Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Įžvalgos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Proza
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Neokomunistai ir Naujų koalicijų euforija

Linas ŠALNA

Škac! Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Lietuvos „politikai“ dar kartą parodo, kaip jie nepaiso rinkėjų valios. Jie kuria įvairias sau tinkamas koalicijas, kad tik išliktų valdžioje. Tai daro kelis kartus tarp rinkimų, kurių rezultatais vadovaudamiesi turėtų tvarkyti valstybės reikalus. Bet rinkimų rezultatai jiems nė motais.

Štai tų pačių „pokiliminių“ žaidimų pagalba iš valdančios koalicijos prieš keletą metų išstumtas A. Paulauskas sausio pradžioje komandiruoja savo draugą, KGB rezervistą, į Kėdainius, kad kartu su V. Uspaskichu suderintų veiksmus, kuriant naują, šįkart didžiąją neokomunistinę, koaliciją. Juk privalu, kad visa valdžia tektų „taryboms“. Taip į valdžios viršūnes susodinami tie patys „profesionalai“ iš buvusios „garbingosios“ SSKP, turintys patirtį valdyti valstybę (tikriau, žmones) kelis dešimtmečius. Dabar jie išsiskirstę po įvairias grupuotes („partijas“). Jie sugeba, ne tik valdyti, bet ir priglausti daug turto. Tai daryti reikia skubiai, nevėluojant, kol idėjinis A. Paulausko draugas, buvęs VSD vadovas A. Pocius, savo pozicijas perdavęs P. Malakauskui, dar viską tvirtai laiko savo rankose: tebedirba „pociniai“, pavaduotojai ir „demokratų valdomai“ visuomenei neprieinami įslaptinti KGB agentai (tarp jų ir Lietuvai „lojalūs“ diplomatai su čekisto bilietu). Įdomu, kada Valionis ir panašūs diplomatai buvo lojalūs: ar prie sovietų, ar prie Lietuvos? Prezidentas sako, kad prie Lietuvos, bet tuo visiškai tikėti negalima. Toliau vyksta nepertraukiamas buvusių disidentų sekimas (A. Petrusevičius – tik vienas iš daugelio atvejų) ir panašūs dalykai. Todėl dabar reikia tik surasti naują rafinuotą variantą, kaip be jokių rinkimų sudaryti „naują koaliciją“, „naują valdžią“. Ir visus įtikinti, kad tai padaryta tautos gerovei bei Valstybės labui.

Ir štai pagal tokį planą kurjeris nuvyksta į Kėdainius ir su „kniaziumi“ (Rusijos ambasadoriumi Kėdainiuose) aptaria keletą galimų variantų. Pataria iš „sukonservatėjusių“ socialdemokratų išsireikalauti kiek galima daugiau postų paimant juos iš „susocialdemokratėjusių“ konservatorių. Tiesa, Uspaskichas teigia neisiąs į jokias koalicijas, jei nebus vykdomi jo reikalavimai – už būsimas paslaugas iš Paulausko jis reikalauja pasistengti atimti buvusio partiečio, dabar jau „pilietininko“, Seimo pirmininko kėdę, jo paties, Paulausko, naudai. Svarbu, kad būtų nubaustas partijos išdavikas. Ir Paulausko kurjeris pažada šį reikalą sutvarkyti. Sutvarkyti asmeniškai, „privačiai“.

O juk dar neseniai Paulauskas tvirtino esąs įsitikinęs, kad Uspaskichas dirba su užsienio (Rusijos) spectarnybomis. Lygiai taip pat, kaip ir iš Prezidento posto nušalintas R. Paksas. Paulauskas taip pat teigė, kad Darbo partijos kūrimas buvo paremtas verslo metodais, o buvimas valdžioje buvo grindžiamas galimybėmis kaupti kapitalą. Kaip to įrodymą jis pasakė pavyzdį: „darbiečių“ ir socialdemokratų ginčą – kas skirstys Europos Sąjungos paramą?

Taigi į valdančiąją koaliciją prisijungiantys socialliberalai skuba atsinešti ir savo „kraitį“ – mūsų prokuratūros Rusijoje ieškotą, o dabar į namų areštą uždarytą Archangelsko klajūną. Tačiau naujaisiais savo partneriais koalicijoje nepatenkinti liberalcentristai – jie teigia nematą reikalo skubėti ir tikina, jog pirmiausia reikia priimti sprendimus Seime dėl nacionalinio investuotojo į naują atominę elektrinę (AE) „Leo LT“. Tai padaryti siūlo kaip tik šią savaitę. Todėl praėjusią savaitę Vyriausybėje kartu pusryčiavę valdančiųjų socialdemokratų, valstiečių liaudininkų, „pilietininkų“, liberalcentristų bei naujųjų koalicininkų socialliberalų vadovai išsiskirstė nieko konkretaus nesusitarę. Premjeras po politinių pusryčių irgi buvo nekalbus, tepasakė: „Tarsimės“, o tai reiškia, kad gal šią savaitę bus susitarta kas nors konkrečiau. Bet ir vėl koją kiša Liberalų ir centro sąjungos vadovas A. Zuokas teigdamas, jog pirmiausia reikia sulaukti šios savaitės balsavimų Seime dėl „Leo LT“ ir įsitikinti, ar iš tiesų valdančioji dauguma nebandoma formuoti tik dėl minėto projekto. Naujasis koalicininkas Paulauskas jau rimtai sunerimo: matyt, valdančiojoje koalicijoje „yra įtampų“, kurias reikia pirma tarpusavyje išsiaiškinti, o ne skubėti dalintis naujais postais ir balsais dėl Leo LT.

Taigi netrukus atsiras nauja „didžioji“ koalicija, kuri reiškia ne ką kitą, kaip tik KGB karininkų, rezervistų ir jų advokatų suręstą sąjungą. Tai bus naujas konservatorių (TS) pralaimėjimas. Juk, kaip mėgsta vis kartoti A. Kubilius, pagrindinis jo tikslas – nuo valdžios sulaikyti Uspaskichą. Bet kaip visada išeina blogiau. Į valdžią ateis kažkada valstybininko vardo susilaukusieji A. Paulausko žmonės, nė kiek ne geresni už „darbiečius“. Į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigose dorai dirbusio A. Matulevičiaus postą kostiumą jau matuojasi ištikimas Paulausko tarnas (pagal komunistinę praeitį) A. Sadeckas. Jam atėjus bus galima toliau nebesirūpinti: jokios reformos valstybės saugumo srityje nevyks, nebent bus tobulinamas KGB stilius, nepakeičiamieji „kontoros“ pavaduotojai – D. Jurgelevičius ir D. Dabašinskas – galės ramiai plėtoti savo veiklą, kurią Seimas „nederamai“ išpeikė. A. Matulevičių užtariantis bendrapartietis V. Muntianas Seimo pirmininko kėdėje tikriausiai bus pakeistas pačiu Paulausku (aplinkos apsaugos ministro kėdė jam per prasta). Tokią perstumdymo seką nulems gražiai surežisuoti „porinkiminiai“ žaidimai. Beje, sumodeliuoti Lubiankos pašonėje. Tinkantys ir „Maximos“ kapitalo užtarėjui G. Kirkilui, stumiančiam „Leo LT“ reikalą – jis gauna naujų sąjungininkų.

Uspaskichas kalba, kad konservatoriai yra susijungę virkštele su socdemais, ir todėl jie, konservatoriai, atsakingi už mažus gydytojų atlyginimus, už mokytojų streikus, už kultūrininkų skurdą, už infliaciją ir atominį slibiną. O kokius argumentus tokiose koalicijų kūrimo sąlygose pateikia konservatorių vadas A. Kubilius? Jis vėl kuria kažkokią efemerišką Dešiniųjų koaliciją. Kuria labai pompastiškai. Tačiau jis turėtų prisiminti: kaip konservatorių politikos neišgelbėjo jų sukurta „tigro šuolių“, Proveržio ar panašios koalicijos, taip neišgelbės ir Dešinioji koalicija, kuriama su didžiule pompa – tautai nereikia skambių žodžių. Tautai reikia darbų. Tautai reikia veiksmų. Ir to pasigendama iš Tėvynės sąjungos vadovo.

Tad vėl sulauksime tik blogų permainų: vadinamieji socialdemokratai bolševikiniu metodu iškart užsmaugs kažkiek prasikalusią demokratiją (nors trumpam buvo nugalėtas „buldozerinis“ balsavimo būdas – priimant savo sprendimus valdantiesiems tekdavo atsižvelgti ir į opozicinių partijų pasiūlymus). Dabar visų atspalvių kairieji vėl paleis savo „buldozerį“ ir priims bet kokį sau palankų sprendimą. O Kubiliaus išliaupsinta Dešinioji koalicija taps tik besiplepančiųjų klubu, surengusiu pirmą ir paskutinę savo konferenciją. O valdžios svertai atsidurs ne tik Paulausko rankose, bet ir Uspaskicho grupuotės vadelėse. Juk „profesionalai“ socdemai abu juos labai vertina už neįkainojamą paramą triuškinant dešiniuosius. O kaipgi „nepasidarbuosi“, kai turi kagėbistines šaknis šeimoje, ar kai vykdai svetimos valstybės spectarnybų užsakymus. Kai pažiūros vienodos – abu gerai ir sutaria.

© 2008 „XXI amžius“