Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Politinės valios stoka

Seimo narys Audronius Ažubalis

Su parlamentaru, Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) atstovu, Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) nariu Audroniumi AŽUBALIU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Praėjusių metų spalio pabaigoje jūs ir dar keli parlamentarai kreipėtės į Lietuvos Ypatingąjį archyvą prašydami pateikti žinių apie galimus Lietuvos diplomatų ryšius su SSRS specialiosiomis tarnybomis. Kartu pateikėte sąrašą pavardžių, dėl kurių kyla klausimų. Prieš tai Seimo Užsienio reikalų komitetas, kuriam atstovaujate, pakartotinai kreipėsi į Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinį direktorių Povilą Malakauską ir prašė informacijos apie mažiausiai 10 Lietuvos diplomatų, galimai bendradarbiavusių su KGB ir „išsiliustravusių” neformaliu būdu. Pirmą sykį apie diplomatus, neformaliai „liustruotus“ neva aukštų pareigūnų kabinetuose, pernai pareiškė iš VSD pašalintas kontržvalgybininkas ir buvęs Liustracijos komisijos pirmininkas Vytautas Damulis, liudydamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atliktame VSD veiklos tyrime. Tačiau ankstesnysis VSD vadovas Mečys Laurinkus V. Damulio žodžius pavadino šmeižtu ir padavė jį į teismą. Naujasis VSD vadovas Povilas Malakauskas ir URK pirmininkas Justinas Karosas kol kas nepatvirtino informacijos apie galimą dabartinių Lietuvos diplomatų bendradarbiavimą praeityje su sovietų specialiosiomis tarnybomis. Kad diplomatinėje tarnyboje esama asmenų su „jautria“ biografija, URK posėdyje užsiminė ir užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Praėjusių metų pabaigoje jūsų komitetas nusprendė, kad kol spaudoje paskelbti įtarimai nebus išsklaidyti, jokių diplomatų kandidatūrų nesvarstysite. Štai tokia keista padėtis tęsiasi jau beveik pusę metų. Taigi kas dedasi mūsų užsienio reikalų ministerijoje?

URM yra viena tų naujųjų institucijų, kurios atkurtos tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Ir KAM, ir URM – labai jaunos institucijos. Bėda ta, kad kuriant Užsienio reikalų ministeriją buvo stokojama politinės valios. Omenyje turiu tai, kad į šią ministeriją pateko daug buvusios sovietinės nomenklatūros atstovų. Net nesvarbu, kuo jie ministerijoje dirba – ambasadoriais užsienyje ar diplomatais čia, Lietuvoje. Į URM pateko net buvusios sovietinės Lietuvos SSR URM atstovų. Taigi URM buvo kuriama nesilaikant esminių principų, kad tie, kurie okupacijos ir aneksijos metais buvo valdžioje, neturėtų dirbti tokiose jautriose atkurtosios Lietuvos institucijose kaip URM. Šie priekaištai galioja ir kai kurioms kitoms mūsų valstybinėms įstaigoms. Šitaip tvirtindamas ir vėl remiuosi kertiniu šios problemos akmeniu – neatlikta principinga liustracija. Būtent dėl to ir kyla visos šios bėdos. Kita vertus, mūsų artimiausi kaimynai latviai apie 2000 metus sugebėjo pasielgti ryžtingai – Latvijos URM atsisakė diplomatų su praeities šleifu paslaugų.

Kodėl latviams pavyko apsivalyti, nors jų demografinė padėtis žymiai sudėtingesnė, o mums iki šiol nepavyksta?

Atsakysiu labai paprastai. Aukščiausi jų valdžios atstovai nestokojo politinės valios, o Lietuva tokios politinės valios neparodė.

Kiek konkrečiai įtartinų diplomatų bei ambasadorių dirba mūsų užsienio reikalų ministerijoje?

Aš nevartočiau žodžio „įtartinas“. Kol neturime jokios konkrečios informacijos, negaliu nieko konkrečiai nei teigti, nei neigti. Šis skandalas kilo praėjusių metų pabaigoje. Reaguodamas į viešumoje pasirodžiusią informaciją, esą mūsų URM gali dirbti žmonių, praeityje turėjusių ryšių net su SSRS slaptosiomis tarnybomis, mūsų komitetas pradėjo specialų tyrimą. Šio tyrimo imtis mus įpareigojo komiteto vadovybė. Bet iki šiol – jokių konkrečių pasiekimų: kol kas tik susirašinėjame su oficialiomis valstybinėmis institucijomis. Sakykim, Lietuvos Ypatinguoju archyvu., VSD. Šis susirašinėjimas leidžia mane įtarti, jog kažkas nerodo noro sąžiningai, atvirai, nuodugniai ištirti visas aplinkybes. Aš regiu vilkinimą ir netgi tam tikrą išsisukinėjimą. Belieka laukti. Bet esu tikras, kad tiesa anksčiau ar vėliau paaiškės. Ir dėl šito aš esu visiškai ramus.

Kada išaiškės tiesa? Po 50 metų, kai jau šaukštai bus po pietų?

Nemanau, kad tiek reikės laukti. Esu įsitikinęs, jog būsimieji rinkimai bus sėkmingi Tėvynės sąjungai, visoms dešiniosioms jėgoms, kad mes, konservatoriai, turėsime iniciatyvą formuoti valstybės politinę darbotvarkę bei pašalinti visus tuos nešvarumus, kurie susikaupė per paskutiniuosius aštuonetą metų, kai valdžioje – socialdemokratai.

Kiek, jūsų žiniomis, įtartinų diplomatų dirba mūsų užsienio reikalų ministerijoje? Dešimt, penkiasdešimt, šimtas?

Ne, konkrečių skaičių pasakyti negaliu. Ir nenoriu. Nes aš kol kas nežinau, kiek iš viso tokių esama. Jei turėčiau tikslios informacijos, aš tikrai nedelsdamas inicijuočiau kai kuriuos oficialius, viešus sprendimus. Bet tikslios informacijos aš stokoju. Galima ir taip paklausti: o gal URM nėra nė vieno įtartino diplomato, gal tai tik gandai. Visus pranešimus tikrinti reikia labai kruopščiai, atsargiai. Kaip Lietuvos pilietis aš tik džiaugčiausi, jei paaiškėtų, jog tokioje svarbioje institucijoje kaip URM nėra nė vieno pareigūno su įtartinu praeities šleifu. Jeigu kalbėtume apie URM vadovybės darbo stilių, tai galima pateikti konkrečių priekaištų – URM darbo stilius nevykęs, čia visiškai pamintas rotacijos principas. Kai kas neišvažiuoja ambasadoriauti į užsienį dešimt metų iš eilės, o kai kas po 13-15 metų negrįžta iš užsienio komandiruočių. O kai kurie asmenys skiriami ambasadoriais tik į Lietuvai labai tolimas, labai nereikšmingas valstybes ir tokiu būdu akivaizdžiai žlugdoma jų karjera. Jei giliau pažvelgtumėme į URM kadrų politiką, nesunkiai pastebėtume, kad čia susirinko beveik visa senoji LKP CK nomenklatūra. Toks nepriklausomos Lietuvos vienpusiškumas, toks akivaizdus URM sukairėjimas nieko gero neduoda. Nemanau, kad turėtume džiūgauti, kai Lietuvos interesus užsienyje atstovauja buvę Lietuvos komunistų partijos ar Lietuvos komjaunimo CK instruktoriai. Tiems žmonėms aš neturiu jokių konkrečių priekaištų, tačiau negaliu nepastebėti, jog atkurtoji Lietuva įvairiausio rango buvusiems buvo itin tolerantiška. Buvusiems buvo atverti visi keliai į verslą, mokslą. Tačiau dabar matome, kad buvusieji labai atkakliai veržėsi į oficialias valstybės tarnybas. Tokia kadrų politika duoda blogų vaisių. Lietuvos piliečiai mato, kad mažai kas šalyje pasikeitę – kas valdė Lietuvą okupacijos metais, tebevaldo ją ir šiandien.

Gal galėtumėte nurodyti bent keletą konkrečių nederamos kadrų politikos užsienio reikalų ministerijoje pavyzdžių? Sutikite, bendro pobūdžio padūsavimai mažai kam įdomūs.

Tereikia prisiminti mūsų diplomatų skyrimo į Kazachstaną peripetijas. Senųjų nomenklatūrinių ryšių dėka ambasadorius paskiriamas į Kazachstaną, o paskui kažkodėl anksčiau laiko atšaukiamas. URM vadovybė sudaro specialią tyrimo komisiją, ją siunčia į Kazachstaną atlikti vidaus tyrimo. Kai kurie įtarimai dėl nederamo elgesio, kaip aš spėju, pasitvirtina, mat ambasadorius atšaukiamas anksčiau laiko. Viskas klostosi lyg ir gerai. Teisybė tarsi triumfuoja. Tačiau netrukus sužinau, kad tas iš Kazachstano anksčiau laiko atšauktas diplomatas tampa mūsų užsienio reikalų ministro patarėju. Sakykit, kokį pavyzdį tokiais sprendimais mes rodome mūsų jauniesiems diplomatams, kurie dirbti į URM atėjo idealistinių paskatų vedini?

Kada paaiškės jūsų atliekamo tyrimo rezultatai?

Konkrečių terminų įvardinti nenorėčiau. Pasakydamas konkrečias datas aš užkirsčiau kelią galimiems būsimiems tyrimams ir tada broliai žurnalistai mane remtų prie sienos naudodami ne itin korektiškus būdus.

Pirmasis atkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministras buvo Algirdas Saudargas. Atidžiau panagrinėjus jo kadrų politiką paaiškėtų, jog būtent jis buvo tas pirmasis lietuviškosios diplomatijos vadovas, kuris nesiėmė kardinalios kadrų politikos, nepradėjo rimtų reformų. Ar jis kandidatuos į Seimą nuo susijungusių konservatorių ir krikdemų sąrašo?

Nežinau, ar tikrai jis balotiruosis į Seimą – jis šiuo metu yra Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto Vatikane. O kalbant apie to meto kadrų politiką negalima pamiršti, kokios tuo metu buvo sudėtingos sąlygos. Tada juk sprendėsi Lietuvos išlikimo klausimas. Žinoma, 1996-aisiais iškovoję pergalę rinkimuose, mes turėjome galimybę išsilaikyti valdžioje daugiau nei vieną kadenciją. Bet tada ypač daug kas priklausė nuo premjero Gedimino Vagnoriaus. O tuometinis premjeras ignoravo akivaizdžius dalykus – atslenkančią Rusijos krizę. Ne tik ignoravo, bet ir neigė, kad tokie dalykai įmanomi. Netrukus savo kailiu patyrėme visus ekonominius sunkumus. Būtų naivu manyti, kad rinkėjai, pajutę apkarpomas įvairias socialines garantijas, balsuotų už tuos, kurie apkarpo jų pajamas. Rinkėjams visiškai nesvarbu, kas iš tiesų kaltas dėl pablogėjusios ekonominės situacijos – jie baudžia tuos, kurie tuo metu valdžioje.

Bet juk Gediminas Vagnorius – jūsų kandidatas. Jūs patys jį pasirinkote.

Kritikuoti visuomet lengviau, negu kurti ir konkrečiai dirbti. Mes, kaip opozicija, dirbame užtektinai konstruktyviai.

Kaip prognozuotumėte 2008-ųjų rudens rinkimų rezultatus? Koks bus naujasis Seimas – padoresnis, darbingesnis, principingesnis?

Lietuvos žmonės pasiilgo švaros, padorumo, teisybės, pasiilgo normalios valdžios be korupcinių skandalų, be viešojo intereso ignoravimo. Manau, kad šie rinkimai Tėvynės sąjungai bus palankūs. Ypač po to, kai mes susijungsime su krikščionimis demokratais, turinčiais nemažą atspirtį provincijoje. Manau, kad TS bus būtent ta jėga, kuri formuos naująją Vyriausybę.

Tačiau toli gražu ne visi pritaria konservatorių ir krikdemų susijungimui. Kaip vertinate nepritariančiųjų argumentus?

Aš nežinau nė vieno rimto argumento, kodėl konservatorių ir krikdemų susijungimas būtų blogas dalykas. Aš pažįstu kai kuriuos žmones, kurie įkalbinėja krikščionis demokratus nesivienyti su Tėvynės sąjunga. Bet tie asmenys nekelia pasitikėjimo. Stiprios dešinės politinės jėgos baimė egzistuoja. Todėl prieš mūsų vienijimąsi bei stiprėjimą bus mestos rimtos pajėgos. Jau dabar susilaukiame antpuolių. Štai kad ir paskutiniai išpuoliai prieš Rasą Juknevičienę. Tikiuosi, teismai viską sustatys į savo vietas. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad kritika jos atžvilgiu surašyta konsultuojantis su teisininkais, kad jai būtų labai sunku apginti savo dorą vardą. Turiu vilties, kad teisėsauga vis dėlto užkirs kelią nežabotam ir nepamatuotam žmogaus kompromitavimui, šmeižimui.

Jeigu laimėsite rinkimus, kokius dalykus taisyti pradėsite pirmiausiai?

Jokių „jeigu“. Mes laimėsime. Aš nedramatizuoju padėties, tačiau Lietuva stovi ant bedugnės krašto. Šiandien sprendžiamas ne partijų, bet valstybės išlikimo klausimas. Štai apie ką šiandien būtina kalbėti: išliks ar neišliks valstybė, turėsime ar neturėsime normalią Vyriausybę. Idealių nebūna ir nebus. Svarbiausia turėti normalią Vyriausybę. Didžiausia Lietuvos bėda ta, kad per paskutiniuosius aštuonerius metus, kai šalį valdė buvę komunistai, priimta itin daug abejotinos vertės sprendimų. Naudodamasis proga norėčiau pastebėti vieną tikrai džiuginantį reiškinį – Lietuvoje padaugėjo objektyvios žiniasklaidos. Ir ji daro ne tokią jau mažą atsvarą melui, tendencingumui, neobjektyvumui. Vien užsakomųjų straipsnių skelbimu užsiimantys leidiniai pradeda jausti konkurenciją, kai kurie į padorumo reikalavimus nusispjovę leidiniai nebetenka savo monopolio. Žiniasklaida tapo daug įvairesnė, įdomesnė. Ir tai – viltingi ženklai.

© 2008 „XXI amžius“