Atnaujintas 2008 balandžio 18 d.
Nr.30
(1623)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Brazilijoje lietuvybė dar gyva

Benjaminas ŽULYS

Angelina Dirsė Tatarūnas –
Dirsytė Tatarūnienė pasakoja
apie Brazilijos lietuvius
Kazimiero DOBKEVIČIAUS
nuotrauka

Beveik visą gyvenimą Brazilijoje
dirbęs kun. Juozas Šeškevičius
yra tikras lietuvis patriotas

Toli nuo tėvynės

Kur tik negyvena lietuvių visame margame pasaulyje. Jų gausu didžiosiose užsienio valstybėse – JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Brazilijoje, Vokietijoje. Tiesa, tiksliai pasakyti, kurie tolimose šalyse gyveną mūsų tautiečiai yra tikri lietuviai, o kurie vien prijaučią lietuvybei, dabar sunku pasakyti, nes daug jų, ypač jaunesnės kartos lietuvių, net savo tėvų, senelių kalbos nemoka, Lietuvos istorijos nežino arba jos šiek tiek girdėję iš savo dar gyvų tėvų, kitų šaltinių. Tai suprantama – gyvendami svetimoje, nelietuviškoje aplinkoje, jaunesni lietuviai perima anglų ar kitą ten vyraujančią kalbą, pagaliau – mokosi ne lietuvių dėstoma kalba įvairaus lygio mokyklose. Pagaliau sukuria mišrias su tos šalies jaunuoliais ar merginomis šeimas.

Tik labai maža dalis kitataučių žmonų ir vyrų pramoksta lietuvių kalbos, domisi mūsų kultūra, papročiais. Dar liūdniau, kad atgavus Lietuvoje nepriklausomybę ir atsivėrus durims į Vakarus, ten plūstelėjo didelė banga mūsų tautiečių, ypač – jaunimo, gerų specialistų. Ši emigracija skiriasi nuo ankstesnių, nuo sovietų okupacijos metais buvusios emigracijos, kai daug lietuvių – mokslininkų, rašytojų, kunigų, ūkininkų į Vakarus bėgo siekdami išvengti sovietinio teroro, Sibiro tremties, kalėjimų.

Apie dar vieną emigraciją, jau beveik pamirštą, kalba „XXI amžiaus“ redakcijos viešnia iš Brazilijos San Paulo miesto, artima mūsų laikraščio bičiulė Angelina Dirsė-Tatarūnas – Dirsytė-Tatarūnienė. Tai – pirmųjų prieškario nepriklausomybės metų emigrantai, palikę tėvynę 1925 – 1930 metais. Angelina mažai pasakoja apie savo asmeninį gyvenimą, užsiėmimą, nebent tiek, kiek tai siejasi su lietuvių gyvenimu toje šalyje, milijoniniame San Paulo mieste, lietuvybe, katalikybe. Tai buvo ir tebėra jos gyvenimas, siekis regėti tame tolimame krašte lietuvišką trispalvę, girdėti lietuvišką žodį, dainą, šventą giesmę. Su kitais lietuvybės puoselėtojais ji daug metų aktyviai bendravo ir dabar palaiko glaudžius ryšius, lankosi jų ruošiamuose renginiuose, pati padeda juos organizuoti. Ji sklandžiai, beveik be akcento kalba lietuviškai, nors Brazilijoje valstybinė kalba yra portugalų. Mat kurį laiką Brazilija buvo Portugalijos kolonija, tad šios valstybės kalba įsigalėjo ir liko iki šiol. Tokių pavyzdžių pasaulyje yra ir daugiau.

Angelina gimė jau Brazilijoje, kur 1927 metais atvyko jos tėvai – ir čia praleido visą gyvenimą. Jai dabar 79-eri. Savo tėvų, senelių šalį, savo tikrąją tėvynę ji išvydo tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę. Čia ji jau ne pirmą kartą, aplankyti giminės, pažįstami. Nedaug jų esama, nes laikas daro savo pataisas kiekvieno mūsų gyvenimo kelyje. Poniai Angelinai atrodo, kad Lietuvoje dar mažai pamatyta, patirta, susitikta. Tai tarsi paraiška ateičiai.

O į Braziliją vadinamosios antrosios lietuvių imigracijos metu jos tėvai išvyko iš Rokiškio apskrities. Dera priminti, kad pirmoji imigracija į šią šalį vyko devyniolikto amžiaus septintame dešimtmetyje, o po kelių metų čia atvyko dar keletas tūkstančių lietuvių šeimų, kurios įsikūrė ir San Paulo mieste. Antroji imigracijos banga kilo 1926-1930 metais, kai į Braziliją atvyko apie 40 tūkst. lietuvių. Tarp jų buvo ir Angelinos tėvai. Lietuvius labiausiai viliojo nemokama kelionė į šią šalį ir galimybė pigiai įsigyti žemės, kas Lietuvoje buvo ne taip paprasta. Dirsių šeima, patarta gerų žmonių, pigia kelione nesusigundė, nes už ją vėliau vis tiek būtų reikėję susimokėti. O tai buvo dideli pinigai. Bet daug kas susigundė ir ilgai mokėjo kelionės skolas.

Darbdaviai atvykėlių nelaukė išskėstomis rankomis – jiems, kaip ir dabar, tereikėjo pigios darbo jėgos. O laisvos žemės ten buvo išties daug, tad už ją brangiai neėmė. Lietuviai sunkiai dirbo kavos, cukranendrių, kukurūzų plantacijose. Darbštūs tautiečiai, kaip ir kitose šalyse, turėjo gerą vardą, prakaitu užsidirbo pragyvenimui, statėsi namus. A. Tatarūnienė pasakoja, kaip jos tėvai susirentė savo pirmąjį būstą. Mat į Braziliją iš Amerikos buvo gabenami automobiliai ir kiekvienas jų dėl saugumo, patikimumo būdavo įpakuojamas į didžiules medines dėžes. O jos – iš puikaus tvirto medžio lentų. Pardavus automobilį, šios buvo išmetamos. Štai iš tų lentų sumanūs lietuviai ir rentėsi nors kuklius, tačiau vis dėlto gyvenamuosius namus. Tad pirmieji žingsniai buvo nelengvi, ir tik po kurio laiko šeima atkuto, prasigyveno. Nors ir buvo bendraujama su vietos gyventojais, viršininkais, bet nebuvo pamirštas lietuviškas žodis, malda. Suprantama, teko išmokti ir portugalų kalbos.

Reikia pripažinti, kad lietuvybė Brazilijoje buvo plėtojama ir oficialiai. 1921 m. gruodžio 9 dieną Brazilija pripažino Lietuvos valstybę de jure, 1929 metais San Paule atidarė Lietuvos konsulatą, kuris rūpinosi lietuviškų mokyklų Brazilijoje steigimu bei išlaikymu. Brazilija buvo viena iš tų valstybių, kuri nepripažino Lietuvos inkorporavimo į SSRS. Sutvirtindama šią poziciją, Brazilija 1991 m. spalio 4 dieną pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Dabar Lietuvai Brazilijoje atstovauja ambasadorius, reziduojantis Madride ir garbės konsulas San Paule. Brazilijai Lietuvoje atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Kopenhagoje. Brazilijoje gyvena apie 180 milijonų žmonių – tai didžiausia Pietų Amerikos šalis.

O Angelinai nuo jaunystės dienų rūpėjo lietuvių gyvenimas šioje šalyje, katalikybė, tautiečių kultūrinė veikla bei užimtumas. Ji dar buvo mergaitė, kai San Paule kunigo J. Valaičio iniciatyva buvo įsteigta Šv. Kazimiero lietuvių parapija. Tais pačiais metais San Paule buvo įkurta Brazilijos lietuvių Romos katalikų Šv. Juozapo bendruomenė, seniausia lietuvių organizacija Brazilijoje. Ši organizacija užsiima labdaringa veikla, puoselėja religines ir kultūrines tradicijas. O po kelerių metų kun. Benediktas Sugintas išrūpino žemės sklypą bažnyčios statybai San Paule. Jis vyko į Ameriką, Lietuvą rinkti aukų, rūpinosi statybos, kitais darbais.

Ilgai laukta bažnyčia

Ir štai 1936 metais San Paule buvo pastatyta bažnyčia. Tai buvo itin reikšmingas įvykis, dar labiau suvienijęs lietuvius, kitus milijoninio miesto tikinčiuosius. Joje ne vienerius metus vikaru buvo, anot pačios Angelinos, tikras lietuvis patriotas kunigas Juozas Šeškevičius, į Braziliją atvykęs antrosios sovietų okupacijos metais. J. Šeškevičius yra artimas „XXI amžiaus“ bičiulis. Be savo tiesioginių Šv. Juozapo parapijos vikaro pareigų, jis uoliai atliko daug kitų visuomeninių darbų, neimdamas už tai jokio atlygio. Kurį laiką buvo Šv. Juozapo bendruomenės pirmininkas, organizavo jaunimo vakarus, vadovavo jaunimo dramos būreliams, rengė vaidinimus, pagyvino ateitininkų veiklą. Be to, kvietė lietuvius mokytojus mokyti vaikus lietuvių kalbos. Į šį kvietimą atsiliepė pedagogai J.Valeikienė, H. Mošinskienė, J. Guiga, sesuo M. Kristina, kiti lietuviai. Sulaukęs garbaus amžiaus domisi pasaulio įvykiais, ypač – lietuvių gyvenimu tiek Brazilijoje, San Paule, Lietuvoje, išgyvena, kad ne visada jau gali dalyvauti lietuvių susiėjimuose. Gyvena patogiuose Šv. Povilo kunigų namuose, kur, kaip ir kiti jo bendraamžiai, yra rūpestingai globojamas, prižiūrimas. Dėl sveikatos dabar jis negali aktyviai dalyvauti renginiuose, todėl tautiečiai ir nebevargina jo kvietimais. Šiemet, kai nebuvo pakviestas į Vasario 16-osios minėjimą San Paule, su šypsena prisimena ponia Angelina, garbusis prelatas dėl to ne juokais užsirūstino, sakydamas, kad tokiai progai jėgų tikrai užtektų.

Apskritai lietuvybės plėtra San Paule suaktyvėjo, kai čia iš Lietuvos atvyko kunigų. Tiesa, vėliau kai kurie išvyko į Ameriką, kitur, tačiau kunigijos indėlis į lietuvybę Brazilijoje yra ženklus. Prie tokių šviesių asmenybių norėtųsi paminėti P. Ragažinską, A. Arminą ir kitus.

San Paulo bažnyčios klebonu dabar yra brazilas kunigas Eduardas, kuris šv. Mišias aukoja portugalų kalba. Gerai, kad vikaro pareigas eina lietuvis. Tai kunigas Jonas (ten jį vadina Chuanu) Dielininkaitis, kuris aukodamas šv. Mišias pamokslą sako lietuviškai, tuo patraukdamas į šventovę daugiau lietuvių. Ar daug jų lankosi šv. Mišiose? „Ateina gal dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt, tiksliai pasakyti sunku. Užtat per šv. Velykas, kitas svarbesnes katalikiškas šventes bažnyčia būna pilna tikinčiųjų, tarp jų – nemažai lietuvių“, – sako ponia Angelina.

Bažnyčioje jau apie 70 metų veikia bažnyčios lietuvių choras arba tiesiog San Paulo lietuvių choras. Ilgą laiką jam vadovavo Juozas Stankūnas, vėliau – Girdauskas, Ambrazaitis. Vėliau ir jiems išvykus, vadovauti chorui nebuvo kam. Tada šių pareigų ėmėsi vienas aktyviausių choristų Angelinos vyras Viktoras Tatarūnas. Pats tobulėdamas, jis apie 30 metų visuomeniniais pagrindais vadovavo šiam meno kolektyvui. Išėjus šiam šviesiam žmogui į amžinybę, vadovo vietą užėmė sūnus Audrius Paulius. Beje, jis su šeima gyvena maždaug už 60 km nuo San Paulo, bet nuolat atvyksta į repeticijas, koncertus, giesmių vakarus. Angelinos dukra Ana Paula ištekėjusi už italo. Nors vaikai sukūrė mišrias šeimas, jose užtenka erdvės ir lietuviškai dvasiai. Čia savo lietuvišką žodį nuolat taria ir Angelina. Akivaizdu, kad lietuvių kalba naujojoje kartoje užleidžia vietą brazilų kalbai. Dauguma lietuviškų šokių ratelių dalyvių jau nekalba lietuviškai. Tačiau yra ir vilties teikiančių atvejų. Štai šiuo metu lietuvių bendruomenėje aktyviai dirba lietuviškų šaknų visiškai neturinti brazilė Julija Ukai. Jos tėvas – japonas, motina – brazilė. Išmokusi lietuvių kalbos, Julija darbuojasi Brazilijos lietuvių veikloje.

Daug džiaugsmo bei vilties sukėlė 1977 metais Lietuvos aikštėje prieš bažnyčią pastatytas Laisvės paminklas – garsiosios V. Zikaro skulptūros kopija. Vienoje jos pjedestalo pusėje įrašyti žinomi patriotiniai žodžiai „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt“, kitoje pusėje – Vyties ženklas. Paminklas buvo pastatytas lietuvių imigracijos į Braziliją 50-ies metų sukakčiai pažymėti. Pašventinus paminklą, visi keliavo į Šv. Arkangelo Mykolo institutą, kur įvyko Vasario 16-osios minėjimas.

Kad lietuviai yra svetur gerbiami, byloja nemažai požymių. Antai savo tradicijas labai gerbiantys japonai surengė savo tautos festivalį, į kurį suvažiavo japonai iš 22 šalių. Į šį grandiozinį renginį buvo pakviestos ir lietuviškos organizacijos, kuriame lietuvių atstovai gražiai pasirodė.

Kalbant apie lietuvišką kultūrą Brazilijoje, galima paminėti, kad prieš Antrąjį pasaulinį Brazilijoje buvo leidžiami trys lietuviški savaitraščiai, veikė dešimt lietuviškų visuomeninių organizacijų, penkios pradinės mokyklos. Kad ir kokia varginga buvo to meto Lietuva, bet lietuvių mokyklas Brazilijoje išlaikė Lietuvos vyriausybė. 1956 metais San Paule įsteigtas lietuvių demokratinės spaudos komitetas, kuris platino lietuvišką spaudą, Rio de Žaneire lietuviai turėjo du sekmadieninius radijo pusvalandžius. Dar 1927 metais imtas leisti pirmas lietuviškas laikraštis „Birutė“, vėliau gyvavo skautų, ateitininkų bendruomenės. 1976 metais San Paule įkurta Brazilijos lietuvių jaunimo sąjunga, Pasaulio lietuvių jaunimo organizacijos padalinys. Jo nariai ne vien dalyvavo įvairiuose renginiuose, bet ir teikė Brazilijos žiniasklaidai bei valdžiai žinių apie tikrąją padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje, tautiečių trėmimus ir kt.

Dabar San Paule, be minėto lietuvių choro, veikia dvi šokių grupės – „Nemunas“ ir „Rambynas“, mažųjų šokėjų „Žilvitis“, gyvuoja skautų sambūris „Palanga“.

Kaip pasakojo Angelina, Brazilijoje leidžiama daug katalikiškų laikraščių bei žurnalų. Visą parą, t. y. 24 valandas, veikia keturi katalikiški televizijos kanalai. Prieš 15 metų savo veiklą pradėjo katalikiškas kanalas „Gyvenimo tinklas“, vėliau į eterį išėjo „XXI amžius“, „Naujoji giesmė“, o neseniai – „Švenčiausiosios Marijos suradimas“. Šie katalikiškų televizijų kanalai dirba visiškai be reklamų. Katalikiškas laidas transliuoja ir valstybinis kanalas. Brazilai ypač garbina apsireiškimų įvykius, juos garsina, skleidžia Tikėjimą.

Ypač įspūdinga Švenčiausiosios Marijos Aparasidos (Suradimo) bažnyčia, savo puošnumu bei didybe nenusileidžianti kitoms pasaulinio lygio šventovėms, sutelkianti gausybę tikinčiųjų.

A. Tatarūnienė kaskart grįžta prie lietuvybės Brazilijoje temos. Manoma, kad šioje šalyje prieš keletą metų buvo apie 150 tūkst. lietuvių kilmės piliečių. Bet tikrų lietuvių, kalbančių savo tėvų ir senelių kalba, yra mažuma. Net bendruose lietuvių susibūrimuose jaunimas dažnai tarpusavyje bendrauja ne lietuviškai. Aišku, kad tam įtakos turi visa daugiamilijoninės šalies aplinka, vietos papročiai. Štai ir jos vaikai... Džiugu, kad jie žino esą tikri lietuviai ir savo šeimose puoselėja savo tautos tradicijas, tikėjimą, meldžiasi lietuviškai. „Nors mūsų nedaug, bet ir negausus mūsų, lietuvių, būrys gali nemažai nuveikti“, – sako Angelina.

Viešnia trumpai užsimena apie gyvenimą Brazilijoje. Brazilija – turtinga savo gamtiniais ištekliais šalis, joje yra naftos, gamtinių dujų, anglies, geležies rūdos, iškasama aukso, sidabro, deimantų, kitų gėrybių. Žemės ūkyje vyrauja kukurūzai, javai, cukranendrės, kava, auginami galvijai, avys, naminiai paukščiai ir kt. Ypač gausūs miškų masyvai. Bet jie vis išpjaunami, nes medienos reikia baldų gamybai.

O gyvenimas – kaip ir kitose šalyse, su savo problemomis, sunkumais. Daug bedarbių, daug neturinčiųjų kur gyventi. Kaip sakoma, ten gerai, kur mūsų nėra. „Man brangiausia šalis yra Lietuva“, – sakė mūsų redakcijos viešnia.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija