Atnaujintas 2008 rugpjūčio 29 d.
Nr. 65
(1658)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Metelių mozaikoje – maldos gėlės

Alvyra Grėbliūnienė

Kan. Vytautas Prajara

,,Nepražūsi, Dievas padės“

 Prieš 18 metų  ankstyvo pavasario darganotą dieną kunigas Vytautas Prajara atvyko, jo žodžiais  tariant, į krūmais ir brūzgynais apaugusią vietovę – Metelių parapiją. Kanauninkas visada buvo ir yra optimistas, visada tiki, kad bus gerai, rizikuoja ir būna gerai.  Nors žmonės ir ne visada jį suprasdavo, kartais girdavo, kartais peikdavo, palaikydavo ar tyčiojosi, jis nekreipė dėmesio – visada prisiminė Dievo Sūnų Jėzų, Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Savyje jis mato paprastą, nuodėmingą žmogų, siekiantį šventumo. O žmonės iš kunigo laukia daugiau, jį iškelia aukščiau. Parapijiečiai jį vadina klebonu, kartais Tėveliu. Dėkoja jam, kad jis yra šalia džiaugsmo ir skausmo valandą, kad supranta, užjaučia ir padeda, dėkoja už suburtą bendruomenę – Bažnyčią, už tai, kad klebonas savo mintimis, širdimi prisilietė prie parapijos gyvenimo. Vienas iš prasmingiausių jo darbų yra legendinės Kryžių koplyčios atstatymas ir Kristaus Kryžiaus kelio stočių įrengimas. Tiesa, jos neužbaigtos, dar reikia nutiesti taką. Už tai jam buvo suteiktas garbės kanauninko titulas.

Kiekviename Metelių parapijos kaime yra klebono paskirtas seniūnas. Jis geriausiai žino, ko reikia žmonėms, rūpinasi kalėdojimu. Kunigas džiaugiasi – šie žmonės labai atsakingai vykdo savo pareigas.

Ar jaunimas rūpi ne tik klebonui?

 Jau daug metų netoli Metelių, Kryžiuose, veikia katalikiško jaunimo stovyklos. Rugpjūčio mėnesį čia vyko konferencija-sąskrydis „Blaivybė mano bendruomenėje“. Pats kanauninkas iki Kristaus amžiaus  (33 metų) buvo abstinentas. Jis tai laiko tikru stebuklu. Prisiminė, kaip dar tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje prie Minsko, Gardine, prisiekė negerti, nerūkyti, nemylėti  mergaičių. Taip jau išėjo, kad išleisti į namus jis išprašė girtus karininkus, majorą. Vėliau juos aplankęs sužinojo, kad už tai majoras gavo pylos nuo aukštesnės valdžios. Tuo metu jaunuoliui  saugumas norėjo sutrukdyti įstoti į kunigų seminariją ir jam buvo pratęsta karinė tarnyba.

Klebono planuose (su rajono meru Artūru Margeliu jau aptarta) Meteliuose įrengti krašto jaunimo stovyklų centrą, „nes jaunimas – mūsų ateitis“. Šį planą įgyvendinti turėtų rajono savivaldybė.

Koplyčioje kiekvieno mėnesio pirmą šeštadienį aukojamos šv. Mišios už gyvybę, o kiekvieną sekmadienį prieš šv. Mišias kalbamas rožinis. Vis daugiau šioje stebuklingoje vietoje suteikiama Santuokos ir Krikšto sakramentų. Dar viena kanauninko svajonė – kad Kryžiai taptų dvasiniu centru.

Klebonas gerai sutaria  su valdžia, Seimo nariais ir Dievo mažutėliais. Jam visi lygūs, neskirsto pagal partijas ar užimamą padėtį. Nors prisipažino, kad iš pradžių buvo daugiau dešinysis, o dabar – visų, nes visi žmonės – Dievo vaikai. Jam norisi su jais bendrauti, kartu būti tarp jų. „Jei žmonės nenori, kad būtum, tai nusikratai dulkes ir eini toliau“, – evangeliniu palyginimu dėstė kanauninkas.

,,Malda – kaip šarvai“

Kanauninkas dėkoja visiems parapijiečiams, kurie jį supranta, nekritikuoja, o meldžiasi, nes „malda – kaip šarvai“. Jis yra puikus organizatorius – jam padedant  Metelių gyvenvietėje ir parapijoje buvo išspręsta daug materialių dalykų – tai pasiekta ir su maldos pagalba.  Malda – tai geriausia dovana išėjusiam į amžinybę ir esančiam šalia artimui, tai gėlės, kurios niekada nenuvysta. Kunigai taip pat daug meldžiasi už kitus: mirusius, girtuoklius, netikinčius. Neseniai  Meteliuose laidojo per 90 metų perkopusį parapijietį. Į laidotuves atvyko daug žmonių: jaunų ir pagyvenusių, senelių.  Daugelis  priėmė ir šv. Komuniją. Klebonas prisiminė kitas laidotuves, kai į paskutinę kelionę palydėjo jauną žmogų. Labai daug žmonių susirinko, bet Komuniją priėmė tik keletas. Ragino daugiau melstis už mirusiuosius, aukoti šv. Mišias, priimti Komuniją, taip pat melstis ir už gyvuosius, kuriems nė kiek ne mažiau reikalinga Dievo pagalba ir malonė.

 Visos klebono homilijos paremtos Dievo Žodžiu, suprantamos, aiškios. Jos moko kiekvieną, bet neįžeidžia, neužgauna. Prisimenu, kaip jis  kalbėjo jaunimui, kad visais gyvenimo klausimais atsakymus gali duoti tik Jėzus. Jis yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Palygino tikėjimą Dievu su mobiliaisiais telefonais. „Nematome, kaip ateina į jį žinutės, spalvotos nuotraukos, garsas ir kita, bet tie  nematomi dalykai veikia mus. Taip ir Dievas, Jėzus veikia per mus, bet mes Jų nematome“.

Muzika – tai Dievo dovana

Susidraugauti su jaunimu, pagyvinti parapijoje kultūrinį gyvenimą kunigui padėjo malda ir muzika. Jis sakė: ,,Pasimeldi, pagroji ir nesinervini, nepapuoli į piktosios dvasios įtaką, nenuveda į brūzgynus piktasis“. Muzika – tai Dievo dovana. Jos nereikia Viešpačiui, jos reikia žmonėms. Patinka klasikinė, liaudiška, sunkusis rokas – ne. Tik muzika yra antroje vietoje, o kunigystė – pirmoje. Groti pradėjo nuo 14 metų. Buvo labai uždaras, nedrąsus ir nekalbus, slėpėsi, nebendravo. Tie, kurie žinojo jaunuolio svajonę apie kunigystę, stebėjosi, koks iš jo bus kunigas? (Kunigą tikrai Dievas pakeitė – geras oratorius, nuoširdžiai bendraujantis.) Tada mama nupirko akordeoną. Pats išmoko groti.  Vidurinėje mokykloje orkestre grojo dūda, kariuomenėje – armonika, dabar kapeloje groja trimitu ir dūda.

Kokia ta kelionė į kunigystę

Kanauninkui šeima yra didžiausia vertybė. Jo kelias į kunigus prasidėjo nuo šeimos. Tai mama pirmiausia išmokė melstis ir vis klausdavo, ar persižegnojo, ar sukalbėjo maldelę. Po to Dievo malonė, kuri taip pat atėjo per šeimą. Igliaukos parapijoje šv. Mišioms patarnavo 16 jaunuolių. Iš jų tik V. Prajara tapo kunigu. Jo vaikystė buvo nelengva. Berniukas gimė 1961 metais Vesalavos kaime, Marijampolės rajone. Tėvas paliko šeimą, kai vaikui buvo 2,5 metukų.  Motina su dviem mažais sūnumis persikėlė pas savo tėvus, Mariją ir Mykolą Rutkauskus į Menštrakio kaimą. Čia gyveno iki 15 metų. Beje, močiutė vėliau anūkui sakė, kad nemirs tol, kol jis netaps kunigu. Mirė praėjus pusei metų nuo kunigystės šventimų. Mama Salomėja buvo labai pamaldi – kiekvieną sekmadienį kartu su vaikais ėjo 6 kilometrus į Igliaukos bažnyčią. Vykdant kolektyvizaciją, jų šeima buvo priversta palikti sodybą ir persikėlė į Igliauką. Vytautas iki kariuomenės nepraleido nė vienų sekmadieninių šv. Mišių. Nuo 15 metų buvo ministrantu. Tuo metu Igliaukoje klebonavęs A. Svarinskas jaunuolį skatino kunigystei. Paneigti ateistinėms pažiūroms klebonas duodavo knygų, ateidavo į namus, paaiškindavo. Nors mokykloje buvo vadinamas davatka, puskunigiu, bet bažnyčioje ir toliau lankėsi, skaitė skaitinius, vedė rožinio maldas, ėjo Kryžiaus kelius, procesijoje nešė šv. Kazimiero vėliavą. Baigė vidurinę mokyklą, atitarnavo kariuomenėje ir iš karto 1982 metais  įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Saugumas jį verbavo, grasino. Jaunuolis nepasidavė, nusistatė sau šūkį ,,Už Dievą ir Tėvynę“ ir seminarijoje įsijungė į pogrindinę veiklą, po apklotu daugino ,,Kroniką“, įvairias knygeles. Tik per užverbuotus kunigus saugumas susekė, vėl grasino, gąsdino, kad bus kaip kun. Juozui Zdebskiui. Seminaristas nepabūgo,  toliau dirbo pogrindyje, viską pavesdamas Dievo valiai. Jį palaikė ne tik religinis, bet ir tautinis motyvai. 1987 metais arkivyskupas Liudvikas Povilonis  Kauno Katedroje Bazilikoje  V. Prajarai suteikė diakono šventimus, o po savaitės – kunigo. Trejus metus vikaravo Garliavoje (klebonas Andriejus Gustaitis),  paskui buvo paskirtas klebonu į Metelius.

Meteliai, Lazdijų rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija