Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Memuarai
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Garsių giminių atšakas menanti sodyba

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Dalia ir Juozas Strazdai Mineikiškyje

Vos du kilometrai nuo Pasvalio ankstyvųjų šalnų neįveiktoje žalumoje skęsta Mineikiškio vienkiemis, kadaise vadintas palivarku ar net dvaru, nuo seno priklausantis Krinčino parapijai. Sodyba mena dvi garsias, Lietuvai daug nusipelniusias gimines.

Kadaise čia atitekėjo Ona Vileišytė, inžinieriaus Petro (1851–1926), gydytojo Antano (1856–1919), advokato Jono (1872–1942) sesuo. Iš senos fotografijos į mus žvelgia santūri moteris, lygiai sušukuotais plaukais, apsirengusi ilgais, namie austais drabužiais. Stovi ji šalia dailaus, aukštaūgio, malonaus veido vyro Mykolo Klongevičiaus ir atrodo saugi, laiminga. Onos tėviškė – netoliese esantis Medinių kaimas, kuriame gyveno darbštūs, dainingi, vienas kitam talkinantys ūkininkai, skubantys padėti nelaimėje, aplankantys kaimynus įvairių švenčių progomis. Ona – Agotos ir Vincento Vileišių, užauginusių aštuonis vaikus, duktė. Tėvai neskurdo. Jie buvo karališkieji valstiečiai, laisvi nuo baudžiavos, turėję valaką žemės (apie 22 ha). Be to, kaimą supo miškas, pilnas uogų, grybų, riešutų. Tačiau materialioji gyvenimo pusė – dar ne viskas, kad žmogus jaustųsi pilnaverte asmenybe, vykdančia Dievo valią. Petras Vileišis rašė: „Mūsų namų židinys iš tikro gali būti tvirčiausia prieglauda nuo visokių audrų ir pavojų, kuriais mes gyvenime esame apsiausti. Vis dėlto, idant tokią pasitikėtiną prieglaudą turėtume, negana pasidabinti vien gerais norais, bet turime iš visų jėgų stengtis, idant mūsų namai nebūtų nuobodūs, bet išrodytų kaip kertelė, džiaugsmu kvėpuojanti“.

Reikia manyti, kad Ona iš visų jėgų stengėsi Mineikiškį paversti „džiaugsmu kvėpuojančia kertele“. Su vyru jiedu užaugino šešetą vaikų: keturias dukteris ir du sūnus. Dukras leido į mokslus, vienam sūnui nupirko ūkį, o tėviškė atiteko jauniausiam sūnui Mykolui, diplomuotam agronomui. Nepriklausomybės metais jis dirbo žemės ūkio rūmų Pasvalio rajono agronomu ir ūkininkavo tėviškėje. Tačiau ne vien pats ūkininkavo – ir kitus mokė ūkininkauti. M. Klongevičius buvo Lietuvos Šaulių sąjungos narys, Pasvalio šaulių būrio vadas, daug vyrų įtraukęs į šią organizaciją, pasirengusią ginti tėvynę, 1928 metais jis apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Mykolas Klongevičius vedė Oną Tonkūnaitę, mokytoją, Šiaulių mokytojų seminarijos auklėtinę, agronomo, Žemės ūkio akademijos rektoriaus, švietimo ministro Juozo Tonkūno (1894–1968) seserį. Garsusis giminaitis su šeima per atostogas mėgo lankyti gimines. Taigi ir Mineikiškyje yra buvęs ne kartą.

Ona Klongevičienė, nors ir turėjo mokytojos diplomą, tačiau nemokytojavo. Kadangi vyras Mykolas buvo labai užsiėmęs tarnybos ir šaulių reikalais, jai teko rūpintis namais, dviem gražiai augančiais vaikais – sūneliu Rimvydu ir pusantrų metų jaunesne dukrele Dalyte, gausia samdyta šeimyna… Teko prižiūrėti 85 ha ūkį ir plytinę, taip pat priklausančią jų šeimai.

Nesibaigiančių darbų ir rūpesčių verpete šeima buvo laiminga. Jie gyveno patriotinėmis nuotaikomis, džiaugėsi kylančia Lietuvos gerove, nykstančiu skurdu kaime. Vien jie galėjo pasiūlyti darbą daugeliui apylinkės žmonių.

Įprastą gyvenimo ritmą sujaukė pirmoji bolševikų okupacija. Nieko gero nebuvo galima laukti. Tuo metu svarbiausia buvo išsaugoti gyvybę. Saugodamiesi nuo represijų, kurios dažnai būdavo vykdomos naktimis, Ona ir Mykolas vakarop palikdavo namus. Susėdę į dailų vežimaitį, traukiamą eiklaus arklio, jie, nudavę linksmus ir nerūpestingus, dardėdavo gerai žinomais keliais. Sutikti pažįstami sveikindavosi, linkčiojo galvomis, atsakydavo į jų šypsenas ir kiek stebėjosi, kad agronomas ir šaulių vadas su žmona taip pamėgo kažkur svečiuotis. Niekas neįtarė, kad prie jų kojų, skaromis apdangstyti, slėpėsi vaikai. Didžiausio pavojaus akivaizdoje šeima buvo nutarusi būti kartu. Nakvynės prašydavosi ir pas giminaičius, bičiulius, pažįstamus. Ilgainiui toks gyvenimas atsibodo. Be to, suprato, kad jų apsilankymas meta įtarimo šešėlį geradariams. Vis dažniau nakvodavo namuose.

1941 metų birželio 14-osios naktį Klongevičių šeima ilsėjosi namie. Toliau viskas vyko pagal iš anksto okupantų sudarytą scenarijų: Naujojoje Vilnioje Mykolas buvo atskirtas nuo šeimos, nudangintas į Rešiotų lagerį ir ten sušaudytas. Ona su dviem mažais vaikais vilko žiaurų tremties jungą toli nuo tėvynės. Kurį laiką nuo bado gelbėjosi iš Lietuvos atsivežtais daiktais, keičiamais į maistą. Greitai tuštėjo taukų kibiras, greitosiomis pasiimtas iš ūkio. Pagaliau atėjo metas, kai ji į vergišką darbą eidavo ir grįždavo iš jo visiškai nuplyšusiais drabužiais, nes jau ir lopų nebeturėjo. O šaltis spigino negailestingai… Atsirado dar vienas rūpestis, graužęs ją dieną ir naktį. Augantiems vaikams atsirado surusėjimo pavojus.

Tarp tremtinių pasklido gandas, kad iš Lietuvos atvažiavę žmonės surenka lietuviukus ir parveža į tėvynę. Tačiau jų gyvenvietės tokie žmonės neaplankė. Tada Ona Klongevičienė sukūrė planą, kuris, mūsų akimis žiūrint, atrodo sunkiai įvykdomas ir labai rizikingas: į Lietuvą be suaugusio žmogaus palydos išsiuntė vaikus. Motinos teįstengė pinigus sutaupyti ilgai kelionei. Maistas – džiovintos duonos ryšulėlis. Motinos vaikams įkalė į galvą saugotis milicininkų ir valdžios atstovų. Kiekvienas žinojo adresą, kuriuo Lietuvoje galėjo kreiptis. Vienuolikos metų Dalytės ir tryliktus metus einančio Rimvyduko galvoje sukosi keli žodžiai, kurių niekada neturėjo pamiršti: Kaunas, Vydūno alėja… Ten gyveno teta Kazė Klongevičiūtė, Dalytės krikšto mama.

Klausaisi Dalios prisiminimų apie šią kelionę ir negali nesigraudinti. Slapstydamiesi nuo sovietinių pareigūnų, vaikai dažnai įlįsdavo į vagonų dėžes, skirtas vežti bagažui. Pro apačią skverbdavosi šaltis, bemat sugrubdavo visas kūnelis, kalendavo dantukai. Vienas kelionės įvykis vos nesibaigė tragiškai. Vaikai įsėdo į traukinį, kuriame važiavo kareiviai. Retkarčiais traukinys sustodavo, keleiviai iššokdavo pro duris ir atlikdavo gamtinius reikalus. Tai trukdavo minutę kitą, paskui garvežys suūkdavo ir vėl visi sušokdavo į vagonus. Tačiau kartą garvežys nesuūkė, sąstatas pradėjo judėti. Kareiviai sušoko, bet Dalytė nespėjo. Tada vienas kareivis paėmė ją ant rankų ir iš visų jėgų bėgo, vijosi važiuojantį traukinį. Vos spėjo… Baisu ir pagalvoti, kas būtų atsitikę vaikui, vienam likusiam gūdžioje, negyvenamoje taigoje.

Vydūno alėją Kaune jiedu su broliu pasiekė laimingai. Tolesniu jų gyvenimu rūpinosi tetos. Dalia sidabro medaliu baigė vidurinę mokyklą. Jos atestate buvo parašyta: „Šis atestatas duoda teisę jo turėtojui stoti į TSRS aukštąsias mokyklas be stojamųjų egzaminų“. Studijoms pasirinko chemiją Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas). Toliau – aspirantūra, sėkmingai apginta disertacija; visa darbinė veikla praėjo Fizikinės chemijos katedroje. Ištekėjo už vargonininko sūnaus Juozo Strazdo, užaugino du sūnus.

Vis knietėjo aplankyti tėviškę. 1990 metais, kai imta kalbėti apie turėto turto grąžinimą, atvažiavo pažiūrėti gimtųjų vietų. Buvo išlikęs erdvus gyvenamasis namas, nors ir nebe toks, kokį Klongevičių šeima paliko 1941 metų birželį. Ir ko tik čia nebūta! Ūkio valdyba, kino salė, parduotuvė, traktorininkų mokykla, butai tiems, kurie klajojo po Lietuvą, tikėdamiesi ilgesnio rublio… Svetimo turto niekam nebuvo gaila. Prireikė durų – išsikirto, panoro platesnio lango – išpjovė gabalą sienos. Niekam nė motais, kad sugadino seno, įdomios architektūros namo autentiškumą. Dar vienas malonus atradimas: namą tebegaubė toks pat storas, plačiašakis žaliuojantis ir gyvastingas ąžuolas, kokį vaikai matė vaikystėje.

Vis dažniau Dalia su vyru Juozu lankydavo Mineikiškį, vasaromis pabūdavo ilgėliau. Iš pradžių sunku būdavo matyti sugniuždyto gyvenimo liudininkus – tuos pačius ir jau nebe tokius. Nelengva būdavo įžengti į tą kambarį, iš kurio šeima buvo išvežta į prapultį, pasmerkta šalčiui, badui, mirčiai.

1994 metais doc. dr. Dalia Strazdienė išėjo į pensiją ir su vyru Juozu nutarė nuolat apsigyventi Mineikiškyje, kuriame yra daugybė nepabaigiamų darbų. Juozas atstatinėja sodybą, atkuria namo autentiką. Dalia šeimininkauja: augina kalakutus, bitininkauja, sodina daržoves, puoselėja gėlynus. „Argi gali žmogus, gyvendamas kaime, skursti?“ – stebisi ji. Ir dar. Čia puoselėjamas giminių atminimas. Ant vienos svetainės sienos Vileišių ir Klongevičių šeimų fotografijos, lentynoje – knygos apie juos. Ant kitos sienos Dalios tėvų fotografija, jos motina Sibire ir Lietuvoje. Kartais sodyboje vyksta giminių susitikimai.

Sunku pasakyti, kaip būtų susiklostę Klongevičių vaikų gyvenimai, jeigu ne bolševikų okupacija. Pažvelgusi į keturių tetų, dėdės ir tėvo fotografijas, Dalia atsidūsta: „Tai šešios tragedijos“.

Doc. dr. Dalia Strazdienė ir jos vyras Juozas dabar gerai žinomi žmonės Krinčino parapijoje ir Pasvalyje. Jiedu gieda Krinčino bažnytiniame chore, dalyvauja kultūriniuose renginiuose, yra aktyvūs Sėlių bendrijos nariai, Pasvalio M. Katiliškio viešosios bibliotekos ir Pilietinės visuomenės instituto projekto – suaugusiųjų pilietinio švietimo programos Civitas vykdytojai. Dalyvauja susitikimuose su politikos, kultūros, mokslo žmonėmis, mėgsta diskutuoti, pareikšti savo nuomonę įvairiais klausimais. Vykdant Sėlių bendrijos projektą „1863 metų sukilimas Pasvalio krašte“, Dalia Strazdienė nemažai laiko praleido archyvuose, ieškodama, tyrinėdama dokumentus, šifruodama sukilėlių pavardes. To darbo rezultatas – solidi publikacija kartu su doc. Genovaite Jusaitiene Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“.

Palinkėkime Daliai ir Juozui Strazdams geros sveikatos ir Dievo palaimos atkurti tai, ką kiti Lietuvoje suniokojo per penkis dešimtmečius.

© 2008 „XXI amžius“