Atnaujintas 2008 balandžio 2 d.
Nr.25
(1618)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lietuvos Trispalvei – 90 metų

Gediminas ADOMAITIS

Šiemet sukanka 90 metų, kai Lietuvos Taryba patvirtino Trispalvės spalvas. 1918 metų balandžio mėnesį „Lietuvos aidas“ rašė: „Išrinktoji komisija lietuvių tautinės vėliavos spalvoms nustatyti š. m. 19 dieną galutinai nusprendė, kad lietuvių tautinė vėliava privalo turėti šias tris spalvas: iš viršaus geltoną, viduryje žalią ir apačioje raudoną. Vėliavoje viršutinėje dalyje kampe ant raudono kvadrato geltonojoje juostoje gali būti įdėtas Vytis“.

Prasidėjo sudėtingas ir vingiuotas Lietuvos Trispalvės kelias. Lietuvos žmonės priėmė Trispalvę džiaugsmingai – tuoj pasirodė palankūs straipsniai, eilėraščiai, dainos. Labai gražiai Trispalvę aprašė J. Tumas-Vaižgantas, kiti autoriai.

Tačiau beveik visą Nepriklausomos Lietuvos gyvavimą buvo ir nepatenkintų šia trispalve. Vieniems nepatiko spalvos, kitiems spalvų išdėstymas, dar kiti norėjo, kad Valstybės vėliava būtų senoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raudona vėliava. Tačiau to meto valstybės vyrai suprato, kad raudona vėliava, kaip bolševizmo ideologijos simbolis, nepriimtina. Kovotojai su Lietuvos Trispalve pasiekė nebent tiek, kad 1922, 1928 ir 1938 metų Konstitucijose nebuvo įvardinta, kaip turi būti išdėstytos Lietuvos Trispalvės spalvos. Atrodė, kad spalvų išdėstymas – geltona, žalia ir raudona – savaime suprantamas.

1922 ir 1928 metų Konstitucijose parašyta: „Valstybės spalvos: geltona-žalia-raudona“. 1938 metų Konstitucijoje: „Tautinės spalvos: geltona-žalia-raudona“. Ir viskas. Konstitucijoje nėra nuorodos, kaip turi būti iškabinta Lietuvos Trispalvė. Tiesa, pastarojoje Konstitucijoje atsirado nuoroda: „…tautinė vėliava ir jos vartojimas nustatoma įstatymu“. Toks įstatymas, matyt, dėl aukščiau minėtų priežasčių iki bolševikinės okupacijos taip ir nespėjo pasirodyti.

1978 metais priimtoje Konstitucijoje buvo suformuluoti sovietinės trispalvės principai: „LTSR valstybinę vėliavą sudaro audeklas, susidedantis iš trijų horizontaliai išdėstytų spalvotų juostų: viršutinės raudonos spalvos, sudarančios 8/12 vėliavos pločio, vidurinės – baltos spalvos, sudarančios1/12 vėliavos pločio, žemutinės – žalios spalvos, sudarančios 3/12 vėliavos pločio“. Viskas tiksliai reglamentuota.

1989 metais parengtame Konstitucijos projekte (174 str.) nurodoma: „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valstybinė vėliava yra tautinė vėliava, kurią sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių spalvotų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos“. Viskas kaip turėtų būti. Tačiau 1991 m. birželio 26-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas, dar prieš Konstitucijos priėmimą, pateikus heraldikos komisijai, priėmė Lietuvos valstybės Vėliavos įstatymą, kurio 1 str. sako: „Lietuvos valstybės vėliava yra tautinė vėliava – audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos. Iškeliant Lietuvos valstybinę vėliavą vertikaliai kairėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, dešinėje – raudona“. Niekam nesusigaudžius, heraldikos komisijos pastangų dėka Lietuvoje, kaip niekur kitur pasaulyje, atsirado dvi valstybės vėliavos: pirmoji Lietuvos Trispalvė, kurios spalvos išdėstytos horizontaliai ir antroji Trispalvė, kurios spalvos išdėstytos vertikaliai.

Reikėjo priimti Konstituciją. Kaip elgtis? Juk neįforminsi dviejų vėliavų. Išeitis buvo rasta labai paprasta – atsisakyti nuostatų, išdėstytų 1989 metų Konstitucijos projekte, ir grįžti prie formuluotės, kuri buvo Lietuvos Konstitucijose iki okupacijos: „Valstybės vėliavos spalvos: geltona – žalia – raudona. Valstybės vėliavos naudojimą nustato įstatymas“. Tokia Konstitucijos formuluotė 1992 m. spalio 15 dieną buvo priimta Referendumu.

Vienas svarbiausių valstybės simbolių – Valstybės vėliava buvo gudriai nustumta į žemesnio rango valstybės dokumentą – įstatymą, kurį kaitalioti nesudėtinga. Nežymiai kažkam vadovaujant, antrosios Lietuvos Trispalvės pradėtos kelti įvairiomis progomis, ypač oficialiuose valstybės renginiuose. Įsidrąsinus, matant, kad šiais klausimais niekas nesidomi, buvo žengtas ypač įžūlus žingsnis – antroji Lietuvos Trispalvė iškelta pačioje svarbiausioje Lietuvos vietoje – Lietuvos Seimo posėdžių salėje. Tuo pačiu pirmoji ir pagrindinė Lietuvos Trispalvė buvo dar kartą pažeminta, nustumta į antrąjį planą.

Antrąją Lietuvos Trispalvę pagal įstatymus galima šiandien iškelti ir Gedimino kalne. Įvedus antrąją Lietuvos Trispalvę iškilo nesusipratimų ją kabinant. Atsirado sąvokos – kairė – dešinė – heraldinė kairė – heraldinė dešinė. 2006 metų sausio mėnesį viename laikraštyje buvo išaiškinta: „Kai kada abejojama, kaip pasukti vėliavą keliant ją vertikaliai. Iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą vertikaliai (antrąją vėliavą – G.A.), kairėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, dešinėje – raudona. Kitaip sakant, heraldinėje dešinėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, heraldinėje kairėje – raudona“. Po tokio išaiškinimo turėtų būti kiekvienam suprantama, kaip reikia kabinti antrąją Lietuvos Trispalvę. Tačiau vienas neaiškumas vis dėlto liko – kaip ją pakabinti vėliavos koto atžvilgiu? Kabinant antrąją vėliavą įvairiuose renginiuose, o ypač jai pasirodžius Seime, žmonės vis aiškinosi, kas čia ne taip. Pasirodė abejonių spaudoje: „Pažvelkime į LR Seimo rūmų pagrindinėje salėje iškeltą vėliavą. Spalvos – mūsų vėliavos, bet vėliava – ne mūsų?“ – abejoja Algirdas Berkevičius straipsnyje „Valstybės simbolius privalome apginti“ („Lietuvos aidas“, 2008 03 05).

Viskas gerai – vėliava mūsų. Konstitucija nepažeista – vėliava sudaryta iš trijų, numatytų Konstitucijoje spalvų. Grubus pažeidimas, kad žemesniu nei Konstitucija įstatymu valstybėje įvestos dvi vėliavos. O to neturėtų būti.

Dabar reikėtų arba keisti Konstituciją įvedant formuluotę, kuri buvo 1989 metų Konstitucijos projekte arba, kas paprasčiau, Lietuvos Vėliavos įstatyme išimti nuostatą apie vertikalų Lietuvos valstybės vėliavos iškabinimą.

Tačiau kritikuodami nepamirškime, kad yra ir antroji medalio pusė. Heraldikos komisija ir Seimo dauguma tik ir laukia progos kaip pirmąją Lietuvos Trispalvę pakeisti istorine raudona Lietuvos vėliava. Praėjo nemažai laiko, kai buvo nuslopinti prieštaraujantys balsai, prisimiršo pažadai, kad Gedimino kalne nebus keliama raudona vėliava. Ir vėl, kaip ir 2001 metais, spaudoje pasirodo straipsniai, kad heraldikos komisijos pirmininkas Rimša norėtų Lietuvoje matyti dvi vėliavas: nacionalinę (Trispalvę) ir valstybės (istorinę raudoną) vėliavas. Valstybės vėliava (ir tai pats svarbiausias klausimas) turėtų būti iškelta Gedimino pilies bokšte.

Tada įsisiūbavus aistroms bus galima ramiai pasakyti: „Baikime vieną kartą su ta trispalve. Taip negerai, tai negerai: įveskime mūsų senąją, dabar jau įstatymais įteisintą, istorinę vėliavą, ir baigsis visi debatai ir dviprasmybės“.

Būkime budrūs. Istorija moko, kad bet koks perversmas prasideda sumaištimi. Susigrąžinę istorinę vėliavą kaip valstybinę taptume dešimtąja valstybe, turinčia raudoną vėliavą. Šiandien raudonas vėliavas turi Albanija, Kinija, Kirgizija, Šiaurės Korėja, Marokas, Šveicarija, Tunisas, Turkija, Vietnamas. Vėliavos viena nuo kitos skiriasi tik papildomais simboliais, tačiau žiūrint iš didesnio atstumo jos visos vienodos.

Nelinksmas pirmosios Lietuvos Trispalvės 90 metų jubiliejus. 100 metų jubiliejus tikriausiai bus dar liūdnesnis, nes antroji Trispalvė ir raudona istorinė brukamos į vis aukštesnes pozicijas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija