Atnaujintas 2008 balandžio 9 d.
Nr.27
(1620)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ypatinga užduotis

Denis MUCHAMADAS

1994 metų gruodžio 31 naktį Rusijos generalitetas, vadovaujamas gynybos ministro maršalo Pavelo Gračiovo, pravardžiuojamo Paška-Mersedes, didžiausios Rusijos karinės aviacinių raketnešių bazės teritorijoje šalies pietuose, Mozdoko mieste, sutikinėjo 1995-uosius. Pakėlus daugybę tostų ir ištarus pasveikinimų, skirtų didžiosios Rusijos ir jos neįveikiamų ginkluotojų pajėgų garbei, gausiai pilstant stipriausius gėrimus ir užkandžiaujant įmantriausiais delikatesais, kurie ypač įspūdingai atrodė žinant, kad didžiojoje šios milžiniškos šalies dalyje žmonės beveik badauja, iki šiol tylėjęs maršalas kaip savaime suprantamą dalyką ištarė vėliau garsia tapusią frazę: „Imkime ir Naujųjų metų proga šalies prezidentui padovanokime Grozno miestą!“

Pasiūlymas buvo sutiktas aplodismentais. Susirinkusieji – aukščiausieji pareigūnai ir politikai, taip pat nemažas būrys žemesniojo rango prisiplakėlių – draugiškai pakėlė bokalus, kuriuos sudaužus buvo nuspręstas Čečėnijos Respublikos Ičkerijos likimas. Po to, kai nuo Čečėnijos provokacijomis buvo atplėšta Ingušija, liko viso labo 15 tūkstančių kvadratinių kilometrų jos teritorijos. Į maištingosios respublikos teritoriją buvo atvaryta tiek kariuomenės ir karinės technikos, kad ji paprasčiausiai netilpo. Šios pajėgos išsidėstė visuose įmanomuose griuvėsiuose ir tarpekliuose aplink faktiškai Rusijos ginkluotųjų pajėgų užblokuotą čečėnų sostinę. Ir tą pačią naktį moderniausiais ginklais iki dantų ginkluota armija įsiveržė į iš visų pusių užblokuotą miestą. Viskas buvo pagrįsta netikėtu, žaibišku įsiveržimu. O pasekmė – visų pasipriešinimo židinių užgesinimas ir „nenugalimo“ Rusijos ginklo triumfas.

Tada žiniasklaidoje buvo atvirai šnekama, kad Rusijai yra reikalingas greitas, žaibiškas, nedidelis karas, kuris, savaime aišku, turi baigtis Rusijos triumfu. Netrukus visame mieste įsiplieskė žiaurios kovos. Tačiau viskas pakrypo ne taip, kaip tikėjosi Maskvoje sėdėję šios nesudėtingos tragikomedijos režisieriai. Vyko aršios kovos už kiekvieną gatvę ir kiekvieną namą, kai kurie objektai po kelis kartus ėjo iš rankų į rankas. Visame mieste gulėjo Rusijos kareivių lavonai, jų niekas nesurinko, todėl kūnus apgraužė benamiai šunys, kurių mieste staiga atsirado daugybė. Buvę taikūs kaimo gyventojai davė nenugalimą atkirtį kariuomenei.

Pačios nuožmiausios kovos įsiplieskė už Čečėnijos sostinės centre esantį valdžios pastatų kompleksą. Atskirai nuo kitų pastatų stovėjo vadinamasis prezidento dvaras. Jis buvo atskirtas nuo kitų reikšmingų statinių ir dėl to buvo nekliudomai apšaudomas iš visų pusių, o pabūklams, bombai ar vidutinio galingumo raketai pataikius tiesiai į jį, jis sudrebėdavo ir, regis, pašokdavo aukštyn, tačiau bent iš pažiūros atrodė, kad tas niekaip nepaveikė jo išvaizdos – taip tvirtai jis buvo pastatytas.

Kol Grozne vyko kovos, visa čečėnų vadovybė, vadovaujama prezidento Džocharo Dudajevo, nesitraukė iš prezidento dvaro – niekas iš jame buvusių neturėjo teisės be specialaus leidimo iš jo išeiti nei naktį, nei dieną. O šiame dvare, be prezidento Dudajevo, buvo viceprezidentas Zelimchanas Jandarbijevas, vyriausieji čečėnų armijos štabo pareigūnai, vadovaujami štabo viršininko Aslano Maschadovo, visi pagrindiniai čečėnų vyriausybės ministrai.

Be visų minėtų asmenų, prezidento dvare buvo Rusijos prezidento atstovas žmogaus teisių klausimais Sergejus Adamovičius Kovaliovas ir jį lydintis asmuo, Valstybės Dūmos deputatas Šeinis, kuris po dviejų dienų išvyko su pranešimu į Maskvą. S.A.Kovaliovas apsuptame dvare išbuvo dvi savaites, nors galėjo bet kuriuo metu iš jo išeiti ir išvažiuoti. Šio žmogaus drąsa išties verta žavėtis – juk jo gyvybei grėsė pavojus, kadangi pastatą visą parą be perstojo atakavo pabūklai ir raketos.

Apsuptame dvare buvo nemažai ne tik Rusijos, bet ir įvairių užsienio laikraščių korespondentų, televizijos operatorių, taigi visi įvykiai buvo plačiai nušviečiami pasaulio masinės informacijos priemonėse. Taip pat čia visiškai laisvai vaikštinėjo paimti į nelaisvę Rusijos ginkluotųjų pajėgų kareiviai ir karininkai, kurių praktiškai niekas nesaugojo. Dudajevas su savo buvusiais pavaldiniais elgėsi labai lojaliai ir daugiau nei kantriai. Savaime aišku, Dudajevo tarnybos buvo užmezgusios tiesioginį nenutrūkstamą ryšį su visomis karinėmis čečėnų grupuotėmis, todėl buvo labai efektyviai ir operatyviai vadovaujama sukilėlių daliniams. To net esant geriausiams norams negalima buvo pasakyti apie Rusijos vadovavimą ginkluotosioms pajėgoms. Paklaikę nuo čečėnų pasipriešinimo, Rusijos kariai prarado bet kokį pergalės troškimą ir masiškai pasidavinėjo į nelaisvę. Visame mieste stovėjo išblaškyti apdegę ir dar visai pataisomi tankai bei automobiliai. Belaisvių nebuvo kur laikyti, jie dažnai be pakankamos apsaugos, nuginkluoti buvo suvaromi kartu su karininkais į buvusių ūkio objektų teritorijas. Taip, pavyzdžiui, keli tūkstančiai į nelaisvę paimtų Rusijos kareivių bazavosi Žaliojo, arba šiaurinio (paties didžiausio), miesto turgaus teritorijoje. Karininkai atvirai kalbėjo, kad jie nenori kariauti už negarbingus, apsivogusius naujosios Rusijos vadovus.

Kartą tiesiai į prezidento dvaro pamatą pataikė didelis raketinis pabūklas. Sprogimas visą pastatą sudrebino nuo pamatų iki paties stogo, atrodė, kad jis bematant susmuks visu savo svoriu, bet dvaras išsilaikė ir šį kartą. Praėjus pirmajam išgąsčiui, iš kampų, iš po baldų, iš visų kampelių pradėjo lįsti šios neįprastos citadelės gyventojai, sutrikę dėl savo šiaip jau natūralios reakcijos.

Kartu su Dudajevu iš po stalo išlindo jo viceprezidentas Zelimchanas Jandarbijevas ir pasimetęs, bet su šypsena ėmė ieškoti savo aukštos kaukazietiškos karakulinės kepurės. Dudajevas sutriko nuo įdėmaus viceprezidento žvilgsnio. „Tu daryk štai ką, – pasakė jis po trumpos pauzės. – Pasiimk savo apsaugą ir eik ginti savo gimtojo kaimo, Senųjų Atagių, o tai čia korespondentai, visokie atstovai ir kiti asmenys, be to, mūsų čia ir taip per daug vadovų susirinko. Mes paprasčiausiai galime likti nesuprasti“. Zelimchanas tylėdamas apsisuko ir išėjo. Buvo matyti, kad jis sunkiai tvardosi. Išėjęs pro požeminį išėjimą su dešimtimi savo asmens sargybinių, labai jaunų 16-22 metų amžiaus žmonių, Jandarbijevas naktį sugrįžo į savo gimtąjį kaimą – Senuosius Atagius. Šis kaimas yra netoli Grozno, maždaug už 5-6 kilometrų. Visa jo apsauga buvo suformuota iš artimų giminaičių, kitaip ir nebuvo galima – jis išmoko nepasitikėti svetimais, kadangi į jį jau kelis kartus buvo pasikėsinta – laimei, atsipirko sužeidimais. Ir ne kartą buvo tik per plaukelį nuo mirties.

Senųjų Atagių kaimas pagal čečėnų supratimą yra labai didelė gyvenvietė (didelės kaimo tipo gyvenvietės gyventojų skaičius viršija 5-10 tūkstančių žmonių ir tokios gyvenvietės yra išsidėsčiusios labai arti viena kitos). Kaimo pakraštyje stovėjo daug tankų, prie jų buvo sutelkta daug gyvosios jėgos ir visureigių automobilių. Vien tik tankų, pėstininkų kovos mašinų, karinių šarvuočių buvo daugiau nei šimtas. Visa ši jėga dislokavosi išartame kolektyvinio ūkio lauke iškart už ganyklos, nuo kaimo nutolusios apie kilometrą.

Pagal profesiją ir užimamas pareigas Jandarbijevas buvo civilis, nors savo laiku tarnavo TSRS ginkluotose pajėgose. Karinę tarnybą jis atliko vadinamajame statybiniame batalione. Sovietų laikais į statybinius batalionus surinkdavo kontingentą iš nepatikimų, apolitiškų visuomenės sluoksnių, prie kurių valdžia priskyrė ir čečėnus. Statybinės brigados faktiškai buvo nemokama ir net beteisė darbo jėga. Brėkštant apsiniaukusiai žiemos dienai, Zelimchanas Jandarbijevas su savo grupe stovėjo netoli latakinės vandentiekio magistralės estakados, slepiamas tankios miško juostos. Ši magistralė, arba latakinis vandentiekis, buvo nutiestas nuo Argūno upės link rajono centro Urusmartano ir toliau į labiau apgyvendintus Čečėnijos vidaus punktus. Latakais audringai tekėjo Argūno vanduo, prasidedantis kalnų ledynuose, toks švarus ir tyras, naudojamas ūkiniams tikslams ir daržų laistymui.

Kitame išarto lauko gale buvo išsidėstęs didelis karinis dalinys. Eilėmis stovėjo išrikiuoti tankai, kariniai šarvuočiai, pėstininkų kovos mašinos, šarvuotos žvalgybos mašinos ir netgi daug karinės paskirties krovininių bei lengvųjų automobilių. Šiai technikai buvo priskirtas atitinkamas kiekis tarnybos šauktinių ir savanorių. Zelimchanas su savo varginga komanda stovėjo maždaug už kilometro nuo to karinio dalinio. Nuo Kaspijos jūros iš Dagestano pusės pūtė stiprus, šaltas, kiaurai smelkiantis vėjas. Sužvarbę jaunuoliai gūžėsi, įtraukę galvas tarp pečių, slėpėsi po kareiviškos medvilninės uniformos apykaklėmis. (Medvilninė uniforma – kareiviška uniforma, skirta žemiausiam kariuomenės sluoksniui.)

„Ir ką aš jiems galėčiau padaryti, – galvojo Zelimchanas, su liūdesiu žvelgdamas Rusijos bazės pusėn. – (Reikia eiti iš čia, kol visiškai neprašvito, nes apie mus gali pranešti ir tada vaikinai gali žūti). Girdi, Salavdi, jūs abu nubėkite iki artimiausio namo ir atneškite du storus stiprius laužtuvus.“ Du jaunuoliai nubėgo kaimo pusėn ir netrukus grįžo su laužtuvais. Zelimchanas jaunuoliams liepė tvirčiau įsiremti ir vieną lataką nusukti taip, kad jis nusileistų ant žemės. Viskas buvo atlikta tiksliai ir greitai, latakas trinktelėjo ant žemės. Ledinis kalnų vanduo, nešamas audringo veržlaus Argūno, šliūkštelėjo ant suarto laiuko, greitai įsigerdamas į minkštą suartą žemę. Pamažu užpildydamas visus dirvos nelygumus, vanduo nepastebimai ir greitai artėjo prie išsidėsčiusios kariuomenės. Per pusantros-dvi valandas visas laukas atsidūrė po vandeniu. Prisigėrusi vandens juoda riebi žemė visą karinę techniką įtraukė taip, kad virš žemės paviršiaus styrojo tik tankų vamzdžiai ir automobilių kabinos.

Federalinių ginkluotųjų pajėgų kariai bandė ant tvirtos sausos vietos ištraukti bent jau tą techniką, kuri stovėjo arčiau lauko krašto. Kabino po du-tris tankus, bet trosai su trenksmu trūkinėjo ir nė vienos mašinos nepavyko ištempti ant tvirto, sauso pagrindo. Per kelias dienas čečėnai nuo stichijos įkalintos technikos nurinko viską, ką tik buvo galima nuimti, taip visą techniką paversdami karine prasme visiškai nenaudinga. Kitą naktį po to, kai tapo aišku, kad federalinių ginkluotųjų pajėgų šarvuočių ir tankų dalinys prarado kovines galimybes, Ičkerijos viceprezidentas Zelimchanas Jandarbijevas atvyko raportuoti Čečėnijos Respublikos prezidentui Džocharui Dudajevui. „Užduotis įvykdyta, laukiu tolimesnių nurodymų“, – šypsodamasis raportavo jis.

„Kokia užduotis, ką tu ten pridirbai!“ – Dudajevo akys išlipo ant kaktos. Buvusieji greta suprantamai išaiškino jam, kaip Jandarbijevas su savo apsauga be vienintelio šūvio išvedė iš rikiuotės šarvuočių ir tankų diviziją, sunaikindamas materialiąją jos dalį.

Dudajevas žengtelėjo Jandarbijevo pusėn ir skaudžiai davė sprigtą į jo trumpai kirptą, plinkančią galvą. Zelimchanas sutrikęs pažiūrėjo į Džocharą, pirštais trindamas skaudančią vietą. „Kuris pirštas?“ – Dudajevas ištiesė išskėstus pirštus Jandarbijevui. Šis tylėdamas žiūrėjo į Džocharą.

P.S. 2004 m. vasario 13 dieną Zelimchanas Jandarbijevas Rusijos teroristų buvo nužudytas Kataro sostinėje Dohoje, kartu su juo susprogdinto automobilio salone rastas 13-metis Zelimchano sūnus Daudas su daugybe kūno sužalojimų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija