|
Drąsos ir brandos jubiliejus
Vilius BRAŽĖNAS
2009-ieji jubiliejinėmis žvaigždėmis nusagstyti metai. Neramios plunksnos publicistui neįmanoma nepastebėti Lietuvos vardo tūkstantmečio šešėlyje tūnančių spaudos jubiliejų. Pirmiausia, žinoma, dėmesį užkliudo jubiliato Vinco Kudirkos pagimdyto Varpo jubiliejus ypač kai galiu pasidžiaugti artimu tautinio mąstymo bendravimu su dviem atgaivinto Varpo redaktoriais. Antanas Kučys redagavo JAV atgaivintą žurnalą Varpas. Lietuvių tautos istorijon atsirėmęs publicistas Algimantas Zolubas redaguoja Vilniuje išeinantį žurnalą Varpas, kuris buvo atgaivintas Gulage(!), Vorkutoje. Į nepriklausomą Lietuvą kudirkinė Varpo idėja atnešta ant buvusio Vorkutos kalinio Edvardo Buroko patriotizmo pečių.
Nedažnai įvairių jubiliejų rikiuotėn įstoja ir lietuviškas dienraštis. Savą 100-metį šiemet švenčia Atlantą peržengusios Lietuvos žinios. Ir vėl Dievo man išnuomotų papildomų metų ir neramios plunksnos dėka galiu pasigirti paspaudęs susipažinimo ranką net trims Lietuvos žinių redaktoriams: Valdui Vasiliauskui, Jonui Kardeliui ir Antanui Rūkui. Su dviem pastaraisiais asmeniškai susitikau 1945 metais Vokietijoje, anglų okupacinėje zonoje, Detmoldo mieste. Jiedu pasitraukė į Vakarus, matyt, per pirmąją okupaciją (vėlokai), pamatę tikrąjį socializmo statytojų veidą. Detmolde buvo susibūrę lietuviai menininkai ir šiaip visuomenės žymūnai. Tarp nuo raudonųjų pasitraukusių operos žvaigždžių buvo J. Kardelio žmona Elzbieta Kardelienė. Detmolde buvo pastatytas (Tremtinių operos) Sevilijos kirpėjas. Ten, skautų stovykloje, įvyko (man) istorinis susitikimas su Vydūnu.
Į 2009 metų jubiliejinės piramidės viršūnę iškeltas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Ta sukaktis, nors ir svarbi, neturėtų nukreipti dėmesį nuo tautos išlikimui svarbesnių Laisvės kovų jubiliejų ir nuo lietuvių tautos ąžuolo pasaulio istorijon giliai įleistų šaknų. To ąžuolo šakų išsiplėtimą patvirtina archeologija ir net svetimi istorikai. Mūsų istorikams tiktų paieškoti to, ką, matyt, buvo suradę trys prieš keletą dešimčių metų mane sudominę JAV istorikai. Vienas atskirai, o du diskusijose JAV televizijos laidoje (neprisimenu kieno paskatinti) teigė, jog lietuviai (tiesiog Lithuanians!) nunešė kalbos ar apskritai kultūros apraiškas, užtinkamas už Himalajų kalnų. O tai turėjo įvykti ne prieš vieną tūkstantmetį.
Daug kas gali paminėti tūkstantmetį. Tačiau ar daug tautų gali, kaip istorijos kryžkelėje atsidūrusi lietuvių tauta, paminėti ką nors panašaus į rašalu ir/ar krauju parašytas Deklaracijas: 1918 m. vasario 16-osios, 1941 m. birželio 23-iosios, 1944 m. vasario 16-osios generolo Plechavičiaus Vyrai prie ginklo!, 1944 m. spalio 7 dienos Tėvynės apsaugos rinktinės mūšio prie Sedos, Lietuvos bunkeriuose bei kautynių giriose rašytą, Vanago su Vytautu apiformintą ir partizanų vadų susibūrime 1949 m. vasario 16-ą paskelbtą sensacingąją Deklaraciją, kaip 1990-jų metų Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto bei 1991-ųjų kruvinąją Sausio 13-osios Deklaraciją.
Tik kietų išbandymų, tik valstybingumo ir kovų už laisvę šimtmečiais tautos širdin ir sąmonėn įspausta negęstanti kibirkštis galėjo paskelbti pasauliui tiek ir tokių Deklaracijų. Net ne ginklu, o plunksna rašiusieji Lietuvos Nepriklausomybės aktus visais keturiais atvejais neabejotinai statė pavojun savas gyvybes, nes tai darė okupanto apsuptyje. O pasirašant 1941-ųjų Deklaraciją Lietuvos teritorijoje buvo net dviejų okupantų kariuomenės daliniai.
Matome, kad lemiamais atvejais tautoje iškilo vadovų veik visuose Laisvės kovos sluoksniuose. Jie sugebėjo išnaudoti istorinį momentą, neprarasdami masinių aukų kautynėse. Deja, didysis tautos praradimas įvyko okupacinės taikos metu.
Tad mūsų informaciniame eteryje monopoliniai išminties bokštai be reikalo pražilsta sielodamiesi dėl lietuvių tautos valstybingumo ir politinės brandos stokos. Užuot gąsdinę klausytojus dvasinio deficito šiaudinėmis baidyklėmis, jie verčiau sumažintų savo ir klausytojų kraujospūdį atidžiai pasvėrę vien tik Jubiliejinių metų susumuotą politinės nuovokos ir valstybingumo paveldo derlių. O vietoj gimnastikos recepte praverstų prirašyti tautiečiams, kad ir mažų, organizuotų būrelių patriotinę veiklą. Jei okupacijos ir išdavysčių sąlygomis Lietuvos labui galėjo iš visos Lietuvos susiburti partizanų vadai, sunku suvokti, kodėl Nepriklausomoje Lietuvoje patriotiškai nusiteikę lietuviai neišdrįsta bent kartą per mėnesį susitikti su penkiais ar tuzinu bendraminčių ateinančių savaičių veiklai aptarti ir praėjusių savaičių veikla pasidžiaugti.
Metų gale istorikų ir tiesos siekėjų laukia platesnė ir gilesnė įžvalga vertinant Vietinės rinktinės steigimą nacinės okupacijos rėmuose ir Tėvynės apsaugos rinktinės sušvytėjimą prie Sedos. Tarp kita ko, paaiškės, jog abiem minėtais atvejais įvyko lietuvių ir vokiečių siekių susikirtimas. Ir tai vyko grumtynių tarp Vermachto generolų ir Nacių partijos komisarų dėl politikos Lietuvoje fone siekiant panaudoti lietuvių laisvės troškulį saviems tikslams. Vienas svarus skirtumas buvo tas, kad Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybė buvo skirtingo kalibro nei Vietinės rinktinės vadovybė gen. P. Plechavičiaus asmenyje.
Įsidėmėtina, kad bent vieno kraujo lašo istoriniai prokurorai tyli apie Sedos kautynes, nors vien Sedos kapinėse, bendrame kape, guli 100 jaunų karių. Tai yra žymiai daugiau už vieną lašą. Be to, stebina tai, kad kartais gana akivaizdžiai apie tai vengiama kalbėti net patriotiniuose renginiuose bei pranešimuose, kur netgi derėtų tai priminti. Tikėkimės, jog nepaisant tūkstantmečio, nebus pamiršti žuvę už Lietuvą 1944 m. spalio 7 dieną. Padėkos nusipelnė tie, kurie suorganizavo, kad ir uždarą, 50-mečio minėjimą.
Apie Sedos kautynes daug dokumentinės medžiagos turi sukaupęs jų dalyvis dr. Vladas Kazlauskas. Jis yra netgi parašęs knygą Jie paniekino mirtį.
Taigi šiais jubiliejiniais metais ne tik istorikai, bet ir šiaip tiesos siekėjai neišvengs atsitrenkimų, lyg girioje į medžius, į lietuvių tautos drąsos ir valstybinio brandumo žėrinčius įrodymus.
© 2009 XXI amžius
|