Atnaujintas 2008 balandžio 18 d.
Nr.30
(1623)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Norite tikėkite, norite netikėkite...

Savo rašinį taip pavadinau dėl to, kad mano pašnekovai, su kuriais teko kalbėtis, nuolat kartojo šią frazę. Aš pats irgi ilgokai negalėjau patikėti šių mano pašnekovų, tiksliau, mano pakalbintos šeimos „išpažintimi“, kad taip gali paveikti žmogų ir visą šeimą šiandieninė katalikiška spauda ir dargi vaikiška?.. Beje, iš pradžių mano pašnekovai netgi sutiko, kad jų vardai, pavardės, tiksli gyvenamoji vieta būtų paskelbta, bet vėliau pergalvojo, motyvuodami, jog tai gali būti pasigyrimas, tiksliau, savireklama... Todėl juos pavadinkime, tarkim, Violeta ir Rolandu. Taigi, Violeta ir Rolandas – dar jauna šeima, prieš pusmetį atšventę savuosius 40-mečius.

Taupydamas laikraščio plotą ir brangindamas skaitytojų laiką, nerašau savo klausimų, kuriuos uždaviau savo pašnekovams.

V.: Su Rolandu susituokėme atšventę dvidešimtmečius, vienas kitą gerai pažinę dar mokyklos suole ir jau nuo tada vienas kitą pamilę, svajodami apie idealų šeimos židinį... Norite tikėkite, norite netikėkite, bet daug vargo turėjau, kol nusitempiau Rolandėlį prie altoriaus...

R.: Kai susitarėme tuoktis bažnyčioje, Violetai buvo lengviau. Ji užaugo tikinčioje šeimoje, todėl ir pati buvo tikinti, mokėjo poterius, ėjo į bažnyčią.... Aš užaugau bedieviškoje šeimoje, dargi ateistiškoje. Nežinojau kas tas Dievas, malda, kryžius.... Mūsų namuose nebuvo nei maldaknygės, nei kryžiaus, net švento paveikslo... Mano tėvai šventadieniais su kaimynais ir visokiais perėjūnais sėdėdavo prie butelio... Kai suskambėdavo varpai, kviesdami tikinčiuosius į bažnyčią šv. Mišioms, motina pasityčiodama sakydavo: „Davatkoms šeiką tarškina...“ Tai kur aš galėjau gauti tuos tikėjimo pagrindus?..

V.: Aš tavęs dėl to niekada nekaltinau. Padėjau pasikrikštyti, susitvarkyti Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo Sakramento reikalus, pasiruošti Santuokos Sakramentui. Tik po to pradėjau priekaištauti ir mūsų šeimoje kildavo kivirčai, kad tu po mūsų Santuokos nebenorėjai eiti į bažnyčią, netgi priešinaisi mūsų vaikelių Almutės ir Vytuko religiniam auklėjimui, neleidai prenumeruoti jokio katalikiško leidinio.

R.: Taip. Neturėdamas religinio pagrindo, vien tik dėl mudviejų Santuokos aš formaliai atlikau tavo paminėtus religinius reikalus. Tiksliau, iš meilės tau ir labai norėdamas su tavimi susituokti. Žinai, žmoguje įsišaknijusios bedievystės „velėnos“ taip greitai neįveiksi ir nepadarysi jos puria dirva, kurioje galėtų vešėti Dievo Žodis... Pameni, kai prieš septynetą metų tavo motina užprenumeravo mūsų sūnui Vytukui savaitraštį „Kregždutę“, kaip Naujametinę dovaną, aš tikrai tuokart pakėlęs balsą ir pasakiau : „Man gėda, kad laiškininkė atneš į mūsų namus kažkokį religinį laikraštį ir dar mūsų vaikui!..“ Net suplėšyti bandžiau pirmuosius numerius, sakydamas, kad mano vaikai nebus davatkos!.. Bet pamenu ir tą dieną, kai mūsų sūnelis Vytukas atbėgo pas mane su „Kregždute“ rankose ir savo gležnučiu piršteliu rodydamas į joje išspausdintą didžiulį kryžių, visas švytėdamas džiaugsmu, sušuko: „Tėveli, žiūrėk, mano nupieštą kryžių „Kregždutė“ išspausdino!..“ Pamenu, tai buvo Didžiąją savaitę prieš šv. Velykas... Pažvelgiau tada į džiūgaujantį sūnelį, į jo gležnučiais piršteliais nupieštą ir išgražintą didžiulį kryžių ir, norite tikėkite, norite netikėkite, bet mano skruostais nusirito skaudi ašara... Išėjau į kitą kambarį, kad niekas nematytų manęs verkiančio... Ilgai ir giliai apie viską tuomet mąsčiau... Verkiau, kad savo vaikystėje nemačiau kryžiaus ir neturėjau galimybės jo nupiešti ir dar jį parodyti visos Lietuvos vaikams, kaip tai padarė mano sūnus... Mąsčiau ir jutau, kaip iš manęs dingsta toji manyje vešėjusi bedievystės „velėna“, dabar jau palikdama manyje purią dirvą dvasiniams dalykams... Tada ir įvyko manyje tas „lūžis“, kurio, Violeta, tu taip laukei ir dėl ko iki tol mūsų namuose kildavo mažesni ar didesni nesutarimai, kivirčai... Ačiū tau, mieloji, ačiū uošvienei, ačiū „Kregždutei“, atkeliavusiai į mūsų namus, o labiausiai ačiū sūnui Vytukui, kuris savo nupieštu kryžiumi atvertė mane į tikėjimą... Norite tikėkite, norite netikėkite, bet tai tiesa!..

V.: Ačiū tau, Rolandai (čia ji apkabina ir pabučiuoja savo vyrą), kad visa tai permąstei, atmetei tau vaikystėje ir jaunystėje padarytas tėvų klaidas!.. Jau visas dešimtmetis, kai į mūsų namus laiškininkė, kurios gėdijaisi, atneša ne tik „Kregždutę“ (nors vaikai jau beveik suaugę), bet ir „XXI amžių“, „Artumą“ ir dar tą mažytį kasdieninės meditacijos leidinėlį „Žodis tarp mūsų“, kurį taip pamėgai. Gerai, kad atsiprašei kaimyno, kuris tau buvo atnešęs paskaityti „XXI amžių“, o tu jį net išvijai... Ar ne gražu, kai rytais arba vakarais drauge susėdę išklausome tavo pamėgtas katalikiško radijo „Mažosios studijos“ laidas, o sekmadieniais – televizijos laidą „Šventadienio mintys“. Ir bene laimingiausi pasijuntame, kai šventadieniais, parvažiavus Almutei ir Vytukui iš studijų, visi drauge nueiname į šv. Mišias. Pagaliau, ar ne smagu, kai iš mūsų namų dingo visokie nesutarimai, kivirčai, barniai? .. Pagaliau mūsų namuose yra Šventasis Raštas, religinių knygelių, ant sienos kabo šventi paveikslai...

R.: Iš tiesų net pats stebiuosi, kad nebebijau vadinamojo „davatkiškumo“, kad ne tik pats skaitau katalikišką spaudą, religines knygas, bet dar ir kitiems rekomenduoju.

Klausiate, ką norėčiau patarti toms šeimoms, kurios, kaip ir aš kadaise, nenori katalikiškos spaudos įsileisti į savo namus, šeimas?

Mielieji! Nėra dvasinės šviesos be katalikiškos spaudos. O kur nėra dvasinės šviesos – ten savo juodą darbą atlieka šėtonas... Jis ardo ir vienišo žmogaus, ir šeimos gyvenimo darną... Norite tikėkite tuo, norite netikėkite...

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Šilalė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija