Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Jaunimo pasipriešinimas sovietinei okupacijai

Zigmas Tamakauskas,

istorijos mokytojas metodininkas,
Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko pavaduotojas

Filosofas Stasys Šalkauskis rašė: „Tauta, kuri klusniai nusilenkia prieš brutalią, niekuo nepagrįstą prievartą, yra paliesta vergiško servilizmo“. Tai yra vergiško pataikavimo. Mūsų tauta dar 1941 metų birželio mėnesį pakilo į ginkluotą kovą dėl savo laisvės, nenusilenkė brutaliai fizinei jėgai. Ypač toje kovoje aktyviai reiškėsi Lietuvos jaunimas, sukrutęs išlaikyti savo tautinį orumą, savo tautinę savimonę, savo valstybingumą. Vilniaus universiteto studentas Kazys Veverskis, tęsdamas birželio 23-čiosios sukilimo idėjas, 1941 metų gruodžio mėnesį įkuria Lietuvos laisvės armiją (LLA), kuri iš pradžių įgavo antinacistinio pasipriešinimo pobūdį, o vėliau, antrą kartą okupavus mūsų kraštą sovietams, – skelbė pasipriešinimo kovą sovietinei imperijai. Lietuvos laisvės armijos vadovybė teigė, kad patikimiausia priemonė Nepriklausomybei atgauti yra ginkluota karinė jėga. Tikėta, kad laisvę išsikovoti turi pati tauta. Tokios nuomonės laikėsi ir kitos pasipriešinimo organizacijos. Buvo kreiptasi į Lietuvos žmones atsišaukimu „Prikelkim Lietuvą mūsų“, pradėta organizuoti kovinius partizanų būrius. Ir tas partizaninis karas tęsėsi beveik 10 metų. Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas Kazys Veverskis buvo viena iš pirmųjų to karo aukų – jis žuvo 1944 metų gruodžio 28 dieną prie senojo Nevėžio tilto, iš pasalų užpultas stribų būrio. Išaušus Lietuvos laisvei, po mirties, jam buvo suteiktas generolo laipsnis. Neseniai Kauno rajono savivaldybės taryba, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo iniciatyva, nusprendė siūlyti Vyriausybei tiltą per Nevėžį prie Raudondvario pavadinti generolo Kazio Veverskio vardu.

Vyko ir neginkluotas, pasyvus pasipriešinimas. Ypač jis sustiprėjo po Stalino mirties: atsirado ūkio savarankiškumo elementų, tautinės kultūros, istorijos, lietuvių kalbos gaivinimo krypčių. Tačiau šis „chruščioviškas atšilimas“ greitai baigėsi – okupantas vėl pradėjo slopinti viską, kas ugdė tautiškumą – pradėtas riboti lietuvių kalbos vartojimas, vėl imta klastoti Lietuvos istorija, naikinti mūsų dvasinė kultūra.

Šioms okupantų užmačioms pasipriešinti padėjo lietuvių tautinis atsparumas, Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Religijos praktikavimas, tautinės atributikos nešiojimas, patriotinių giesmių giedojimas, lietuviška daina, atsiradęs antisovietinis folkloras, kraštotyros būriai, tautinių ir religinių švenčių šventimas, kryptingos tautinės vakaronės – tai suaktyvėjusios rezistencijos išraiška.

Jau nutilus partizaninėms kovoms, aštuntame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, svarbų vaidmenį kovojant už žmogaus ir tautos teises suvaidino atsiradusi pogrindinė spauda: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“, „Alma Mater“ ir kiti leidiniai, žadinę laisvės troškimą, tautinę savimonę, demaskavę okupanto melo propagandą. Didelį palengvinimą, leidžiant pogrindžio spaudą, atnešė nuo 1981 metų veikusi Salių kaime įrengta slapta spaustuvė, pavadinta „ab“. Ją įrengė Vytautas Andziulis savo sodyboje po gyvenamuoju namu. Jam padėjo didelis savo krašto patriotas šviesaus atminimo Jonas Bacevičius, Šauklio slapyvardžiu sudaręs ir 1986 metais išleidęs „Trumpą Lietuvos istoriją“, parašęs knygelę „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“. Spaustuvė pavadinta steigėjų pavardžių pirmosiomis raidėmis. Įėjimas į ją buvo įrengtas po slankiojančiu vandens baseinu. Didelę paklausą turėjo čia atspausdinta Lietuvos laisvės šauklio Kęstučio Genio poezijos knyga „Ugnies kryžius“, Lietuvos partizanų dainos „Kovų aidai“, Laikinosios Lietuvos vyriausybės nario dr. Adolfo Damušio, paskutinio Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, vyskupo Kazimiero Paltaroko knygos.

Ėmė kurtis netgi viešos demokratinės organizacijos ar grupės. Štai, pavyzdžiui, 1976 metais lapkričio mėnesio 25 dieną įsikūrė vieša Lietuvos visuomeninė grupė Helsinkio susitarimų vykdymui remti. Jos steigėjais buvo kunigas jėzuitas Karolis Garuckas, poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, poetas Tomas Venclova ir fizikas Eitanas Finkelšteinas. Lietuvos Helsinkio grupė registravo žmogaus teisių pažeidimus ir leido informacinius pareiškimus. Dauguma tų pareiškimų pasiekdavo ir Vakarus.

Didelio atgarsio susilaukė 1975 metais vykęs fiziko Sergejaus Kovaliovo, daug pasidarbavusio Lietuvos pogrindžio spaudos platinimo bare, teismas Vilniuje, kuriame dalyvavo ir žinomas akademikas, žmogaus teisių gynėjas Aleksandras Sacharovas. Šiame teisme jis pabrėžė, kad „kiekviena tauta, kuri to nori, turi teisę egzistuoti laisva ir nepriklausoma. Tarybų Sąjungoje oficialioji tautų draugystė neegzistuoja, priešingai, egzistuoja didžiulė įtampa“.

Šios rezistencinės kovos sūkuryje dalyvavo ir mūsų mokyklinis jaunimas. Jie rėmė Helsinkio grupės dalyviuss remti, rašė laiškus suimtam Viktorui Petkui ginti, reikalavo išvesti sovietų kariuomenę iš užgrobtų Baltijos kraštų, surengti visuotinę apklausą dėl šių šalių ateities. Reikalauta nubausti KGB darbuotojus, nusikaltusius savo veiksmais tautai bei žmoniškumui.

Mokykliniam jaunimui gražų pavyzdį rodė susipratę mokytojai, kurie dar 1940 metais rugpjūčio 13 dieną komunistų partijos surengtame mokytojų suvažiavime demonstratyviai vietoj okupanto brukamo internacionalo sugiedojo Lietuvos himną. Mokytojų patriotų nuostata veikė ir moksleivius. Okupacinė valdžia dažnai skųsdavosi mokinių „nacionalistiniais“ išsišokimais, už tai iš darbo buvo atleidžiama nemažai mokytojų. Jaunimo tautinę savimonę palaikė ir Katalikų Bažnyčios aktyvieji kunigai. Komunistinės valdžios struktūros pažymėdavo, kad bažnyčiose mokiniams rengiamos tikybos pamokos, kad jų metu mokiniai agituojami prieš sovietinę valdžią. Didelį autoritetą jaunimui turėjo vyskupai Vincentas Borisevičius, Mečislovas Reinys, Julijonas Steponavičius, kunigai Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Pranas Račiūnas, Jonas Zubrus, Vincentas Sladkevičius, Sigitas Tamkevičius, Algimantas Keina, Kastytis Matulionis, Bronius Antanaitis, Eduardas Simaška, Vincentas Jalinskas ir kiti.

Daug jaunimo pritraukdavo ir tradiciniai Šiluvos atlaidai. Čia būdavo vieša proga parodyti savo jaunatvišką ištikimybę Dievui ir tėvynei. Norėdama sutrukdyti žmonėms atvykti į Šiluvą valdžia griebdavosi įvairiausių „gudrybių“: paskelbdavo tariamai siaučiantį kiaulių marą ar raguočių snukio ir nagų ligą. Tačiau jas „gydyti“ buvo kviečiami ne veterinarai, o sovietinė kariuomenė. Būdavo tveriami įvairiomis užtvaromis keliai, ardomi net tiltai. Tačiau atsidavusio savo idėjai jaunimo srauto niekaip negalėjo užtverti. Jaunimas nuo Tytuvėnų eidavo pėsčias, nešdamas religinę atributiką, giedodamas religines ir patriotines giesmes, o aplink Šiluvos bažnyčią, kun. A. Svarinsko vedami, keliais eidavo keli šimtai jaunuolių.

Vasario 16-ąją jaunimas dažnai iškeldavo Trispalves. Lietuvos laisvės vėliavos, bauginusios sovietinį okupantą, tai vienur, tai kitur būdavo iškeliamos beveik kiekvienais metais. Pvz., 1955 metais Trispalvė, suplevėsavusi Kauno Rotušės aikštėje ant Jėzuitų bažnyčios bokšto, sutraukė čia daugybę žmonių. 1958 metais Trispalvė buvo iškelta ant Petrašiūnų elektrinės kamino 80-ies metrų aukštyje. Miestuose ir kaimuose plito ranka rašyti ar spausdinti atsišaukimai, kūrėsi jaunimo pasipriešinimo organizacijos. Pokario metais Lietuvoje veikė, sovietinio saugumo duomenimis, 416 pogrindinių jaunimo organizacijų, apėmusių 3337 narius. Tokių organizacijų ypač daug buvo 1945 ir 1957 metais. 1957 metais buvo užfiksuota 31 jaunimo pogrindinė organizacija, turinti 156 narius. Iš jų 72 vidurinių mokyklų moksleiviai (46, 2 proc.) ir 31 studentas (19, 9 proc.). Taigi iš to bendro skaičiaus 66 procentus sudarė mokyklinis jaunimas.

Kaune pogrindinės jaunimo organizacijos veikė 1-oje, 2-oje, 6-oje, 8-oje, 9-oje vidurinėse mokyklose, 3-oje aštuonmetėje, amatų ir technikos mokykloje, 16-oje amatų mokykloje, Medicinos mokykloje, Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, Politechnikos institute ir kt. 1948 metais Lietuvos kariuomenės dienos proga „Laisvės varpe“ jaunimas buvo raginamas drąsiai žengti Lietuvos laisvės kovotojų keliu: „Lietuvos jaunuoli, ir tave šaukia tėvynės milžinkapiai, tave šaukia brolių kankinių kapai, tave šaukia tūkstančiai lietuvių tremtinių, tave šaukia lietuvių motinų ašaros, tave šaukia auštantis naujas tėvynės laisvės rytas. Tavo kelias – kovos už laisvę kelias“. Partizanų laikraštis „Malda girioj“ 1950 metais rašė: „Pasipriešinimo okupantams kova privalo būti vedama kiekvienoje pradinėje, vidurinėje ir aukštojoje mokykloje, kiekvieno ūkininko sodyboje, kiekvienoje įstaigoje, įmonėje ir t. t. siekiant išsaugoti dorines, moralines ir tautines vertybes, meilę savo kraštui ir pagaliau ruošiant savo tautą galutinei organizuotai išsilaisvinimo kovai...“

Lietuvos jaunimas priėmė šį kvietimą visa širdimi. Mokyklose plito pogrindinės organizacijos, kurios palaikydavo ryšius su partizaniniu judėjimu. Jaunimas buvo ne tik partizanų ryšininkas, bet ir aktyviai pagelbėdavo leidžiant ir platinant pogrindžio spaudą, atsišaukimus. Nijolė Gaškaitė savo knygoje „Pasipriešinimo istorija 1944 – 1953 metai“ pažymi, kad beveik pusę partizanų atsišaukimų išplatindavo moksleiviai. Partizanų gretose kartu su tėvais kovėsi sūnūs ir net dvylikamečiai berniukai. Daugelis pogrindžio jaunimo organizacijų rinko žvalgybos duomenis, pinigus ir maistą partizanams, buvo pasiruošę įsitraukti į aktyvią partizaninę kovą. Pavyzdžiui, Lietuvos jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ pagal partizanų vadovybės pavedimą rinko žvalgybos medžiagą apie okupacinės kariuomenės buvimo vietas, karinių krovinių pervežimą, fotografavo strateginius objektus. Kai buvo suimtas šios organizacijos narys Valentinas Ardžiūnas, čekistai jį kaltino Prienų tilto fotografavimu, miesto plano sudarymu ir perdavimu partizanams.

Kęstutis Girnius savo knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ rašo: „...yra žinių, kad beveik ištisos moksleivių klasės vienaip ar kitaip susirišo su mišku“. Pogrindinė jaunimo organizacija „Laisvę Lietuvai“ savo programoje nurodė: „Raudonieji okupantai atėmė iš mūsų nepriklausomybę, atėmė žodžio laisvę, siekia išbraukti Lietuvos vardą iš pasaulio tautų istorijos. Jeigu mes, lietuviai, nesutelksime savo jėgų, nesusijungsime į geležinį kovos žiedą prieš bendrą priešą, mes išnyksime nuo savo žemės paviršiaus, kaip išnyko tokio pat likimo ištikti prūsai...“ O tam dirva buvo ruošiama, prisimenant vieno iš sovietinių vadų Suslovo žodžius: Lietuva bus, bet be lietuvių. Paskutinėje brežnevinėje konstitucijoje jau buvo išbrauktas punktas apie nacionalinių respublikų kalbas. Dar kol kas buvo paliktas respublikų vardijimas, bet ir jų panaikinimui jau buvo rengiama dirva, siekiant sulyditi „respublikas“ į vieną sovietinį lydinį. Vadinasi, ir Lietuvos vardo nebūtų likę.

Jaunimas piktinosi blogėjančiomis gyvenimo sąlygomis, prievarta. 1957 metais suimtas Vilniaus universiteto istorijos filologijos antro kurso studentas Leonardas Gogelis per tardymą pasakė, kad kolūkiečius sovietų valdžia išnaudoja, kad rusifikuoja mūsų kraštą. Nepasitenkinimą sovietine sistema jaunimas reiškė ir pamokų, paskaitų ar susitikimų metu klausinėdami mokytojų ar dėstytojų apie sunkų žmonių gyvenimą, nacionalinės kultūros slopinimą. Pvz., KPI studentai Ksaveras Vaičiūnas ir Henrikas Šilgalis TSKP istorijos seminare pareiškė, kad komunizmas ir fašizmas nesiskiria, abu vienodai susidoroja su savo priešais. Būdamas Vilniaus universiteto studentu, 1956 metais viešai per paskaitą paklausiau TSKP dėstytojo, kodėl negerbiamas Atlanto nugalėtojų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, išgarsinusių pasaulyje savo skrydžiu Lietuvą, atminimas. Man buvo atsakyta: „Niekada jų negerbsime, nes Darius kovojo prieš tarybų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas – turėjo motociklą...“ Kitas „revoliucionierius komunistas“ Apuokas Maksimavičius, mūsų tautos kultūros naikintojas (jam vadovaujant Vytauto Didžiojo karo muziejuje buvo sugriauti visi centrinio sodelio paminklai), susitikime su 1-osios vidurinės mokyklos moksleiviais ir mokytojais mūsų drąsiuosius lakūnus išvadino fašistais...

Jaunimas įvairiais būdais protestavo prieš vykdomą rusinimo politiką. Prieš rusus buvo pasisakoma kaip prieš mūsų tautą pavergusios santvarkos atstovus, todėl būdavo atvejų, kai mokyklose mokiniai ignoruodavo rusų kalbos mokymąsi. Tokį protesto ženklą naudojau ir aš, įsitraukęs į pogrindinę antisovietinę veiklą, mokydamasis vidurinės mokyklos devintoje klasėje.

Knygų sandėlyje (uždarytoje Kauno Mokinių bažnyčioje), kur būdavome atvesti tvarkyti vadovėlių knygas, slapčia įplėšdavome buvusius Engelso, Markso, Lenino ir Stalino portretus, juos ir kompartiją liaupsinusius tekstus. Priverstinai eidami per sovietines šventes pro tribūną su joje stypsančiais sovietinės valdžios pilvūzais Donelaičio gatvėje, atsakydami į jų „valiavimus“ ar „uravimus“, sušukdavome vietoje „valio“ – „namo!“ Pasigirsdavo net švilpimų....

Kartais ir dabar per mūsų valstybines šventes rengiantis eitynėmis iš mokytojų pasigirsta pasakymų: „vėl prievarta, kas už tai mums mokės“ ir pan. Ne viskas pinigu matuojama. Turėtume visi širdimi pajusti kokybinį skirtumą – šiandien mes einame ne okupacinės valdžios ponų garbinti, o pagerbti savo Valstybę, prisiliesti prie jos gyvosios istorijos, dvasinės vienybės didybės, einame padėkoti Dievui už tą didelį stebuklą – Lietuvos laisvę. O vaikas – lyg liaunas medelis – jam reikalinga ir globa, ir kryptis.

Tautiškumui ginti Alytuje susikūrė „Alytaus gvardijos skyrius“. 1957 metais jo nariai parengė nemažai atsišaukimų, nukreiptų prieš krašto rusinimą, primindami būtinybę atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Kauno 16-oje amatų mokykloje veikusios Vasario 16-osios jaunimo organizacijos vadovas Vytautas Gražulis tardomas pasakė: „Pagrindinė priežastis, paskatinusi sukurti organizaciją, buvo ta, kad amatų mokykloje esant 90 procentų mokinių lietuvių, o tik 10 procentų rusų visi renginiai mokykloje be išimties vykdavo rusų kalba. Tai kėlė didelį mokinių nepasitenkinimą“. Jaunimas piktinosi, kad prisidengus vadinamąja „tautų draugyste“ vykdoma nutautinimo politika, kad Lietuva pavergta ir yra rusų kolonija, su jos žmonėmis elgiamasi kaip su antrarūšiais. Ypač didelį jaunimo nepasitenkinimą sukėlė bandymas Lietuvoje mokslus baigusį jaunimą siųsti dirbti į įvairius Sovietų Sąjungos rajonus. Universitetinis jaunimas reiškė mintį, kad rusai Lietuvoje turi išmokti lietuvių kalbą arba išvažiuoti į Rusiją. Organizacijos „Laisva Lietuva“ nariai savo programoje skelbė, kad „artėja lemtinga valanda, kada Lietuva, pamesta po kojomis ir sumindžiota rusų okupanto bato, vėl bus laisva ir nepriklausoma“. Tautiškumo klausimas buvo keliamas jaunimo platintuose atsišaukimuose. 1972 metais Kaune išplatintame atsišaukime „Atsakymas į TSKP CK nutarimą „Dėl pasiruošimo TSRS įkūrimo 50-osioms metinėms“ pabrėžiama, kad Sovietų Sąjungos tautų suartėjimas yra tautinių mažumų asimiliacija. Atkreipiamas dėmesys, kad dokumentai daugelyje Lietuvos ministerijų, gamyklų ir įstaigų tvarkomi vien rusų kalba“. Pvz., Kauno Lenino rajono komunistų partijos antrasis sekretorius L., rusas, demonstratyviai niekino lietuvių kalbą. Kartą darbo reikalais apsilankius toje partokratijos būstinėje ir prašnekus su juo lietuviškai minėtasis sekretorius įsakmiai pareikalavo, kad su juo kalbėčiau „po čeloviečeskomu“, o mano darbo kolegei J.P. pagrasino už tai, kad ši į jo įstaigą drįso užeiti ant kaklo pasikabinusi kryželį. Apskritai, antrieji komunistų partijos sekretoriai daugiausiai būdavo atėjūnai kolonistai, turėję visagalę valdžią.

Tų pačių (1972) metų atsišaukime „Lietuvi“ žmonės sveikinami su Vasario 16-tąja. Čia taip pat pabrėžiamas šeimos vaidmuo tautiškai auklėjant jaunimą: „Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas, savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui. Kova tebesitęsia. Įsijunk į ją ir tu – ne garsiomis kalbomis, o kasdieniu gyvenimu, mintimis ir darbais“. Jaunimui buvo artimi poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą“. Lietuvos istorijos klastojimas skatino studentus ir moksleivius patiems ieškoti atsakymo į juos dominančius Lietuvos istorijos klausimus, prisiminti dėl Lietuvos laisvės žuvusius karius.

Su mano įkurtos pogrindinės jaunimo organizacijos nariais tvarkėme lietuvių lakūnų ir karių kapus, aktyviai dalyvavome Vėlinių susibūrimuose, spausdinome ir platinome antisovietinius lapelius. Susirinkimuose skaitydavome Bernardo Brazdžionio, Maironio patriotines eiles, savo kūrinius, referatus istorinėmis ir religinėmis temomis. Susirinkimus rengdavome įvairių asmeninių ar kitokių švenčių priedanga. Mūsų jaunimo pogrindinės organizacijos nariai priimdavo priesaiką Kauno Katedros zakristijos koplytėlėje ar Ąžuolyno nuošaliame kampelyje. Visi stojantys į organizaciją pabrėždavo, kad savarankiškai yra apsisprendę dalyvauti kovoje dėl Lietuvos laisvės, prisiekdavo Dievo ir tėvynės vardu. Studijuodami Vilniaus universitete, rengėme tautinio turinio studentiškas vakarones, kaupėme bei platinome religinio bei istorinio turinio literatūrą, palaikėme ryšį su grįžusiais iš sovietinių lagerių politiniais kaliniais, aktyviai dalyvavome 1956 metų garsiajame Rasų kapinių Vėlinių susibūrime, sveikinome įvykusią Vengrijos revoliuciją. Jaunimo eisenai sulaikyti tada neužteko vien milicijos būrių – buvo iškviesta net sovietinė kariuomenė. Specialiai pasirinkdavome tokį kursinį ar seminarinį darbą, kad galėtume pakliūti į vadinamuosius „spec. fondus“, kuriuose buvo laikoma viešam naudojimui uždrausta prieškario literatūra. Gera prisiminti, kad mūsų patriotinį nusiteikimą savo paskaitomis stiprino tautiškai  mąstę  dėstytojai  Zigmas Zinkevičius,  Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė, Irena Kostkevičiūtė, senosios literatūros tyrinėtojas Jurgis Lebedys, kalbininkai Juozas Pikčilingis, Juozas Balčikonis ir kiti.

Daugelis jaunimo savo veiklos turinį siedavo su Bažnyčia. Demonstratyviai su studentiškomis kepuraitėmis lankydami bažnyčią tarsi išreikšdavome protestą prieš okupantų primestą komunistinę prievartos ir melo ideologiją, rodėme ištikimybę savo tautos dvasiniams idealams, kuriuos stiprino šventų Mišių auka bei nuoširdi malda. Rinkdavomės daugiausia sekmadieniais sutartą valandą Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Net kreipėmės į tuometinį Vyskupijos valdytoją, kad susirinkusiam jaunimui būtų pasakytas reikšmingesnis bei įtaigesnis pamokslas. Visa tai vertė sunerimti sovietinę valdžią. Nėrėsi iš kailio tuometiniai universiteto partorgai – karjeristai Vytautas Kuzminskis, Irmija Zaksas, jų parankiniai Jonas Bielinis, Mykolas Aleliūnas, Justinas Lazauskas ir kiti. Iš pradžių pasitenkinta užsakytomis sienlaikraščio antireliginio turinio bei tautiškumą pajuokiančiomis karikatūromis, paskui jau sekė stipendijų atėmimas, kratos, areštai, saugumo rūsiai, šalinimas iš aukštųjų mokyklų, trėmimas į sovietinius rekrūtus. Vilniaus dailės institute, rodos, pirmą kartą sovietijoje, kompartija panaikino savo vadinamo „artimiausio pagalbininko“ – komjaunimo organizacijos veiklą. Mat studento Arūno Tarabildos vadovaujamas komjaunimo komitetas pasuko „nacionalistine kryptimi“.

Visą Lietuvos visuomenę ir užsienio lietuvius sujaudino 1972 metų gegužės 14 dienos Romo Kalantos auka Lietuvos laisvei. Kaune prasiveržė protesto demonstracijos prieš krašto pavergėjus, prieš rusinimą, žmogaus teisių mindžiojimą. Gegužės 18-19 dienomis jaunimo iniciatyva tūkstančiai kauniečių su plakatais ir šūkiais išėjo į gatves reikalaudami nutraukti okupaciją, atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.

Pagaliau ir Sąjūdžio mitinguose bei jo veikloje dalyvavo daug geriausio mūsų jaunimo.

Apibendrinant visa tai, kas pasakyta, galima teigti, kad didžiuma mūsų mokyklinio jaunimo sovietinės okupacijos metais turėjo aiškią tautinę nuostatą, išlaikė tautinę savimonę. Ji reiškėsi per jaunimo pasipriešinimo pogrindinių organizacijų kūrimą, partizaninės kovos laikotarpyje – palaikant glaudų ryšį su partizaniniu judėjimu, vėliau – įsijungus į taikią rezistenciją – per kultūrinę veiklą, Lietuvos Katalikų Bažnyčią, savišvietą, kraštotyrą, taikant legalias ir nelegalias kovos formas. Tauta nenusilenkė prievartai.

Jaunimo veiklą, be romantinio nusistatymo, lėmė realus pasiaukojimas, sąmoningas noras siekti Lietuvos laisvės idealo, bjaurėjimasis komunistinės propagandos melu, prievarta, nutautinimu.

Džiugu, kad šiandien galime prisiminti kovos su sovietiniu okupantu sūkuriuose buvusius jaunus žmones, mūsų narsiuosius partizanus didvyrius: mokytoją generolą Adolfą Ramanauską-Vanagą, tapusį partizaninės kovos Ginkluotųjų pajėgų vadu, partizaninės kovos vadą, neįvardintą ketvirtąjį Lietuvos prezidentą generolą Joną Žemaitį-Vytautą, legendinius partizanus Juozą Lukšą-Daumantą, Juozą Vitkų-Kazimieraitį, Lionginą Baliukevičių-Dzūką, Alfonsą Morkūną-Plieną, Konstantiną Bajerčių-Garibaldį, Kazimierą Pyplį-Mažytį, dar gyvą esantį Juozą Armonaitį ir kitus, kurie savo jaunystės dienas, o daugelis iš jų net savo gyvybę ar sveikatą paaukojo, kad būtų gyva ir sveika Lietuva. Kokia ji bus – daug priklauso nuo mūsų visų sąmoningumo, pastangų ir darbo. Ją pirmučiausiai kiekvienas turime turėti savo širdyje. Ypač mokytojai.

© 2008 „XXI amžius“