| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Įspūdžiai iš Graikijos Saulutė Genovaitė Markauskaitė
Seniai kirbėjo mintis aplankyti Graikiją. Viliojo noras pažinti seniausią kultūrą, pamatyti vaizdingas vietoves, pasigrožėti kalnų ir jūros pakrančių grožiu. Lėktuvui nusileidus Solonikuose, mus pasitiko gidas Rytis ir persėdę į autobusą pajudėjom į Kalambaką nedidelį miestelį lygumoje, kurioje lyg milžiniški stulpai į dangų kyla uolos. Jų viršuje, kvapą gniaužiančiame aukštyje, stovi vienuolynai. Iš 33 vienuolynų šeši veikiantys. Aplankėme du Meteorų vienuolynus, lyg iš paukščio skrydžio stebėjome šventoves ir aplinkos panoramą. Vienuolyne daug freskų, ikonų ir kitų bizantiškų meno kūrinių. Kasmet čia mažėja vienuolių skaičius, nes labai griežta tvarka (ketvirtą valandą ryto keliasi, meldžiasi, tvarko aplinką, dieną bendrauja su lankytojais. Vienuoliai nevalgo mėsos, bet geria vyną). Pirmąją naktį nakvojome Kalambakoje. Kitos dienos rytą vykome į antikinius Delfus vieną žavingiausių Graikijos vietų, kurios istorija siekia Mikėnų periodą. Delfai tai žemės centras, kaip vadina graikai įsčios. Apolonas, Delfų dievas, meilės ir išminties dievas, menų šviesos rėmėjas. Jis ypač garbinamas Delfuose. Aplankėme Delfų archeologines įžymybes, Apolono šventyklas, muziejų, kuriame saugomos antikos laikų skulptūros. Delfuose esantis Kastalijos šaltinis (pasak legendos) amžinos jaunystės vanduo. Jį geria, juo prausiasi ir pasisemia kitai dienai... Vykstame į Lutrakį. Tai kurortinis miestelis, įsikūręs įlankoje netoli Korinto miesto, skiriančio žemyninę Graikiją nuo Peloponeso pusiasalio. Lutrakis garsėja maudynėmis, vandens versmių, garsiųjų krioklių grožiu ir pačiu kokybiškiausiu vandeniu Graikijoje. Graikai mielai bendrauja ištisas valandas, šnekučiuojasi, o geria mažai: viena stiklinė vyno ir viena stiklinė vandens. Maištaujančio jaunimo nėra. Kuklios mergaitės, nekrentantys į akį vaikinukai. Visur saugu, gali vaikščioti iki vėlumos, niekas nekliudo, niekas nieko nesibaimina. Deja, dėl dienos meto didelių karščių visas gyvenimas verda vakare iki vėlumos. Trečią dieną iš Lutrakio vykome į Korintą. Pirmiausia sustojome prie įspūdingo Korinto kanalo, kuris skiria Egėjo ir Jonijos jūras. Korintas tai saulėtas linksmybių miestas. Pertempti laivus sausuma buvo labai sudėtinga, todėl dar Nerono laikais iškastas 6 kilometrų ilgio kanalas. Korinte gimė apaštalas Paulius. Jis parašė du laiškus korintiečiams, vienas iš jų aiškina, kokia turi būti meilė. Korinte garbinama Afroditė, grožio deivė. Šioje vietoje atsirado pamokymas, kodėl baudžiamas žmogus, supykinęs Dievą. Sizifą Dievas nubaudė, pasak padavimo, jis rita ir rita ant Korinto kalno viršūnės akmenis, o šie rieda atgal ir taip be galo. Pervažiavę Korinto kanalą gėrėjomės Peloponeso pusiasalio grožiu. Deja, 2007 m. vasarą čia liepsnojo gaisrai, sudegė ištisi kaimai. Graikija degė keliose vietose. Gidas pasakojo, jog sudegė 300 kaimų, gaisruose žuvo apie 60 žmonių. Nukentėjusiems, jei pasakydavo, kad sudegė turtas, valstybė iš karto išduodavo 3000 eurų paketą, tiksliai nesurinkus duomenų. Todėl daugelis pasinaudojo kitų sielvartu, ypač čigonai, o paskui dingo... Už tai gresia 35 metai kalėjimo. Peloponeso pusiasalis užima 31 tūkst. kvadratinių metrų. Kalnų masyvai pavadinti Pilopo garbei. Tai mistinis žmogus, 4000 pr. m. e. buvęs karaliumi. Peloponesas gražiausia sritis Graikijoje. Čia prasidėjo pirmos kovos dėl nepriklausomybės, kurios paskui išsiplėtė į kitus miestus. Pusiasalyje įsikūręs Epiduaro uostas. Kalvas supa miškai, tyras sveikas oras. Čia IV a. pr. Kristų pastatytos šventyklos, gydyklos. Epiduaro amfiteatras 12 tūkstančių vietų akustinio meno šedevras, išlikęs iki mūsų dienų. Šioje archeologinėje vietovėje 3 a. prieš Kristų buvo pastatyta didžiausia sanatorija sveikatos šventykla. Vyko tikras gydymas: masažai, purvo vonios, įvairios mankštos. Kas sirgdavo psichine negalia, tiems parinkdavo teatrą pagal jų dvasinius sužeidimus. Autorių menas gydydavo sutrikusias sielas. Teatras siekdavo sielos gelmes, ir emociškai nugiedrintas žmogus pasveikdavo. Buvo įrengtos slaptos laboratorijos vaistams gaminti. Vaistų receptus pateikdavo garsusis Asklepijus per sapnus, o piligrimai ir žyniai visa tai patikėdavo žmonėms. Šalia sveikatos šventyklos buvo pastatytas stadionas. Sveikdami žmonės jame sportuodavo, norėdami atgauti dvasines ir fizines galias. Peloponeso pusiasalyje aplankėme Palamidi tvirtovę, nuo kurios atsiveria Argo nepakartojamo, nuostabaus grožio įlankos vaizdai. Tvirtovėje yra kalėjimas, muziejus, bažnytėlė. Iš ten vykome į senąją Graikijos sostinę Nafplionę. Čia patys gražiausi kiparisai, ryškiais rožiniais žiedais oleandros (deja, jos nuodingos). Tai seniausias antikinis miestas. Vėliau Graikijos sostinė persikėlė į Atėnus. Toliau keliavome į Mikėnus. Mikėnai seniausias Europos civilizacijos lopšys, apdainuotas Homero. Pervažiavome Mikėnų tiltą, kuriam 3500 metų. Aplankėme Trojos užkariautojo Agamemnono kapą karalių pilies griuvėsius. Atėnai vienas seniausių Graikijos miestų. Atėnų Akropolis su šventyklomis (Partenonas, Atėnų Nikės šventykla, Erechtėjonas su kariatidėmis) tai aukščiausia miesto vieta, iš kur matosi visas miestas. Ypač didingai atrodė Akropolis su visomis atstatomomis šventyklomis vakare. Atėnuose išlikę Antikos laikų statiniai, dauguma jų betoniniai. Šiandien sostinėje daug automobilių, o gatvės siauros. Sostinėje daugiausia gyvena emigrantai. Kiekvienam graikui namas šiame mieste yra svajonė (vienas kvadratinis metras kainuoja nuo 10 iki 12 tūkstančių eurų). Gatvėse slankioja šunų gaujos. Graikai nepaprastai juos lepina, įstatymas draudžia juos užmigdyti. Atėnai išsidėstę slėnyje: vasarą čia labai karšta, o žiemą tvyro smogas. Mieste važinėja tramvajai, yra metro, gatvėmis zuja daug baikerių. 1860 metais pastatytas universitetas. Didelė Atėnų nacionalinė biblioteka. Nepaprastai gražus naktinis mūzų kalnas ten Apolonas ir Atėnė globoja menus. Atėnuose pastatytas paminklas lordui Baironui, kuris daug padėjo graikams siekiant nepriklausomybės. Ten jis ir mirė nuo maliarijos. Aplankėme princo Otono žmonos gražų parką (jame palmės pasodintos 1834 metais), karo muziejų, paminklą Bėgantis atėnietis, gėrėjomės karių nacionaliniais rūbais ir ištverme. Apsilankėme olimpiniame stadione, kuriame telpa 50 tūkstančių žiūrovų. 2004 metais čia vyko dalis olimpiados renginių (šaudymas ir atletikos maratonas). Seniausias išminčius Solonas Atėnams sukūrė naujus įstatymus. IX a. prieš Kristų Atėnus valdė karaliai, tuo pat laiku atsiskyrė turtingi ir vargšai. VII a. prieš Kristų prasidėjo kovos. Tuomet Solonas panaikino skolas, suskirstė pagal turtą, iš 500 žmonių sudarė tarybą, įkūrė liaudies susirinkimus, išleido naujus įstatymus ir pats išvyko iš Atėnų. Vėliau valdė Solono sūnus. Graikijoje vyko karai su persais, spartiečiais. 1458 metais Atėnus užėmė turkai ir tik po 400 metų graikai išsikovojo nepriklausomybę. Turkų priespauda buvo žiauri. Nepaklusniuosius žiauriai kankindavo, graikų moteris prievartaudavo, krikščionims rankas kapodavo. O vaikus iki šešerių metų surinkdavo, išveždavo į Turkiją, paversdavo vergais ir jie jau nebegrįždavo. Po Atėnų aplankėme Solonikus. Solonikai turi du universitetus, senas Bizantijos cerkves. Aplankėme senąją miesto dalį ir Akropolį. Solonikai tai uostas, turintis muzikos rūmus. Daug mugių. Važiuojant per Graikiją stebino didžiulės alyvmedžių giraitės ir vynuogynų plotai. 60 procentų žemės užima alyvmedžiai. Gaminamas alyvuogių aliejus, dar Homero laikais pavadintas skystuoju auksu. Alyvmedis gali augti iki 1000 metų, geriausią derlių duoda nuo 40 iki 100 metų. Iš vieno medelio galima surinkti nuo 15 iki 20 kg alyvuogių. Aliejaus gaminimui uogos nukratomos specialia mašina. Pagal daržovių sunaudojimą graikai užima pirmą vietą pasaulyje. Augina citrusinius vaisius, kivi, arbūzus, melionus ir kitus vaisius. Saldumynus gamina iš medaus, vartoja daug įvairių prieskonių. Graikijoje žiema trumpa, vasara ilga. Daug saulėtų dienų. Vasarą graikai pasistato saulės baterijas prie namų ir sukaupia šilumą žiemai. Tai gana ekonomiška. Iš kalnų tekantį vandenį irgi surenka specialiai pagamintuose latakuose ir nukreipia į rezervuarus. Iš jų vasarą laisto medvilnės, alyvuogių ir apelsinų giraites. Graikijoje daug užutėkių, juose gausiai auginamos žuvys dideliuose tinkluose, stovinčiuose vandenyje. Graikai dėl žemės drebėjimų nestato daugiaaukščių namų. Miestuose patys aukščiausi namai trijų keturių aukštų. Kaimuose namai žemi, nedideli, stogai dengti raudonomis čerpėmis, langai dengiami nuo tiesioginių saulės spindulių. * * * Graikai turi daug šventųjų ir daug švenčių. Švenčia atlaidus, vardadienius (vardai krikščioniški), Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas, Nepriklausomybės dieną (gegužės 25-ą), Sekmines, Žolinę. Per Naujuosius metus kepa šventinį pyragą, į kurį įdeda monetą. Kas tą monetą randa, tas būna laimingasis. Velykos švenčiamos daugiausia kaime pas senelius ar prosenelius. Velykoms verda sriubą iš avinėlio kepenų, kiaušinius dažo tik raudonai tai džiaugsmo spalva, džiaugiamasi, kad prisikėlė Kristus. Graikai valgo daug. Po vaišių privalo likti maisto. Jų kulinarijos istorija siekia 3000 metų, ji jungia itališkos, balkanų ir ispaniškos virtuvės tradicijas. Iš savo patyrimo galiu pasakyti, kad maistas ypač skanus ir kokybiškas. Graikai yra kupini priešybių: mandagūs, bet gali ir apšaukti. Jie impulsyvūs, vaišingi, dėmesingi. Dažnai streikuoja, to moko ir vaikus. Dievina diskusijas. Tai patriarchalinė valstybė. Jaučiami skirtumai tarp miesto ir kaimo. Moters padėtis kaime nelengva ištekėjus turi būti namie su uošve ir vaikais. Vyrai gražūs ir galantiški. Lyginant su mūsų tauta, graikai nepasižymi darbštumu, jie niekur neskuba... Šias savybes galima priskirti ir tingumui. Kalnų masyvai, žydri jūrų vandenys, tūkstantmečių aura gaubiama graikų kultūra ir malonūs žmonės nepamirštami.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |