Atnaujintas 2008 sausio 30 d.
Nr.8
(1601)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Žymaus filosofo jubiliejus

Antano Maceinos 100-osioms gimimo metinėms

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Antanas Maceina

Antanas Maceina – neabejotinai vienas žymiausių lietuvių filosofų, ryškiausia asmenybė religijos filosofijos srityje, be to, išleidęs ir keletą poezijos rinkinių.

Antanas Maceina gimė 1908 metų sausio 27 dieną Marijampolės apskrities Bagrėnų kaime, dabartiname Prienų rajone. Mokėsi Juodaraisčio pradinėje mokykloje, vėliau Prienų ,,Žiburio“ gimnazijoje. 1928-1932 metais studijavo Kauno universitete. Išvykęs į užsienį, Liuveno, Fribūro, Strasbūro universitetuose studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1934 metais jam suteiktas filosofijos daktaro vardas. Grįžęs į Lietuvą, 1935-1940 metais Kauno universitete dėstė pedagogiką ir kultūros filosofiją. Tuo laikotarpiu A. Maceina rašė daug straipsnių. Dar studijuodamas užsienyje, 1933 metais, susituokė su menotyrininke Julija Tverskaite. 1940 metų birželį, sovietinei kariuomenei įžengus į Lietuvą, Antanas Maceina su žmona ir sūnumis Sauliumi bei Augustinu pasitraukė į Vokietiją. Į Lietuvą sugrįžo 1941 metų rudenį ir toliau dėstė universitete, 1942 metų sausio mėnesį buvo paskirtas Filosofijos fakulteto dekanu. 1944 metais, sovietinei kariuomenei artėjant prie Lietuvos, pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Vokietijoje, daug dėmesio skyrė mokslinam darbui, leido knygas. Dėstė Fribūro universitete, vėliau gana ilgą laiką buvo Miunsterio universiteto profesoriumi.

Antanas Maceina tyrinėjimo pagrindinė sritis – religijos filosofija. Nagrinėjo ir pagrindines krikščioniškos filosofijos kryptis – augustinizmą ir tomizmą, siekė rasti tam tikrą vidurį tarp šių krypčių. Sau artimais religijos filosofais laikė Gabrielį Marselį, Nikolajų Berdiajevą, Vladimirą Solovjovą, Martiną Buberį.

Savo filosofijoje Antanas Maceina svarstė pagrindinius egzistencinius klausimus – žmogaus vertybių pasaulį, žmogaus ir Dievo santykį, kėlė klausimą – kokioje dvasioje žmogus gyvena, kokia jo gyvenimo kryptis? Čia jis nubrėžė ryškią takoskyrą tarp Dievo dvasios ir Antikristinės dvasios. Žmogus, rinkdamasis vertybes, renkasi ir dvasią, kuriai jis tarnauja: priimdamas antikristinės dvasios kelią, renkasi godumą, klastą, neapykantą. Nagrinėdamas tikėjimo vertybes, jis palietė žmogaus ir Dievo santykį. Maceina teigė: ,,Žmogaus santykis su Dievu įvyksta tiktai laike, tai yra istoriškai. Dievažmogio Apreiškimo istorija yra vidinis dieviškumo susijungimas su dieviškumu, Dievo dabartis laike. Dievo apsireiškimas laike yra pagrindinė sąlyga tikrajai religijai. Giliausia Apreiškimo prasmė yra ta, kad įgalintų Dievo ir žmogaus susitikimą, sudarydama prielaidas šiam susitikimui virsti asmeniniu. Kristus yra ta su pasiilgimu lauktoji pilnuma, ta nebesuardoma Dievo su žmogum vienybė, tobulas žmonijos atsiliepimas į dieviškąjį šauksmą. Dievo pažadas buvo įvykdytas – ,,Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jono evangelija). Amžinasis Logosas nusileido į laiką ir prisiėmė mūsų prigimtį, tapdamas žmogumi“.

Nagrinėdamas antikristinę dvasią, Maceina pažymi pagrindinius šios dvasios bruožus – godumą, klastą, neapykantą, iškreiptą laisvę. Bet pačiu esminiu šios dvasios bruožu filosofas laiko klaidingą meilės sampratą. Klaidinga yra tokia meilė, kurioje dominuoja savimeilė, kur nėra tikros meilės sau ir meilės kitiems. Meilė aplinkiniams pakeičiama manipuliacija, o meilė sau – savęs garbinimu. Maceina teigė: ,,Savimeilė atsuka žmogaus žvilgsnį nuo būties į save patį. Savimeilė yra posūkis nebūties link. Savimeilė yra jėga atgal nuo būties. Velnias yra pilnutinis bedievis kaip tik todėl, kad jis yra pilnutinis savimyla. Antikristinė dvasia yra žmogžudiška nuo pat pradžios – nuo pat Kaino laikų. Savimeilė yra antikristo ženklas, kelias ir priemonė veikti istorijoje“.

Pasirinktos vertybės nulemia, kokią dvasią konkretus žmogus ar žmonių grupės pasirenka. Tie, kieno pagrindinės vertybės yra klasta, godumas, neapykantos kurstymas, yra antikristinės dvasios nešėjai. Tie, kurie eina tikėjimo vertybių keliu ir vadovaujasi viltimi, pakantumu, meile, kieno gyvenimą nušviečia tiesos ir laisvės principai, yra Dievo dvasios skleidėjai.

Žvelgdamas plačiau, A. Maceina išskiria dvi teritorijas be sienų – Dievo valstybę ir antikristinės dvasios karalystę. Šiuo požiūriu filosofas artimas šv. Augustino idėjoms. A. Maceina rašė: ,,Antikristinėje karalystėje reiškiasi melas, klasta, tamsios minios klestėjimas. Minia visada yra geriausias laukas antikristinei karalystei kurtis ir klestėti. Juo labiau žmonija virsta minia, juo labiau joje įsigali Antikristas“.

Nagrinėdamas tikėjimo vertybes išpažįstančių žmonių, sudarančių Dievo valstybę bruožus, A. Maceina rašė: ,,Dievo valstybė žemėje nėra šventųjų karalystė. Ji tokia bus tik po visuotinio perkeitimo. Kristus yra tikroji Tiesa, ir kiekvienas, į savo širdį priimantis Kristaus dvasią, yra palaiminamas, jis žengia keliu, vedančiu į laisvę dabartiniame gyvenime ir atveriančiu kelius į Amžinąjį gyvenimą“.

Antano Maceinos pasitraukimas į Vakarus 1944 metais atvėrė kelius tolesnei veiklai. Nes tikriausiai Lietuvoje filosofas, pasižymėjęs nepriklausoma laikysena, būtų buvęs represuotas. Jo kolegos žymūs filosofai L. Karsavinas ir V. Sezemanas patyrė tremtinių dalią.

Levas Karsavinas mirė tremtyje 1953 metais, o Vosylius Sezemanas grįžo į Lietuvą 1958 metais, dar kurį laiką dirbo mokslinį darbą, tačiau tremtyje patirti išgyvenimai atsiliepė sveikatos būklei, jis dažnai sirgo ir 1963 metais mirė.

Tačiau pasitraukimas tapo Maceinų šeimos dramos priežastimi. Žmona Julija negalėjo vykti kartu su vyru, kadangi dukrelei Danutei buvo dar tik keli mėnesiai, tad ji su vaikais liko Lietuvoje, tikėdamasi, kad šeima netrukus vėl bus kartu. Tačiau šeimą atskyrė geležinė uždanga. Laisvės kaina dažnai yra didelė...

Antanas Maceina nagrinėjo laisvės sampratą, tai buvo viena iš jo mėgstamų temų. Jis rašė: ,,Kelias į žmogaus sudievinimą eina tiktai per žmogaus laisvę. Tik laisvas žmogus yra pasiruošęs priimti į save Dievą. Jei žmogus vergauja, jis virsta stabmeldžiu, jo gyvenime pasireiškia tamsa. Jei vergystė ilgalaikė, pasireiškia demonizmas, naikinantis asmenybę, pakertantis žmogiškojo Aš šaknis. Kristus veda žmogų į laisvę. Laisvė veda žmogų į atbaigtojo buvimo laimę“. A. Maceinos keliamos vertybinės nuostatos, laisvės samprata buvo aktuali ir prieš kelis dešimtmečius, ir dabar. Lietuvoje regime tiek iškreiptos laisvės apraiškas, tiek tikros laisvės pasireiškimą. Ir nuo to, kokią laisvę renkamės, priklauso ir laimė. Nes yra garbingo žmogaus laimė ir yra išdaviko ir prisitaikėlio laimė. Ir niekuomet ilgalaikėje perspektyvoje išdaviko ir prisitaikėlio laimė neatneša gerovės, tik nusivylimus, susvetimėjimą, dvasinį šaltį. Garbingo žmogaus laimė yra tikra, neiliuzinė ir ji įmanoma tuomet, kai savo gyvenime vadovaujamės Dievo žodžiu ir evangelinės tiesos pasireiškia mūsų gyvenime.

Antanas Maceina nuosekliai ir kryptingai nagrinėjo krikščioniškas, evangelines vertybes. Tai, ką jis teigė savo raštuose dar 1940-1960 metais, kai kam atrodė drąsu ir šiek tiek netikėta. Jis akcentavo, kad Bažnyčia – tai pirmiausia visa tikinčiųjų bendruomenė. Pirminė bažnyčia prasideda žmogaus širdyje. A. Maceina džiaugėsi Vatikano II Susirinkimo nutarimais, pritarė plintančiam ekumeniniam judėjimui, gerai vertino popiežių Joną Paulių II ir jo veiklą, siekiant laisvės komunistinio bloko šalių žmonėms, kad pasaulyje įsigalėtų tikėjimo vertybės ir socialinis teisingumas. Filosofas nuolat skaitė ir nagrinėjo Šventąjį Raštą ir teigė: ,,Tai, kas sakoma Šventajame Rašte, nėra tuščias posakių ir pamokymų rinkinys, Šventojo Rašto tiesos padeda rasti tikrąjį gyvenimo kelią, per Šventojo Rašto žodžius plinta Dievo žodžio sėkla, skleidžianti tikėjimą, viltį ir meilę daugeliui žmonių“.

Antanas Maceina nuo 1936 iki 1980 metų išleido daug veikalų: ,,Krikščionis pasaulyje“, „Ora et Labora“, ,,Jobo drama“, ,,Didysis inkvizitorius“, ,,Kultūros filosofijos įvadas“, ,,Niekšybės paslaptis“, ir daug kitų. 1970-1978 metais jis parengė ir išleido keletą fundamentalių veikalų: ,,Didieji dabarties klausimai“, ,,Religijos filosofija“, ,,Filosofijos kilmė ir prasmė“. Be to, A. Maceina rašė eiles, išleido du poezijos rinkinius – ,,Gruodas“ ir ,,Niekad ne namolei“. Kaip poetas jis pasirašinėjo Antano Jasmanto slapyvardžiu. Jasmantai – prosenelių iš motinos pusės pavardė. Filosofas mėgo poeziją, vertino Maironio, Fausto Kiršos kūrybą, mėgo skaityti ir poetų simbolistų Rainerio Marijos Rilkės, Artūro Rembo, Konstantino Belmonto kūrybą.

1970 metais Antanas Maceina, palikęs pedagoginį darbą Miunsterio universitete ir išėjęs į pensiją, atsidėjo moksliniam darbui, kūrybai, rašė straipsnius, knygas, eilėraščius. Be religijos filosofijos, domėjosi ir kitomis filosofijos sritimis – kultūros filosofija, istorijos filosofija, egzistencializmu, mėgo skaityti žymių egzistencialistų Martino Haidegerio ir Karlo Jasperso knygas. Vienas iš mėgstamiausių jo filosofų buvo rusų filosofas ir istorikas Vladimiras Solovjovas. A. Maceinai imponavo šio filosofo idėjos: jo krikščionių vienybės idėja ar teiginiai apie Kristaus reikšmę žmonijos istorijoje. Jis domėjosi ir V. Solovjovo istoriniais veikalais. Šį filosofą vertino ir A. Maceinos kolega, buvęs ir jo dėstytoju Kauno universitete Stasys Šalkauskis. Iš jo filosofas ir perėmė pagarbų požiūrį į V. Solovjovą, jo paveiktas domėjosi įvairių krikščionybės autoritetų, ypač I. Lajolos, raštais. Gyvendamas Lietuvoje, A. Maceina bendraudavo su L. Karsavinu, J. Eretu, F. Kirša ir kitais intelektualais. Juos visus siejo bendra krikščioniška pasaulėžiūra. Išvykęs į Vokietiją, filosofas kartais jautė vienatvę, kurią išsakydavo laiškuose. Atsidėjo mokslinei veiklai, kūrybai, pedagoginiam darbui, bendravo su taip pat į Vakarus pasitraukusiu filosofu Juozu Eretu.

Antano Maceinos žmona Julija mirė 1971 metais. Lietuvoje gyvena visi trys filosofo vaikai – duktė Danutė, kuri dažnai dalyvauja tėvo atminimui skirtuose renginiuose, sūnūs Augustinas ir Saulius. Augustinas – žinomas pianistas, Saulius – gydytojas, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos pareigūnas, jo žmona rašytoja ir eseistė Tatjana Maceinienė nagrinėja A. Maceinos kūrybinį palikimą, daug prisidėjo prie jo poezijos rinkinių išleidimo Lietuvoje. Žmona ir vaikai sovietmečiu ilgą laiką negalėjo bendrauti su Antanu Maceina. Sūnui Sauliui pavyko susisiekti su tėvu tik 1971 metais, nuo tada jie bendravo laiškais. Duktė Danutė norėjo nuvykti pas tėvą į Vokietiją, tačiau sovietinis saugumas nedavė leidimo išvykti. Antanas Maceina mirė Vokietijoje, Miunsterio mieste, 1987 metų sausio 27-ąją – savo gimtadienio dieną.

Poetas Justinas Marcinkevičius, pažymėdamas A. Maceinos nuopelnus, sakė: ,,Antanas Maceina neabejotinai yra viena ryškiausių asmenybių Lietuvos kultūros ir mokslo pasaulyje. Jis pasižymėjo tikru filosofiniu talentu, įžvalga, pasižymėjo ir kaip drąsus savo krašto patriotas“.

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas apie Antaną Maceiną sako: ,,Kaip mūsų poezija būtų be galo skurdi be Donelaičio, Maironio, Brazdžionio, taip visas mūsų gyvenimas būtų skurdus be Antano Maceinos. Mano dvasiniame pasaulyje Maceina yra aukščiau už visus kitus mąstytojus. Turiu per tūkstantį religinės minties knygų, bet iš visų šių knygų labiausiai vertinu Maceinos knygas. Man ypač didelį įspūdį paliko ,,Didysis inkvizitorius“. Taip, jūs mane matote kaip vyskupą, Ateitininkų federacijos dvasios vadovą. Kiek jau teko sakyti pamokslų, vesti rekolekcijų... Neturėčiau nei pusės to, ką turiu, jei ne Antanas Maceina“.

Nors nuo Antano Maceinos mirties praėjo daugiau kaip 20 metų, jo vardas dažnai minimas, jo knygos populiarios ir vis labiau skaitomos. Jei 1990-1993 metais su A. Maceinos kūrybiniu palikimu buvo susipažinę nedaugelis, tai dabar jis populiarus įvairiuose sluoksniuose – tarp dvasininkų, filosofų ir istorikų, tarp akademinio jaunimo, mokytojų, jo kūryba domisi ir vertina daugelis į krikščioniškas vertybes besiorientuojančių žmonių. Drąsiai galima teigti, kad Antanas Maceina yra greta labiausiai nusipelnusių Lietuvos kultūrai žmonių – Maironio, B. Brazdžionio ir kitų. Šis žymus intelektualas pasižymėjo ir kaip atsidavęs savo Tėvynei pilietis, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos moksle ir kultūroje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija