Atnaujintas 2008 m. liepos 11 d.
Nr. 53
(1646)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Šiluvos Lietuva neša jubiliejinę maldą Lurdo Marijai

Dalia TARAILIENĖ.

Lietuvos dienų Lurde organizatorė ir koordinatorė

Šiaulių vyskupo Eugenijaus
Bartulio kartu su kunigais
aukojamose šv. Mišiose
buvo meldžiamasi ir už Lietuvą

Nuo Šilinių atlaidų galvoje kir­bėjo mintis apie jubiliejines Lietu­vos dienas Lurde. Arkivyskupas S. Tamkevičius nuoširdžiai palaimi­no šią idėją. Beliko žodį paversti kū­nu...

Birželio 6-ąją iš visų Lietuvos kampelių į Vilnių skubėjo piligri­mai, pasiryžę atlikti nelengvą žygį į Lurdą. Kas šlubčiodamas rėmėsi lazdele, kas sėdėjo vežimėlyje, rū­pestingų rankų vežamas. Nemažą rūpestį kėlė tai, kad pažadėtoji sa­vanorių pagalba taip ir neatvyko... Kas padės iškelti nevaikščiojančius sunkius ligonėlius, kas veš jų veži­mėlius? Bet raminomės tuo, kad viskas Dievo valioje, - vykstame į dvasingą piligriminę kelionę, todėl kažkokia išeitis vis tiek bus.

Vilniaus Arkikatedroje Bazili­koje iškilmingos palydėtuvių šv. Mi­šios. Pirmasis keliaujančiųjų susiti­kimas Dievo namų aplinkoje, o ra­mybės palinkėjimas tartum sujun­gia visą margą minią į vieną ištiki­mą šeimą. Paskutinis palaiminimas ir mes - apie 150 piligrimų keturiais autobusais išdardame į platųjį pa­saulį. Nors tikėjomės, kad prisijungs daugiau kunigų, bet džiaugėmės ir tais keliais, kurie pasiryžo mus ly­dėti.

Oras nelepino. Ko gero, kelio­nės metu mes gavome viso mėnesio kritulių normą. Iš aukšto dan­gaus buvome merkiami, plaunami, skalbiami.

Bratislavoje pirmi netikėtumai -numatytos šv. Mišios perkeliamos į kitą bažnyčią. Kaip surinkti visus į vieną būrį? Vis dėlto Dievo malo­nės vedami suradome ne tik bažny­čią, bet ir vieni kitus... Mažutėje, ankštoje šventovėje labai gerai jau­tėme savo artimą (tiesiogine žodžio prasme), o malda ir giesmės plauk­te plaukė iš mūsų krūtinių.

Iš ryto jau sveikinome Austrijos sostinę Vieną. Ratukuose sėdintys piligrimai ir šalia žingsniuojantys palydovai patraukė ne vieno praei­vio žvilgsnį. Pasakiškas miestas ūžia kaip bičių avilys. Stebuklingai ne­pasimetame šioje triukšmingoje mi­nioje ir sėkmingai keliaujame per nuostabaus grožio miestą, išsilaikiu­sį tik dėl nepaprasto savo gyvento­jų pasiaukojimo. Pokaris austrų tautai buvo ypač sunkus: badas, su­griauti miestai. Bet tauta sugebėjo atsirinkti tikrąsias vertybes. Su­griautą Šv. Stepono katedrą neįsi­vaizduojamomis pastangomis atsta­tė per trejus metus(!), o teatrą - per dešimt metų. Nors tuo sunkiu me­tu miesto parkuose buvo augina­mos bulvės ir svogūnai, bet dvasią šie žmonės išlaikė stiprią.

Šv. Petro bažnyčioje lietuvių pi­ligrimai švenčia sekmadienį. Šv. Mi­šias aukoja kunigai Mindaugas ir Arnoldas. O giesmių skambumas! Aplankome ir šv. Donato palaikus,kažkada pargabentus iš Romos ka­takombų.

Naktis mus perkelia per kalnus į Italiją. Ryto saulę pasitinkame jau Venecijoje. Iškyla judėjimo sunkumų, nes, kaip žinome, Vene­cijoje nėra gatvių, o tik kanalai, ku­riuos jungia laiptuoti (!) tiltai. Ve­žimėlius tenka pernešti per šias kliūtis. „Indrajos" choro daininin­kai paslaugiai padeda. Šv. Mor­kaus bazilikoje vėl lietuviškos Mi­šios! Nuo kupolų šviečia auksinės mozaikos, vaizduojančios bibliji-nius siužetus.

O saulės nutviekstoje aikštėje mus pasitinka būriai balandžių. Ro­dos, mes kaip tie paukščiai keliame sparnus tolimesnei kelionei.

Šv. Antanas Lietuvoje žinomas ir labai gerbiamas. Vos ką pametus, lūpos šnabžda: „Šventasis Anta­nai..." Su ašaromis akyse ligoniai ir sveikieji piligrimai glaudžiasi prie šio šventojo karsto Paduvos bazili­koje, prašydami sau ir kitiems ypa­tingų malonių. Palaiminimų koply­čioje jaunas vienuolis bando išsiaiš­kinti mūsų tautinę kilmę, bet pas­kui nusprendžia visus palaiminti italų kalba. Toliau įspūdinga Šv. Justinos bazilika, kurioje saugomi šv. Luko ir šv. Mato palaikai.

Dar vienas svarbus susitikimas Turine - tai Kristaus įkapių drobu­lė, viena svarbiausių pasaulio relik­vijų, priverčianti kiekvieną susimąs­tyti apie Dievo meilę ir auką, kaip tos meilės rezultatą. Ar mes suge­bame bent maža auka išreikšti dėmesį ir meilę savo artimui? Abso­liuti ramybė prie sarkofago, kuria­me saugoma drobulė. Atrodo, nė vienas net nekvėpuoja, tokia čia spengianti tyla...

Saleziečiai priima į nuostabią šv. Pranciškaus koplyčią garsiojoje ora­torijoje. Šv. Mišiose tikrai pajunta­me šv. Jono Bosko dvasią. O, kad bū­tų daugiau tokių kaip jis, gal ir mū­sų gatvės „nesipuikuotų" sūnumis palaidūnais, smurtu ir skausmu...

Visą rytą autobusuose skamba giesmė, skirta Lurdo Marijai. Su ja įvažiuojame į šį, prieš 150 metų bu­vusį visai mažytį niekam nežinomą miestelį. Čia mūsų jau laukia dar trys autobusai iš Lietuvos.

32 ligoniukai su palydovais ir pa­siruošusiais pagelbėti savanoriais keliauja į ligoninę. Pirmą kartą Lie­tuva savo ligonius įkurdino tam skirtoje vietoje - ligoninėje. (Ačiū nuoširdiems ir supratingiems rėmė­jams, kurių dėka didžiulė ligoninės kaina mums tapo prieinama.) Kiti išsiskirsto kas kur. Miestelyje jau­čiasi jubiliejaus dvasia, labai daug įvariausių šalių piligrimų. Nors ir kliokia siaubinga liūtis, mes su vė­liavomis, simbolizuojančiomis Lie­tuvos dvasinį ir tautinį gyvenimą, traukiame į Nekalto prasidėjimo baziliką. Kai kurios moterys pasi­puošę tautiniais rūbais, slaugytojos -baltomis suknelėmis ir skarelėmis. Mūsų, piligrimų, per 300. Prie al­toriaus - aštuoni kunigai ir vysku­pas. Vaizdas tikrai didingas. Todėl malda už Lietuvą taip pat bus nuo­širdi ir galinga.

Tarp piligrimų ir vienintelė oficiali Lietuvos Respublikos atstovė, Sei­mo narė Vilija Aleknaitė-Abrami-kienė. Nejaugi tik ji viena surado laiko ir noro dalyvauti šiame, pir­mą kartą per 90 metų suorganizuo­tame renginyje?

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio žodžiai mus nukelia į gim­tąją Lietuvą. Už ją šiandien mes meldžiamės - už jos ateitį, sėkmę, išlikimą po saule. Kartu meldžia­mės ir už save, nes esam dalelė sa­vo tautos, savo valstybės. Išgirsk, Marija, mūsų prašymus, užtark ne visada tiesiais keliais einančią Lie­tuvą!

Pagal numatytą Lietuvos dienų programą antrąją dieną Eucharis­tiją švenčiame Rožinio bazilikoje. Jei Austrijos žmonės rožinio mal­da išmeldė savo valstybės nepri­klausomybę, tai gal ir mes, lietuviai, šioje bazilikoje pasižadėkime dau­giau dėmesio skirti maldai už savo tėvynę.

Popietinė Eucharistinė procesi­ja į didžiąją Pijaus X baziliką, kur vyksta ligonių palaiminimas. Tai at­gaiva kenčiančiam kūnui ir nusilpu­siai dvasiai. Patyriau neišpasakytą laimę, galėdama giedoti šioje didin­goje šventovėje. Rodos, niekad taip laisvai neskambėjo balsas, kaip šį kartą. Nepakartojama N.Žardo ari­ja „Mano angele, laimink mane" pasklido po didžiuliais skliautais ir palietė kiekvieną širdį.

Vakarėjančiame danguje įsižie­bia pirmosios žvaigždės, o tūkstan­tinėje rožinio procesijoje sužimba mažos žvakių liepsnelės. Ši judanti ugnies jūra visiems palieka neišdil­domą įspūdį. Slapčia pagalvoju, gal kada ir Šiluvoje bus tokios piligri­mų ir ligonių eisenos. Ir ne tik iš Lietuvos...

Ankstus rytas Marijos apsireiš­kimo grotoje. Kartu su anglų pilig­rimais aukojamos šv. Mišios. Jie santūriai tyli. Mes gal kiek drąses­ni, o ir mūsų giesmės skambesnės... Lietuvių kalba skaitoma evangeli­ja, lietuviškai išsakome savo malda­vimus. Po „gražiosios ponios" Ma­rijos, kaip ją įvardino šv. Bernade­ta, kojomis dedame savo prašymus, viltis ir padėkas. Ji, viso pasaulio Motina, apkabina mus savo meile ir duoda begalinę viltį.

Su tokiomis mintimis keliauja­me į maudykles. Tai dar vienas nuo­stabus, ypatingas išgyvenimas. Kas tai: naujas krikštas, naujas gimimas, apsivalymas?

Dar vienas štrichas Lurdo pa­veikslui yra Kryžiaus Kelias. Jis ne toks, kokį mes įpratę išgyventi. Tai Bernadetos Kryžiaus kelias, eina­mas kartu su Kristumi! Ar mes su­gebame nors retkarčiais savo kan­čią perkelti nuo Kristaus pečių?

Vakarėjant atsisveikiname su Lurdu, su šia nuostabia meilės ir ge­rumo oaze, su Švč. Motina Marija, turėdami viltį vėl čia sugrįžti.

Mūsų laukia ramybės valandėlė Taize bendruomenėje. Tyla sujun­gia mūsų mintis su dvasiniais išgy­venimais. Čia mes dar kartą pajun­tam Dievo veikimą per žmogų, sa­vo artimą. Kelionė tęsiasi. Gyveni­mo kelionė mums dar daug ką do­vanos, tik mokėkime matyti ir gir­dėti širdimi, kalbėkime meilės kal­ba.

Reginutė iš Utenos (19 metų serganti reumatoidiniu artritu, iš­kentusi 12 operacijų, jau 5-eri me­tai nebevaikšto. Į Lurdą vyko antrą kartą). Esu labai laiminga. Šį kartą visai nepavargau.Įgijau labai daug jėgų. Norėčiau dar kartą čia atvykti. Puoselėju slaptą svajonę, nes Mari­ja tikrai daug gali...

Mirenta iš Vilniaus (nuo 9 me­tų invalidė. Jau 6-ą dešimtmetį la­bai sunkiai vaikšto. Keliavo pirmą kartą). Pradžioje šiek tiek nerima­vau, bet labai norėjau vykti į šią ke­lionę. Žinojau, kad tai pirmas ir pas­kutinis kartas. Dabar, galvoju, kad reikėtų dar kartą nukeliauti. Esu la­bai laiminga, net nejaučiu savo skaudamų kojelių.

Reginutė iš Anykščių (36 metai po cerebralinio paralyžiaus, visai nejuda.Vyko antrą kartą). Kokia palaima! Susitikimas su Dievo Mo­tinėle man yra tikras stebuklas. Jei autobusas nuo Lietuvos sienos būtų apsisukęs ir grįžęs atgal, aš pati pir­moji būčiau vėl ten važiavusi. Nejau­čiau jokio kelionės nuovargio. Tik Marijos amžiną globą!

Alina iš Panevėžio (12 metų pa­ralyžiuota, labai sunkiai vaikšto. Pirmoji jos piligriminė kelionė). Vy­kau daugiau kaip piligrimė-turistė. Bet kasdien vis labiau jaučiau dva­sinius išgyvenimus. Esu tikrai labai laiminga. Ir jau ruošiuosi kitai ke­lionei.

Honorata iš Širvintų (serga vie­na iš šiais laikais labiausiai paplitu­sių piktybinių ligų). Važiavau visą laiką galvodama apie savo lemtį. Įgi­jau daug jėgų ir drąsos gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Gyveni­mas yra palaiminta kova!

Dar daug minčių lieka neišsaky­tų, bet tebūnie tai kitam kartui, ki­toms kelionėms, kitiems susitiki­mams piligrimo kelyje.

Vilnius - Lurdas - Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija