Atnaujintas 2008 vasario 27 d.
Nr.16
(1609)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

1988-ųjų Vasario 16-ąją prisiminus

Seimo narys Saulius Pečeliūnas

Vasario 13 dieną LRT laidoje „Spaudos klubas“ buvo paminėtas 1988 m. Vasario 16-osios minėjimo (praktiškai tai buvo paskutinė draudžiama Lietuvos nepriklausomybės šventė) dvidešimtmetis. Laidoje dalyvavo minėjimo organizatoriai, kuriems neteko dalyvauti pačiame minėjime, nes jie buvo uždaryti, ir buvusios Komunistų partijos atstovai, kurie neturėjo nieko bendra su tos Vasario 16-osios minėjimu. Pakalbinome Seimo narį Saulių Pečeliūną, kuris su žmona Lina Pečeliūniene tame minėjime pats dalyvavo.

Tai kaip iš tiesų buvo?

Viskas prasidėjo nuo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 dieną: saugumas viską fotografavo ir atrinkinėjo veidus, kas yra kas. Atrinko ir mus su žmona. Dirbau Miestų statybos ir projektavimo institute. Direktorius pasikvietė išaiškinti, kad tauta dar nepriaugusi skelbti Molotovo-Ribentropo protokolų. Mes su juo pasiginčijome, vyko intelektualus pokalbis, bet tuo viskas ir baigėsi. 1988 metais prieš Vasario 16-ąją Lietuvoje buvo „karo stovis“: sankryžose stovėjo milicijos arba saugumo mašinos ir stebėjo, kad tik kas neįvyktų. Įstaigose buvo paskirti budėtojai. Vasario 15-osios rytą pasikviečia mane direktorius ir sako: „Kad ko nors neatsitiktų, gal tu norėtum rytoj pavažiuoti į komandiruotę?“ Sakau, pagalvosiu, nes pasiūlymas netikėtas. Į darbo pabaigą vėl klausia: „Ar pasirinkai?“ „Gerai, – sakau, – tik nenusprendžiu, kur geriau važiuoti: į Londoną ar Paryžių“. Jis supykęs išvarė, ir tuo viskas baigėsi. Kitą dieną stebėjo, kad laiku ateičiau į darbą ir kad nė minutės anksčiau neišeičiau.

Išbuvom su žmona darbe tas minutes (ji dirbo Mokslų Akademijos bibliotekoje), paskui pasiėmėm gėlyčių ir nuvažiavom į Rasų kapines. Prie vartų buvome likus 5 minutėms iki kapinių uždarymo. Ten jau buvo daug milicijos.Vienas milicininkas mus sustabdė, aš jį priverčiau prisistatyti, kaip reikalauja statutas. Jis klausė, kur mes einam. Sakėm, į kapines, padėsim gėlyčių, uždegsim žvakutę… Praleido. Buvo susinervinę, bet nieko negalėjo padaryti. Uždegėm žvakutę ant J. Basanavičiaus kapo ir išėjom.

Kaip organizatoriai buvo suplanavę, Vilniaus bažnyčiose valandos skirtumu vyko šv. Mišios už Tėvynę. Ta dalis buvo vedama lotyniškai, bet žodžius „Pro Patria“, žinoma, visi suprato. Iš pradžių nuėjome į Šv. Mikalojaus bažnyčią, mašiną pasistatę močiutės kieme, kuri gyveno netoliese. Po to visi patraukėme į Šv. Onos bažnyčią. Po šv. Mišių žmonės patraukė į Katedros aikštę. Aikštė buvo pilna žmonių. Buvo planuota, kad kolona eis iki KGB rūmų. Žiūrim – Lenino prospektas užtvertas milicijos kordonų, jų buvo bent trys. O šoninėse gatvelėse budėjo operatyviniai jaunimo būriai, Alvydas Sadeckas buvo jų vadovas (dabar Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys,– red.). Jis turėjo demonstrantus išskirstyti, reikalui esant pasimušti arba sodinti į autobusiukus ir vežti į mišką, – kaip paprastai darydavo, – prieš tai aktyvesnius aptalžius (kulniuok paskui atgal 20 kilometrų pėsčias žiemą).

Kas buvo operatyviniai jaunimo būriai?

Tai specialus padalinys prie Vidaus reikalų ministerijos, tarsi ir draugovininkai, tvarką palaikę per koncertus, o iš tiesų – KGB komjaunimas, iš kurio vėliau buvo atsirenkami kadrai. Jiems būdavo leista pasišvaistyti kumščiais. Studentai pasakodavo, jeigu kuris alaus padaugindavo koncerte, operatyvininkai išsivedę į savo kambarėlį „pamokydavo“. Ir niekam negalėjai pasiskųsti, nes galėjai išlėkti iš aukštosios mokyklos.

Tai tokie lyriniai nukrypimai.

Žinodami, kad būsim stabdomi, mes su žmona buvome pasiėmę pasus, kuriuose buvo įrašyta mūsų gyvenamoji vieta, o gyvenome su tėveliais prie dabartinio Konstitucinio Teismo. Kai demonstracijos dalyviai patraukė Lenino prospektu ir mus sustabdė, mes išsitraukėm pasus – žiūrėkit, parašyta, kad mes gyvenam Lenino prospekto 34 name. Negi mes negalime pareiti namo? Milicininkams buvo visiškai netikėta, jie pasimetė. Kol su mumis aiškindavosi, demonstrantų gretos eidavo toliau. Kordonas kaip ir neteko prasmės. Taip atsitiko bent tris kartus, ir demonstracija pasiekė buvusią Gagarino gatvę – iki KGB rūmų buvo likęs vienas kvartalas. O jau ten nebežiūrėjo į jokius pasus. Mus išvarė į šonines gatveles, kur buvo išjungtos šviesos. Gagarino gatvėje operatyvinis jaunimėlis pradėjo žmones stumdyti, provokavo muštynes. Pamatėme, kad du vyrukai tempiasi šviesiaplaukę mergaitę. Mes ją įsidėmėjome dar Šv. Onos bažnyčioje, imant komuniją. Ji ten buvo kartu su Algimantu Andreika. Mes puolėme mergaitę gelbėti. Ją vyrukai nusitempė į P. Cvirkos skverelį. Mes – iš paskos. Reikalavom, kad chuliganai ją paleistų.

Tuoj pat privažiavo mašina ir mus kartu su ta mergina „susėmė“. Pasirodė, kad ją įtarė turint trispalvę vėliavą. Iš tiesų vėliavos ji neturėjo. Policijos skyrius buvo kitoje gatvės pusėje. Mus ten nutempė. Aš išsireikalavau, kad trijulės vadas prisistatytų. Pasirodo, jis buvo operatyvinio būrio vyresnysis – Marcinkevičius. Laikė mus daugiau kaip 3 valandas. Milicininkų nebuvo, šeimininkavo tik jaunieji operatyvininkai, liepė mums laukti, kol ateis vadas ir apklaus. Žinoma, mes pasakojom, kad ėjom gatve ir pamatę chuliganų užpultą mergaitę, puolėm jos gelbėti. Mums surašė viešosios tvarkos pažeidimo protokolą ir paleido.

Na, o kokios buvo pasekmės?

Lygiai tuo pačiu metu vasario 19 dieną 11 valandą darbovietėse abiem su žmona buvo organizuotos pasmerkimo akcijos. Atėjo atstovai iš rajoninio partijos komiteto. Mes įtarėme, kad mus puls, juk jau buvom įkliuvę rugpjūčio 23-osios mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo, o dabar juk bus pranešimas iš milicijos. Visą naktį ruošėme kalbas. Laikraščiai jau buvo parašę, kad jokio mitingo nebuvo, tik grupelė nacionalistų uždraustą buržuazinės Lietuvos himną giedojo. Mus pamokė mama, kuri turėjo 1954 metų Dainų šventės programą, kurioje dirigavo mano senelis. Toje programoje įrašyta, kad bus atliekama Vinco Kudirkos „Tautinė giesmė“. Taigi ji nėra uždrausta. Mama surado programėlę, ir aš ją įsidėjęs į kišenę nuėjau į tą susirinkimą. Taip ir atsitiko – pagrindinis kaltinimas buvo tai, kad mes dainavom uždraustą „Tautinę giesmę“. Aš paprašiau, kad atstovai iš Komunistų partijos rajono komiteto ir mūsų instituto partijos vadovai pasakytų, kas ir kada ją uždraudė, išsitraukiau dainų šventės programėlę: štai pirma daina apie Staliną, antra – „Tautinė giesmė“.

Žinoma, visi suglumo. Beliko vienintelis kaltinimas – kad ėjom ne šaligatviu, o gatvės viduriu, bet policija buvo aktą surašiusi dėl kitko.

Susirinkime viena moteris, kuriai jau nebebuvo ko bijoti, nes buvo likę keli mėnesiai iki pensijos, išsakė viską, ką galvojo. Susirinkimas patyrė visišką fiasko. Panašiai atsitiko ir žmonos darbe. Beje, ją ėmėsi ginti sentikė Efrosinija Krivaščenko.

Po to man siūlė išeiti iš darbo, bet aš pasakiau: „Ne, pats neišeisiu, jeigu turite už ką, atleiskit“. Žinojau tokių atvejų, kai žmonės patys išėjo – paskui niekur nebepriėmė į darbą. O nedirbantį gali bausti už valkatavimą.

Ramybėje nepaliko. Nebeleido dirbti su slapta informacija – institute dirbau su topografiniais planais. Toks ten ir slaptumas, bet vis tiek… Sugalvojo, kad neturiu teisės būti kabinete, kuriame yra slaptų brėžinių. Koridoriuje stovėjo teniso stalas, tai aš išsinešiau savo popierius ir ėmiau ant jo braižyti, – trečdalis naujų miesto gatvių yra mano projektuotos. Man buvo priskirtas žmogus, kuris turėjo žiūrėti, kada ateinu ir kada išeinu. Būtų užtekę pusę minutės pavėluoti, ir būtų už pravaikštas atleidę. Galų gale perkėlė į kitą skyrių, neslaptą, ir bandė porą mėnesių neduoti jokio darbo. Gal tikėjosi, kai nesant darbo vėliau imsiu ateiti, anksčiau išeiti. Bet aš vaikščiojau į darbą sąžiningai, daug knygų perskaičiau, spaudą. Kambaryje sėdėjo gerokai komunistuojantys, buvo ir kitataučių. Mano viršininkai neapskaičiavo – per tuos 2 mėnesius aš juos perauklėjau. Mes labai susidraugavome, jie ėmė pritarti visoms mano idėjoms. Skaitydavom laikraščius, klausydavom radijo, aptardavom, ginčydavomės.

Po to davė dvigubą krūvį darbo, bet aš susitvarkiau – buvau labai pasiilgęs veiklos. O čia ir laikai pradėjo keistis, susikūrė Sąjūdis. 1989 metais pats partijos sekretorius, kuris mane smerkė, skambino man ir klausė, kaip lietuvišką vėliavą iškelti.

Kalbino Audronė V.  Škiudaitė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija