viršininkus ir jų pavaduotojus, vadinamuoju tryliktuoju atlyginimu. Apskričių viršininkai pamaloninti 4 tūkst. litų, o jų pavaduotojai 3,5 tūkst. litų. Pasak premjero, tai tokie menki pinigėliai, jog apie juos net kalbėti nepatogu, kaip daro, pavyzdžiui, mokytojai, besiskundžiantys elgetiškais atlyginimais. O Vilniaus apskrities viršininkas, buvęs paskutinis LTSR komjaunimo pirmasis sekretorius A. Macaitis, deklaravęs turto už 2 mln. litų, patarė mokytojams ir pensininkams nesipiktinti tokiomis kalėdinėmis premjero dovanėlėmis. Šiemet gavome mes, o kitais metais gaus pensininkai ir mokytojai. Jeigu žmogus gerai dirba, tai kodėl jis negali būti paskatintas, išdėstė komjaunimo ir partijos veteranas. Aišku, kaip bus kitais metais, galima tiktai spėlioti. Tuo labiau kad komerciniai bankai ir finansų analitikai įspėja, kad kainos ir kitais metais nepaliaujamai didės. Ne tik maisto, bet ir kitų produktų ir paslaugų.
Na, o Seimas, kuris, anot publicisto ir rašytojo Sauliaus Stomos, yra visų laikų juokingiausias Lietuvos Seimas, nusprendė pratęsti savo rudens sesiją dar keletui dienų ir po Naujųjų metų. Tai bent darbštuoliai! Visa tai pateikiama irgi vos ne kaip kalėdinė labdara tautai. Štai, pasirodo, net kalėdinių atostogų atsisakome paprastų žmonių laimei ir gerovei. Priimsime dar kelis įstatymus ar sprendimus. Na, pavyzdžiui, paskelbti teroristais dar ką nors be konservatorių. Pirmiausia tuos, kurie prisidėjo prie buvusio Valstybės saugumo departamento šefo, KGB rezervisto Arvydo Pociaus nuvertimo. Yra ir kitų reikalų. Štai parlamentaras P. Gražulis, labai supykęs, kad Tėvynės sąjunga nusprendė jungtis su krikščionimis demokratais, jau prakalbo, kad kursiąs dar vieną naują krikščionių demokratų partiją! Matyt, į tą partiją priims, o gal net vadu padarys savo bendražygį seimūną Julių Veselką, kuriam kai kurie aštrialiežuviai pasiūlė keisti savo pavardę į Vesiolkino, dėl jo neblėstančios meilės didžiajam broliui. Visko gali būti. Juk tas J. Veselka prieš Kalėdas viename rusų savaitraštyje apkaltino Lietuvos politikus rusofobija, išvadino juos Amerikos tarnais, nedėkingais niekdariais, sugriovusiais Rusijos pastatytą klestintį Lietuvos ūkį ir netgi padovanotą Ignalinos atominę elektrinę. Aš tvirtinu: netiesa, kad Rusija mums skolinga 80 milijardų litų. Ne Rusija sovietų valdžios metais turtėjo Lietuvos sąskaita, o atvirkščiai Lietuva klestėjo Rusijos sąskaita. Sovietų Sąjungoje iš visų respublikų pagal visus rodiklius mes buvome trečioje vietoje, o Rusija tiktai šešta. Tad kaip galėjo Rusija mus eksploatuoti, kada mes gyvenome kur kas geriau nei rusai? (
) Tarnui yra būtinas ponas. Tarnas negali būti savarankiškas. Ir tai ne tik mūsų apgailėtinų politikų, bet ir visos pokomunistinės erdvės psichologija. Ir kas gi dabar iš tos pokomunistinės erdvės yra išties savarankiški? Tai Rusija ir Baltarusija. Taigi, tokiais ir panašiais žodžiais, išdėstytais savaitraštyje Obzor, draugas J. Veselka pasveikino Lietuvos žmones, pridurdamas, jog dabar tie antirusiški politikai užsimojo sunaikinti Lietuvos energetiką. Kaip tik tokio tikslo ir siekiama. Grįžkime bent dešimtmetį atgal. Tada sugriovėme pramonę. Sugriovėme mūsų pasididžiavimą žemės ūkį. Tačiau nesugebėta sunaikinti energetikos, teigia J. Veselka. Aišku, iš tokių nėra ko ir norėti jie jau amžinai susiejo save su gūdžia praeitimi. Visa laimė, kad Europoje atsiranda politikų, kurie mato Lietuvą visai kitokioje perspektyvoje.
Maloniai nustebino aukštas Europos Parlamento pareigūnas, Liberalų demokratų sąjungos už Europą vadovas Grehamas Vatsonas, pareiškęs: Lietuvą galėčiau palyginti su mergele, kurią išniekino Stalinas, penkiasdešimčiai metų geležine uždanga atitvėręs nuo Europos. Bet ši mergelė, išsivadavusi iš pančių, sugebėjo išlikti ori ir laisva. Ji įrodė, kad yra verta tapti Europos šeimos nare. Per šimtmečius Lietuvos žmonės sugebėjo išsaugoti ne tik savo žemę, papročius, bet ir kultūrą. Jie išsaugojo ir bendražmogiškas vertybes, orumą bei kitas vertybes, kurių nedera pamiršti. Lietuva turi strategiškai svarbią Europos Sąjungos istorinę sieną, ties ja baigiasi ir Europos krikščioniškosios kultūros teritorija, už jos prasideda bizantiškoji erdvė. Tik ne bizantiškoji erdvė ir ne rytietiška dvasia kaltos, kad toje teritorijoje neretai paminamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Tuo Lietuva ir skiriasi nuo anos erdvės. Ką gi, matyt, iš tiesų ne tokioje baisioje klanų valdomoje duobėje atsidūrėme, kaip švenčių išvakarėse išdėstė žinomas filosofas Vytautas Radžvilas. Net ir J. Veselka pareiškė, kad per 18 metų Lietuva sąmoningai žengia senovės Prūsijos keliu. Esą išnyksime kaip ir prūsai, tarnaudami ne Maskvai, o Vašingtonui, Briuseliui ir NATO. Bėda ta, kad tokių juodvarnių kaip J. Veselka kranksėjimų praėjus šventėms išgirsime dar daugiau.
Vis dėlto sulaukus užtekėjusios Kalėdų žvaigždės, belieka tikėtis, jog kitoms Kalėdoms išsirinksime parlamentą be juokdarių, juodvarnių bei pranašų, o Lietuva taps gražesnė, nebe tokia irzli ir gobši. Gal ir kainų džiną pavyks vėl įvaryti į butelį.
© 2007 XXI amžius
|