Atnaujintas 2008 vasario 27 d.
Nr.16
(1609)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pagerbtas jauniausias signataras

Vasario 16-osios akto signataro Kazio Bizausko 115-osioms gimimo metinėms

Kazimieras Dobkevičius

Jauniausias Vasario 16-osios
akto signataras Kazys Bizauskas

Prof. Stanislovas Sajauskas
skaito pranešimą apie signataro
Kazio Bizausko nuveiktus darbus
Autoriaus nuotrauka

Skulptorius Juozas Širvinskas
pasakoja apie politinio tremtinio
nutapytus Sibiro kančių paveikslus
Autoriaus nuotraukos

Prie Sibiro kančių paveikslų

A. ir P. Galaunių namų šeimininkė
Kazimiera Galaunienė su savo
įpėdine – naująja šių namų vadove
hum. mokslų dr. Inga Nėniene

Jaukiuose M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose Kaune, Vydūno al. 2, kuriuose 1933–1940 metais gyveno Kazys Bizauskas (1893 – 1941) su šeima, įrengtas memorialinis kambarys. Nuotraukos, dokumentai, knygos, daiktai pasakoja apie tragiško likimo 1918 m. vasario 16 dienos akto jauniausio signataro K. Bizausko gyvenimą ir darbus.

Vasario 13 dienos popietę į Galaunių namų jaukią svetainę rinkosi miesto kultūrinė inteligentija, jaunimo atstovai paminėti 115-ųjų signataro gimimo metinių. Šių namų šeimininkė Kazimiera Galaunienė pristatė profesorių Stanislovą Sajauską, kuris padarė pranešimą „K. Bizausko įnašas į Lietuvos nepriklausomybę“.

K. Bizauskas gimė 1893 m. vasario 14 dieną Latvijoje, Kuldigos apskrityje, Pavilostoje. Nieko nuostabaus, kad K. Bizausko vardas beveik iki praėjusio šimtmečio pabaigos buvo nustumtas į signatarų sąrašo pabaigą. K. Bizausko pavardė mūsų spaudoje plačiau sumirgėjo tik atgavus nepriklausomybę. Šis žmogus labai jaunas spėjo pasižymėti visuomeniniame gyvenime. Antra vertus, ar jį kas nors būtų rinkęs į Lietuvos Tarybos generaliniu sekretoriumi? Pasak prof. S. Sajausko, apie K. Bizausko tėvą žinios labai skurdžios, atrodo, kad jo būta apsišvietusio žmogaus, nes vėliau pagarsėjo kaip vienas pirmųjų Lietuvos idėjinių kooperatininkų, steigęs ir vadovavęs kooperatyvams Kuršo Skaistkalnėje, Pašvitinyje, Pumpėnuose, Kupiškyje ir Anykščiuose.

Anksti netekęs tėvų, baigęs Skaistkalnės pradžios mokyklą, Kazys įstojo Mintaujos gimnazijon. Ypač didelę įtaką jaunajam Kaziui turėjo jo dėdė kunigas vienuolis Antanas Bizauskas, kuris vėliau, 1909 metais, slapta atgaivino pranciškonų vienuoliją Kretingoje. Vienuolis kunigas turėjo didelės įtakos savo brolvaikiui, jaunajam Kaziui, diegdamas jam giliu tikėjimu grįstą krikščionišką pasaulėžiūrą ir meilę tėvynei Lietuvai. Mirus Kazio tėvui, dėdė našlaitį brolvaikį globojo ir mokslino – išsiuntė jį į Šveicarijos Švyco Marijos Hilf gimnaziją. Gaivus kalnų oras, pasakiški vaizdai sustiprino jaunuolio sveikatą. Kalnų krašte gimnazistas puikiai išmoko vokiečių ir prancūzų kalbas. Be to, mokėjo latvių, lenkų ir rusų kalbas. Grįžęs į Lietuvą jaunasis K. Bizauskas 1908–1909 metais mokėsi Vilniuje, Vinogradovo gimnazijoje, o 1910 m. rudenį mokslą tęsė grafo Platovo gimnazijoje Kaune, kurią baigė 1913 metais. Tų pačių metų rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Aktyviai reiškėsi Maskvos lietuvių studentų ateitininkų „Rūtos“ draugijoje. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė studijas. Teko grįžti į Lietuvą. Panevėžyje dirbo lietuvių gimnazijoje inspektoriumi, buvo miesto valdybos narys, redagavo „Rygos balsą“. 1917 m. rugsėjo 18–22 dieną dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 m. vasario 16 dieną pasirašė istorinį Lietuvos nepriklausomybės aktą. Tądien jis teturėjo tik dvidešimt penkerius metus.

Bizauskas buvo vienas iš aktyviausių XXVII knygos mėgėjų draugijos narių, organizavo leidyklą „Žinija“, išleido V. Pietario raštus. Jauniausias signataras spaudoje dirbo nuo 1909 metų, bendradarbiaudamas „Draugijoje“, „Ateityje“, „Šaltinyje“, „Viltyje“, „Vienybėje“. 1911–1913 metais dar būdamas gimnazistu tvarkė „Ateities“ žurnalo administracinius reikalus, 1920 metais išleido Spilmano „Išpažinties paslapties“ vertimą.

Prezidentui dr. Kaziui Griniui sudarius ministrų kabinetą, tapo švietimo ministru, parodė plačią kuriamąją iniciatyvą, palaikė kiekvieną švietimo srities sumanymą, kylantį iš įvairių visuomeninių sambūrių. K. Bizausko amžininkas A. Mažiulis rašė, kad „prof. Vaclovas Biržiška K. Bizauską, kaip švietimo ministrą, laikė pačiu šviesiausiu, geriausiai suprantančiu kultūros reikalus, nors jis nebuvo baigęs universiteto...“

1922 m. kovo 30 dieną K. Bizauskas paskiriamas Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto. Nuo 1923 m. lapkričio 24 dienos – Lietuvos atstovu JAV. 1927 m. rugsėjo 4 dieną tapo Lietuvos įgaliotuoju ministru Latvijoje, o nuo 1928 m. gegužės 16 dienos – Anglijoje. Nuo 1930 m. spalio 14 dienos Hagoje atstovavo Lietuvos interesams. Nuo 1931 m. spalio 1 dienos dirbo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje įgaliotuoju ministru, nuo 1932 m. spalio 1 dienos – Teisių ir administracijos departamento direktoriumi. 1939 m. kovo 27 dieną sudarius koalicinį kabinetą, K. Bizauskas paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju. Šias pareigas ėjo iki 1940 metų birželio. Bolševikams okupavus Lietuvą, iš Užsienio diplomatų susilaukė daugybės pasiūlymų pasitraukti į Vakarus. Atsisakė. Liko Lietuvoje. 1940 m. liepos 20 dieną buvo suimtas. Po pusės metų tardymo NKGB pateikė kaltinimą. Kaltas, nes buvo Lietuvos laikinosios vyriausybės narys, 1918 – 1919 metais padėjo kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir A. Smetonos režimo metu užėmė atsakingus postus vyriausybėje, pasisakė prieš SSRS karinių bazių steigimą Lietuvoje. Už tuos „nusikaltimus“ nuteistas mirties bausme...

Kilus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, K. Bizauskas drauge su kitais mirtininkų kameros lietuviais kaliniais 1941 m. birželio 23 dieną buvo evakuojamas į Sovietų Sąjungos gilumą, tačiau Baltarusijoje, netoli Bigosovo geležinkelio stoties, kalinių ešeloną bombardavo vokiečių aviacija. Birželio 26-ąją, tiesiog prie geležinkelio bėgių K. Bizauskas buvo sušaudytas. Jis pirmas Vasario 16-osios akto signataras, tapęs sovietų teroro auka. Jam tada buvo tik 48 metai.

Tiesa, 1940–1941 metų NKGB tardymo protokoluose užfiksuoti jo žodžiai, kuriuose išsakyta Kazio Bizausko gyvenimo esmė ir prasmė: „Jei prileisime, kad vienintelė teisinga visuomeninė valstybės santvarka yra proletariato diktatūra, tai man teks prisipažinti kaltu dėl visos mano politinės veiklos, kuri buvo skirta nepriklausomos Lietuvos sukūrimui“.

Po prof. S. Sajausko pranešimo docentė Jūratė Šleinytė fortepionu paskambino M. K. Čiurlionio etiudus, o skulptorius Juozas Širvinskas pristatė politinio tremtinio Aleksandro Kostkaus (Kostkevičiaus) tapytus tremties kančių kelius ir likimo brolių nežmonišką gyvenimą vaizduojančius kūrinius. Šiuos darbus turėtų pamatyti ir platesnė auditorija.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija