Atnaujintas 2008 vasario 16 d.
Nr.12
(1605)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną

(Tęsinys. Pradžia Nr. 2, 4, 6, 8, 10)

Vincas Mykolaitis-Putinas
ir žmona (stovi iš kairės)
su giminėmis
Nuotrauka iš Maironio lietuvių
literatūros muziejaus fondų

Pagaliau ir pati Azija tada rūpinosi kaip greičiau prisivyti Vakarų Europą. Jei čia Rytais laikysime tik Rusiją, tai ji irgi tik vijosi Vakarų Europą ir vertingiausi jos kultūros laimėjimai buvo vakarietiški.

O tarp specifiškai rusiško ir totoriško despotizmo ir vakarietiško liberalizmo ir demokratizmo nebuvo įmanoma jokia sintezė, reikėjo griežtai pasirinkti vieną šių dviejų tendencijų. O Rytais laikyti Tarybų Sąjungą man atrodė absurdiška, nes jos du žymiausi ir esminiai pradai -marksizmas ir technika – buvo sukurti Vakaruose ir iš ten perkelti į Rusiją. Ir visa Lietuvos istorija, visa jos praeitis vyko Vakarų Europos zonoje ir atmosferoje. Jos religija, jos visa kultūra, jos Renesansas, jos Barokas, jos Švietimo koncepcija, jos Romantizmas, jos Realizmas yra atkeliavę iš Vakarų Europos ir yra turėję lemiančios reikšmės ir lietuvių liaudies kūrybai. Ir dėl visų motyvų aš pasiūliau lietuvių tautai orientuotis į Vakarų Europą, nugalėti savo atsilikimą, išsivaduoti iš rusų caristinio jungo ir baudžiavos dvasios, išsilaisvinti nuo šovinistinės lenkiškos įtakos, kurti individualią, originalią, savitą lietuvišką kultūrą, kuri sintetintų lietuvių liaudies kūrybą ir Vakarų Europos kultūros laimėjimus.

V. Mykolaitis-Putinas tuojau „Židinyje“ per du numerius atspausdino šį mano per greitai parašytą etiudą, prie jo pridedamas kelias savo kritiškas pastabas. Po to jis mane paprašė parašyti etiudą apie L. Tolstojų, nes artėjo jo jubiliejus. Aš dar būdamas moksleiviu buvau plačiai susipažinęs su klasikine rusų literatūra ir ją pamėgęs. Buvau perskaitęs Gogolio, Puškino, Lermontovo, Dostojevskio, L. Tolstojaus, A. Čechovo, D. Merežkovskio ir A. Bloko raštus, bet ypač buvau pamėgęs ir susidomėjęs F. Dostojevskio kūryba, kurio raštus jau kelis kartus buvau perskaitęs, tad rašydamas apie L. Tolstojų norėjau neatitrūkti ir nuo F. Dostojevskio. Tad ir parašiau etiudą, tema „L. Tolstojus ir F. Dostojevskis“, kuriame palyginau abiejų kūrybą, jų pasaulėžiūras, jų gyvenimus ir jų asmenybes. Rašiau su įkvėpimu.

Tam dar pasinaudojau D. Merežkovskio, S. Zveigo ir N. Berdiajevo šia tema parašytais raštais. V. Mykolaitis-Putinas ir šį mano etiudą mielai atspausdino, nieko netaisęs ir jokių kritikinių pastabų nepridėjęs.

Jis labai patiko mano buvusiam gimnazijos mokytojui J. Lindei-Dobilui ir jis žurnale „Jaunoji Lietuva“ apie jį parašė entuziastišką straipsnį.

Po to V. Mykolaitis-Putinas mane paprašė parašyti etiudą apie naująją prancūzų literatūrą. Šia tema kvalifikuotai parašyti reikėjo įsigyti ištisą biblioteką. O tam jau nepakako V. Mykolaičio-Putino laiškuose siuntinėjamų dolerių. Norėdamas tam gauti papildomų lėšų pradėjau bendradarbiauti Lietuvos oficioze „Lietuvos aidas“. Šiam dienraščiui rašiau tik trumpus straipsnelius aktualiom kultūrinėm, literatūrinėm ir meninėm temom. Nė vieno straipsnio politine ar visuomenine tema jam neparašiau ir negalėjau parašyti, nes tuo metu visiškai nesidomėjau jokia politika ir jokių politinių dienraščių neskaičiau.

Įsigijęs daugybę naujausių knygų, šį etiudą rašiau kelis mėnesius. Stengiausi į šį etiudą įdėti pačią naujausią ir objektyviausią informaciją. Buvo nelengva rašyti apie to krašto literatūrą, kur kasmet vien naujų romanų pasirodydavo po du ar tris tūkstančius, kur triukšmavo kelios dešimtys srovių, sąjūdžių, ir krypčių, kur skambėjo viso pasaulio literatūrų aidai. Juk tada Paryžius buvo beveik viso pasaulio kultūros ir civilizacijos centras. Ir vis dėlto tą etiudą parašiau jį pavadindamas „Naujausioji prancūzų literatūra“. Jis buvo gan ilgas, nes „Židinyje“ buvo spausdinamas per tris numerius. V. Mykolaitis-Putinas į jį neįdėjo jokių pataisymų, jokių pastabų, niekas nieko savaip neperredagavo. Jį pažodžiui atspausdino taip, kaip jis buvo parašytas, tik nubraukė prie jo pridėtą labai plačią bibliografiją. Šio etiudo rašymas atėmė daug laiko ir nuo mano universitetinių studijų, bet jį rašydamas aš irgi studijavau, tik intensyviau ir labiau susitelkęs nei universiteto auditorijoje. Jį rašydamas plačiai ir pagrindinai susipažinau su naująja prancūzų literatūra ir pagrindinėm jos srovėm ir tendencijom ir esu dėkingas V. Mykolaičiui-Putinui, kad jis mane paskatino prie šio darbo.

V. Mykolaičio-Putino skatinamas mano studijų Paryžiuje metu „Židiniui“ daviau atspausdinti savo etiudą „Kritikos psichologija“. Tai buvo paimtas fragmentas iš tada Socialinei aukštajai mokyklai mano rašomos daktarinės disertacijos „Spaudos psichologija“. Šį etiudą rašydamas susipažinau su to meto prancūzų literatūrinės kritikos lygiu, su jos teorija, su jos metodologija ir su jos pagrindinėmis srovėmis. Tai turbūt mano geriausias etiudas iš visų mano parašytų rašinių iš literatūros mokslo srities. Jis man ir vėliau padėjo rašyti literatūrinės kritikos straipsnius.

Tuo metu, irgi V. Mykolaičio-Putino skatinamas, „Židiniui“ parašiau jubiliejinį straipsnį apie genialųjį vokiečių Renesanso dailininką A. Diurerį. Tai buvo pirmas mano straipsnis iš dailės srities.

Vėliau jų rašydavau ne mažiau negu iš literatūros srities. O „Židinio“ kultūros apžvalgai dar rašydavau mažesnių straipsnelių, pvz., apie O. Milašių, apie prancūzų teatrą ir kita.

Čia noriu dar pabrėžti, jog V. Mykolaitis-Putinas užsakydamas man etiudų ir straipsnių niekad nenurodydavo nei jų apimties, nei jų pobūdžio. Niekad nepatiekdavo kokių nors metodologinių ar kitokių patarimų, kurie būtų labai pravertę jo jaunesniam kolegai. Turbūt jis nenorėdavo varžyti autoriaus laisvės, o gal neturėjo pedagoginių įgūdžių. Jis tik pasitenkindavo nurodęs pageidaujamas temas. Tad buvo malonu, jauku ir gera su juo bendradarbiauti. Jis pats mėgo laisvę ir kito laisvės nevaržė.

Paryžiuje, be plačių studijų Sorbonos universitete, Kolež de France ir Aukštojoje socialinėje mokykloje, dar lankiau tarptautinius ir vietinius rašytojų, dailininkų, filosofų ir sociologų kongresus ir konferencijas, dramos teatrus ir meno muziejus, dailės parodas. Čia turėjau progos jau konkrečiai, asmeniškai susipažinti su to meto didžiaisiais pasaulio rašytojais, filosofais, dailininkais, teatro kūrėjais ir sociologais. Tokiu būdu čia susipažinau su tokiais rašytojais kaip Romenas Rolanas, Polis Klodelis, Andrė Židas, Fransua Moriakas, Francis Žamme ir Enri Bremonas, tokiais filosofais kaip Enri Bergsonas, Eduardas Le Rua, Morisas Blondelis, Enri Deliukena, Gabrielis Mersie, Emanuelis Munie, su tokiais dailininkais kaip Pablo Pikaso, Enri Matisas, Žoržas Ruo, Maiol, Morisas Denė, su tokiais naujojo teatro kūrėjais, kaip Gastonas Buty, Šarlis Diulenas, Liui Žuvė. Garsiųjų Paryžiaus kavinių beveik nelankiau, nes tam neturėjau nei laiko, nei lėšų. Tokiu būdu vis plačiau ir giliau susipažinau su šiandiene literatūra, su moderniąja daile, su naujuoju teatru, su XX amžiaus filosofija. Ir žinojau, jog visa tai man labai pravers grįžus Lietuvon ir labai padės jos kultūrą pakelti į europinį lygį.

Deja, to meto katalikų visuomenės vadovai norėjo mane bet kuria kaina pastūmėti į politikos, žurnalistikos ir politinės publicistikos sritį. Tai darė visiškai neatsižvelgdami į mano natūralius palinkimus. Literatūroje ir filosofijoje aš jau buvau šiek tiek pasireiškęs ir šis mano pasireiškimas nesiderino su reakcine ir intelektualine A. Jakšto ir prof. J. Ereto linija ir su visa prof. Kuraičio, prof. S. Šalkauskio ir prof. M. Reinio tomistine filosofija. Literatūroje aš buvau linkęs į modernizmą ir naujų kelių ieškojimą, o filosofijoje į personalizmą ir egzistencializmą. O politikoje aš dar niekuo nebuvau pasireiškęs.

Tad, matyt, ir buvo manyta visas mano pavojingas literatūrines ir filosofines tendencijas paskandinti politinių ir partinių kovų sūkuryje ir tokiu būdu išvengti gresiančio katalikų visuomenės skilimo.

Ir štai 1929 metais iš „Ryto“ leidėjo „Tiesos bendrovės“ gavau kvietimą grįžti Lietuvon ir tuojau pasidaryti vyriausiuoju dienraščio „Rytas“ redaktorium. Iš Katalikų mokslų akademijos gavau pranešimą, jog man jos stipendija nutraukiama ir kad aš tuojau grįžčiau „Ryto“ redaguoti. O aš dar labai norėjau kelerius metus Paryžiuje studijuoti, nes maniau, jog visos mano ligšiolinės studijos yra tik pradžia ir, be to, visiškai nenorėjau įsikišti į politiką.

Tad kreipiaus į Švietimo ministeriją, kad ji dar dvejiems metams suteiktų man stipendiją Paryžiuje studijuoti. Šis mano prašymas kategoriškai buvo atmestas, nors jį parėmė J. Tumas-Vaižgantas ir J. Lindė-Dobilas. Tada dar kreipiaus į „Lietuvos aidą“, kad jis mane paskirtų savo nuolatiniu specialiu korespondentu kultūros sričiai su nuolatine alga. Ir šis mano pasiūlymas buvo atmestas. Tada „Ryto“ leidėjams parašiau laišką, kad sutikčiau būti jo vyriausiuoju redaktorium, jei jis būtų padarytas nepartiniu dienraščiu, jei būtų atsisakyta nuo partinės demagogijos, jei jo pagrindiniams skyriams būtų paskirti kompetentingi redaktoriai, jei būtų sudaryti jo nuolatinių bendradarbių kadrai, jei būtų jame sudaryta speciali didelė biblioteka, jei jam būtų užprenumeruoti didieji pasaulio dienraščiai. „Ryto“ leidėjai man atsakė, jog jie mielai sutinka su visomis šiomis mano sąlygomis ir reformomis.

Iš niekur negavęs stipendijos ar kokių nors kitokių lėšų 1929 m. vasarą grįžau iš Paryžiaus, labai nusiminęs ir labai pavargęs. Trejus metus nebuvau buvęs Lietuvoje, tad norėjau pirmiausia čia pailsėti ir fiziškai sustiprėti, pasižvalgyti po visą kraštą ir susipažinti su jo nuotaikomis ir tendencijomis. Norėjau giliau, plačiau ir konkrečiau susipažinti su Lietuvos politiniu gyvenimu, paruošti numatytas „Ryto“ reformas, joms įvykdyti surasti rimtų bendradarbių. Bet „Ryto“ leidėjai su tuo nesutiko: jie tuojau mane paskyrė vyriausiuoju redaktoriumi ir apie tai viešai paskelbė. Apie jokias anksčiau sutartas reformas jie ir girdėti nenorėjo. Pasirodė, jog jie neturėjo jokios nuovokos, koks turi būti geras dienraštis ir nenorėjo nieko keisti: jie tik troško greičiau grįžti į valdžią ir manė, jog vien tik partinė demagogija padės jiems šį tikslą pasiekti. Ir „Rytas“ buvo labai žemo lygio, neturėjo jokio prestižo ir visuomenei nedarė jokios įtakos, neturėjo ir didesnio skaitytojų skaičiaus. Tokio lygio dienraštį man tiesiog buvo gėda redaguoti.

Reikėjo jį iš pagrindų reformuoti, norint, kad jis įgytų daugiau pasitikėjimo, daugiau jėgos ir įtakos. Tada jau būtų buvę galima galvoti apie tautininkų diktatūros nušalinimą ir apie demokratines santvarkos grąžinimą. Bet leidėjai jokių reformų nenorėjo.

O aš nei redakcijoje, nei tarp jos artimiausių bendradarbių neturėjau nė vieno šalininko. Beveik kasdien kilo nesusipratimas po nesusipratimo, skandalas po skandalo. Ir aš susipykau su visa krikščionių demokratų partija ir su visais klerikalais. Aš jų buvau apšauktas „slaptu masonu“. Paskui buvau dar supykdytas su valstiečiais liaudininkais ir su tautininkų valdžia. To meto diktatorius prof. A. Voldemaras vieną naktį pas mane atsiuntęs su savo adjutantu karininkus pareikalavo, kad aš geruoju pasitraukčiau nuo „Ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pareigų, nes jis turįs ir kitų priemonių mane nušalinti, jog man nepavyksią „Ryto“ reformuoti ir, jei aš norįs europinio lygio dienraštį turėti, tai turįs pats naują dienraštį įsteigti ir būti drauge ir jo leidėju, ir jo redaktorium. Bet naujam dienraščiui įsteigti to meto sąlygomis reikėjo mažiausia 100 000 litų, o aš nė lito neturėjau.

Tuo metu galutiniam krikščionių demokratų ir klerikalų prestižui pakirsti buvo dirbtinai sudarytos dvi didelės prel. Olšausko ir ūkininkų sąjungos lašinių skutimo bylos. Abi jos buvo žiauriai pralaimėtos.

Buvo nušalintas diktatorius A. Voldemaras. Sudaryta nauja T. Tūbelio vyriausybė, bet krikščionys demokratai į ją nebuvo pakviesti. Ir jie pasidarė dar piktesni. Mano buvimas „Ryte“ pasidarė visiškai nebeįmanomas. Ir iš jo pasitraukiau, tik du mėnesius ten beprasmiškai pasikamavęs. Ir dabar atsidūriau gatvėje, be jokio pragyvenimo šaltinio.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija