Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežiaus susitikimas su mažaisiais misionieriais

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI šiltai bendravo su vaikais ir atsakinėjo į jų klausimus

Mergaitė drąsiai bendrauja su Katalikų Bažnyčios vadovu

Šventasis Tėvas pokalbyje su jaunaisiais katalikais prisiminė savo vaikystę

Brangūs vaikystės prisiminimai

Sekminių išvakarėse, gegužės 30 dieną, įvyko popiežiaus Benedikto XVI susitikimas į kurį susirinko daugiau kaip 7 tūkstančiai vaikų, priklausančių Popiežiškajai Šventosios Vaikystės asociacijai. Susitikimas vyko Pauliaus VI didžiojoje audiencijų salėje. Patvirtindamas, kad yra puikus komunikatorius, popiežius Benediktas XVI maloniai bendravo su jaunaisiais katalikais, atsakinėdamas į jų klausimus, prisiminė savo vaikystę.

Popiežius Benediktas XVI, kuris yra pamėgęs įvairiomis progomis atsakinėti į kunigų ar žurnalistų klausimus, tokio pobūdžio bendravimą su vaikais vedė jau antrą kartą per savo ketverius metus trunkantį pontifikatą.

Pirmoji „klausimų ir atsakymų“ sesija įvyko 2005 metų spalį, kada į Šv. Petro aikštę susitikti su Šventuoju Tėvu buvo sugužėję pirmąją šv. Komuniją priėmę Lacijos regiono vaikai. Tiek tuomet, tiek ir dabar bendravimas buvo labai nuoširdus, netgi optimistinis, nes Benediktas XVI paprastais žodžiais aiškindamas sudėtingus dalykus sugebėjo patraukti ir mažamečių dėmesį.

Pirmąjį iš trijų išsamiai atsakytų klausimų Popiežiui uždavė dvylikametė mergaitė Ana, kuri panoro sužinoti kaip skirtingi, priklausantys įvairioms kultūroms  žmonės gali sugyventi tarpusavyje be didelių ginčų ir konfliktų. Atsakydamas į šį klausimą Benediktas XVI pasirėmė savo vaikystės pavyzdžiui, kai su tėvais persikėlė gyventi į kitą nedidelį miestelį, turintį vos keturis šimtus gyventojų. Miestelio gyventojai, tarp kurių buvo ir turtingų ūkininkų, ir vargingų darbininkų bei amatininkų, vienas kitą gerai pažinojo, sutarė, netgi kalbėjo savo dialektu, todėl atsikėlusi Popiežiaus šeima pradžioje buvo lyg „užsieniečiai“. Kartais kildavo nesusipratimų, netgi ginčų, taip pat ir pradinėje mokykloje, kurią jaunajam Benediktui XVI teko lankyti, tačiau palaipsniui nugalėjo bendruomeniškumas ir susitaikymas. „Manau, kad tai yra  labai svarbu, – sakė Šventasis Tėvas vaikams. – Kartais žmogaus gyvenime būna ginčų, bet visada lieka gebėjimas susitaikyti, atleisti ir pradėti viską iš naujo, neleidžiant, kad kartėlis liktų širdyje“. Šią bendrystę paskatino Šventojo Rašto studijos tikybos pamokose, rengimasis pirmajai Išpažinčiai ir pirmajai Komunijai. „Mes supratome, kad Jėzus pats atėjo būti tarp mūsų ir kad Jis nėra tolimas Dievas, – aiškino Benediktas XVI. – Ir kai pats Jėzus ateina pas kiekvieną iš mūsų, tada mes esame broliai, seserys, draugai ir šitaip turime tarpusavyje elgtis“.

Popiežius pripažino, kad vaikystėje jo bendraamžiai „nebuvo šventieji“, turėjo savo argumentus, skirtingą socialinę padėtį ir skirtingus gabumus. „Bet tai buvo vienybė tiek su Jėzumi bendro tikėjimo ir bendros atsakomybės kelionėje, tiek mūsų žaidimuose, tiek ir darbuose“. Popiežius pastebėjo, kad nuo 1937 metų, taigi jau daugiau kaip septyni dešimtmečiai, jis negyvena tame miestelyje, bet su savo bendraamžiais liko draugais, nes „sugebėjome priimti vienas kitą, dalintis gyvenimo sunkumais“. Tokiu būdu nepaisant žmogiškojo silpnumo, per Jėzų Kristų ir Bažnyčią kiekvienas gali atrasti savąjį kelią į taiką ir išmokti gerai sugyventi.

Padaryti pasaulį Bažnyčios šeima

Antrą klausimą uždavė maža mergaitė Leticija, kuri tiesiog norėjo sužinoti ar būdamas vaiku Benediktas XVI svajojo tapti Popiežiumi. Tai labai asmeniškas klausimas ir jo atvirą atsakymą matyt įsimins visi Šventojo Tėvo biografai. „Atvirai kalbant aš niekada negalvojau apie tapimą Popiežiumi, nes buvau paprastas berniukas, gyvenęs mažame miestelyje, toli nuo didžiųjų miestų, užmirštoje provincijoje“, – aiškino Benediktas XVI. Jis pažymėjo kad jo šeimoje visi mylėjo ir gerbė tuometinį popiežių Pijų XI, kuris jiems buvo „labai garbinga figūra, beveik kaip iš kito pasaulio“, visų jų dvasinis tėvas, bet kartu žymiai viršesnis už kitus.

„Turiu pasakyti, kad ir šiandien man sunku suprasti, kodėl Viešpats pagalvojo apie mane ir paskyrė šiai tarnystei, – prisipažino vaikams popiežius Benediktas XVI. – Bet aš priimu visa tai iš Jo rankų, net jeigu tai yra kažkas nepaprasto ir atrodo ne mano jėgom. Viešpats man padeda“.

Trečiąjį klausimą uždavė berniukas Aleksandras, kuris paklausė, kaip vaikai gali padėti Šventajam Tėvui skelbti Evangeliją. Atsakydamas Popiežius pirmiausia nurodė bendradarbiavimo Šventosios Vaikystės asociacijoje svarbą, nes šiai struktūrai priklauso įvairių tautų mažieji Evangelijos skelbėjai. „Jūs esate kaip viena didelė šeima, kurioje kiekvienas dalyvauja Bažnyčios misijinėje veikloje“, – sakė Benediktas XVI. Jis išsamiau vaikams paaiškino tris svarbiausius veiklos elementus: bendrą maldą, Dievo Žodžio klausymą ir artimo meilės darbus.

„Malda yra realybė: Dievas klauso mūsų ir kada meldžiamės, Dievas įeina į mūsų gyvenimus, apsigyvena tarp mūsų, darbuojasi su mumis“, – sakė jauniesiems misionieriams Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad visų jų malda „gali pakeisti pasaulį“, kad ypač svarbi yra bendruomeninė malda, dalyvavimas liturgijoje, šventadienio Eucharistijos aukoje. „Sekmadienis be šv. Mišių, didžiosios bendruomeniškos Bažnyčios maldos, nėra tikrasis sekmadienis“, – tvirtino Popiežius. Jis paaiškino, kad vaikai gali daug padėti paskatindami melstis tuos bendraamžius, kurie namuose nesimeldžia ar net nemoka maldų, kadangi „meldimasis su kitais yra jų įtraukimas į bendrystę su Dievu“.

Benediktas XVI taip pat pakvietė vaikus išmokti klausyti, ką „Jėzus mums kalba“ per Šventojo Rašto pažinimą. Su tokiu gilesniu asmenišku Jėzaus pažinimu, Viešpats įeina į mūsų gyvenimą, o per Jo dalyvavimą mūsų gyvenime, įeina į pasaulį. Kalbėdamas apie trečiąjį misijinės veiklos aspektą, dalijimąsi su kitais materialinėmis gėrybėmis, ypač su tais, kurie mažiau apdovanoti, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog tai reiškia Dievo meilės sklaidą. Solidariai turime pagelbėti kitiems, toleruodami jų skirtumus ir neatstumdami jų. Taip mes tampame viena šeima, didele „Bažnyčios šeima“, „misijine šeima“ ir padarome „Evangeliją mūsų pasaulio realybe“.

© 2009 „XXI amžius“