Atnaujintas 2008 balandžio 18 d.
Nr.30
(1623)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Nesaikingumas

Didžiausia mūsų visuomenės bėda – nesaikingumas. Jis į žmonių sąmonę braunasi per reklamą, siūlančią vis daugiau vartoti, – nesvarbu ką ir kam. Alpinistai ir turistai puikiai žino, kas yra sniego ar purvo griūtis, – ji nušluoja viską, kas pasitaiko kelyje, ir pakliuvusiam į ją žmogui nedidelė tikimybė išgyventi.

Labai panašus į sniego griūtį ir mūsų nesaikingumas netgi laidotuvėse. Gėlės – tik pirktinės, namie išaugintos – netinka, o juo labiau spalvotos. Būtinai turi būti baltos, atvežtinės – tada velionis tikrai bus labiau pagerbtas. Gėlių būtinai vežimas – ir tik vainikų, krepšelių, ką ten puokštė. Ir būtina, kad būtų daugiau, negu neseniai palaidoto kaimyno. Ir dar užuojauta būtinai laikraštyje. Žinoma, ne viena, ir taip pasaka be galo.

Gražu papuošti karstą gėlėmis šalia žvakių... Filosofai tokį reiškinį vadina „kompensacija idėjų pasaulyje“. Mažai mylėjome artimą, kol jis buvo su mumis, nepasakėme gero žodžio, gal nepadėjome, o gal tiesiog neišklausėme. Kuo daugiau, kol buvo gyvas, velioniui nusikaltome, tuo brangesnį vainiką ar krepšelį atitempkime, kad visi matytų, kaip jį branginame. Deja, po laiko... Kokia ir kam iš to nauda. Velioniui – jokios. Jam reikia tik mūsų maldų, dvasinės pagalbos, nes jis jau žengia amžinybės keliu. Artimiesiems irgi jokios. Kartais nebūna kam nešti tų vainikų ir krepšelių laidotuvių procesijoje. Teko matyti, kaip įbruko kažkas krepšelį į rankas perkopusiai per devyniasdešimt metų parapijietei, atėjusiai palydėti kaimynės, su kuria kartu meldėsi toje pačioje bažnyčioje gal nuo pat vaikystės.

Bet kai kam yra ir naudos – tai krepšelių ir vainikų dirbėjų ir pardavėjų armijai. Nors įdėmiau pažvelgus ir pamąsčius, jie yra žemės kenkėjai. Kiek išpjaunama tujų, eglučių, kiek sunaudojama medienos. Bevystančios neišpirktos gėlės kaip tik krepšeliams... Kas, kad pirkėjas nespėjo nueiti į šermenis, o gėlės nuvyto. Viskas tiks – pagarbą velioniui parodysime.

O kas toliau? Apkrauna kapą, padaro gėlių, krepšelių, vainikų kalną ir... Toliau būna įvairiai. Vieni po savaitės kitos išmeta tą vežimą gėlių už kapinių tvoros. Kiti – neateina į kapus pusmetį ar dar ilgiau. Ir stovi ant sukritusios žemės nurudę suvirtę krepšeliai ir vainikai. Ir tik apie metines ar Vėlines sutvarkoma. O už kapinių tvoros kasmet išauga milžiniškas kalnas šiukšlių – ir ne vienas. Gėlės, krepšeliai, vainikai, kempinės, užrašų juostos – tai toli gražu ne visos šiukšlės. Dar keičiami antkapiai, senieji išmetami bet kur už tvoros. Išmetama ir žemė, nes reikia pirktinės, durpių mišinio – didesnė pagarba ir meilė velioniui bus parodyta. Išmetama nemažai plastiko ir stiklo, metalinių lempelių dangtelių. Šiukšlių kalnai, kaip ta sniego ar purvo griūtis, kaskart didėja. Ratas neužsidaro, o sukasi vis kylančia spirale kiekvienais metais...

Pabandykime ištrūkti iš griūties ir pradėkime elgtis kitaip. Užuojautą galime pareikšti žodžiu arba į voką įdėję užrašytą atviruką ir tą litą, skiriamą gėlėms. Tai bus parama velionio artimiesiems, o ne dirbtinių gėlių dirbėjams, gėlių vežėjams ir pardavėjams. Nevirs jūsų pinigai po savaitės šiukšlėmis. Dar viena nauda visai visuomenei – sutaupysime elektros ir medžiagų, kurios paleidžiamos vėjais, bet pirmiausia neniokosime žemės. Žemė visų žmonių. Mūsų tarpusavio saikingumas prisidėtų prie visų žmonių gerovės, kurios taip baisiai trokštame. Mes, žmonės, esame atsakingi vienas už kitą – už savo šeimą, parapijos bendruomenę, kaimą, miestelį, miestą. Pamąstykime. Sustokime, apsižvalgykime ir bandykime keisti įpročius. Nesaikingumo griūtyje žmogus gali išgyventi ir iš jos ištrūkti.

Albina PRIBUŠAUSKAITĖ

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija