2009 m. liepos 8 d.
Nr. 52
(1744)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Turkija niekad nepripažino Lietuvos okupacijos“

Turkijos nepaprastasis
ir įgaliotasis ambasadorius
Lietuvoje Oguz Ozge

Su Turkijos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvoje Oguz Ozge kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Po pirmojo mūsų interviu prabėgo keletas mėnesių. Tas interviu susilaukė nevienareikšmės mūsų skaitytojų reakcijos. Norėčiau Jums užduoti kelis klausimus, kuriuos mums po interviu pasirodymo uždavė „XXI amžiaus“ skaitytojai. Pirmiausia jiems rūpėjo sužinoti, kaip elgėsi Turkija, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos 1940 metais. Taip pat mūsų skaitytojai klausia, kokie Turkijos ir Lietuvos santykiai buvo iki 1918-ųjų metų. Ar Turkija smerkė carinės Rusijos agresiją prieš Lietuvą, ar pataikavo Rusijos carams, kaip pataikavo kai kurios krikščioniškos, katalikiškos Europos valstybės?

Turkijos Respublika niekada nepripažino Lietuvos Respublikos okupacijos, kurią 1940 metais pagal 1939 metų Ribentropo-Molotovo paktą įvykdė Sovietų Sąjunga. Turkijos Respublika visada palaikė šalių, susikūrusių pagal tarptautinę teisę, suverenumą ir teritorinį vientisumą. Ketvirtą dešimtmetį Turkija ir Lietuva palaikė draugiškus dvišalius santykius. Kaune Turkijos Respublika turėjo savo diplomatinę atstovybę. Abi šalys 1930 metais pasirašė Draugystės sutartį, o tai rodo buvus gerus tarpusavio santykius.

Turkijos Respublikos pirmtakas – Otomanų imperija – palaikė labai gerus santykius su Lenkijos–Lietuvos valstybe. Otomanai niekada nepripažino 1795 metų Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo padarinių ir jų neįteisino. Otomanų imperija taip pat nepritarė 1831 ir 1863 metų sukilimų numalšinimui. Ji tada priešinosi Rusijos imperijai, kadangi Rusijos carai visada puoselėjo ketinimus užgrobti Turkijos sąsiaurį, kad galėtų išeiti į šiltus Viduržemio jūros vandenis. XX a. pradžioje Otomanų teritorijoms iškilo grėsmė iš Rusijos, Austro-Vengrijos ir Didžiosios Britanijos imperijų pusės. Dėl šios priežasties Otomanai buvo užimti savo teritorijų gynyba ir Europoje negalėjo vaidinti svarbesnio diplomatinio vaidmens.

Po interviu man kai kas priekaištavo, kodėl Turkijos ambasadoriaus nepasiteiravau apie katalikų kunigų persekiojimą Turkijoje. Man buvo nurodoma, kiek katalikų kunigų per pastaruosius keliasdešimt metų buvo nužudyta Turkijoje. Gal galėtumėte patikslinti šią informaciją. Ar tikrai šiandien Turkijoje persekiojami katalikai? Ar dėl tų katalikų kunigų mirčių nėra kaltos kai kurių priešiškų valstybių, nenorinčių, kad Turkija būtų priimta į Europos Sąjungą, intrigos? Ar tie incidentai iki galo ištirti? Kas daroma Turkijoje, kad tokie dalykai nepasikartotų?

Tiesa, kad Turkijoje per tam tikrą laikotarpį buvo nužudyti keli katalikų kunigai. Tokie atvejai reti ir jokiu būdu jais remiantis negalima daryti apibendrinimų. Po šių tragiškų incidentų žmonės Turkijoje audringai reiškė savo nepritarimą. Turkijoje išpažįstama daug religijų. Katalikai, krikščionys ortodoksai, žydai bei kitos religinės grupės Turkijoje laisvai gali išpažinti savo tikėjimą. Tai garantuoja Turkijos konstitucija. Aš negalėčiau komentuoti, ar buvo provokacijų, paskatinusių tas žmogžudystes. Galiu tik pasakyti, kad tie, kas nori destabilizuoti Turkiją, suardyti tarp Turkijoje gyvenančių religinių bendruomenių vyraujančią pusiausvyrą, galėjo pakurstyti tas žmogžudystes. Tačiau konkrečios informacijos aš neturiu. Kunigų žmogžudysčių Turkijoje vykdytojai buvo surasti ir griežtai nubausti. Jiems skirtos ilgalaikio įkalinimo bausmės. Kaip žinote, mirties bausmė Turkijoje nebetaikoma.

Internetinis portalas www.slaptai.lt rengia videointerviu su kurdų tautybės žmonėmis, kurie viešai prisipažįsta, jog buvo užverbuoti Rusijos specialiųjų tarnybų ir jiems įsakyta kenkti Turkijos įvaizdžiui pasaulyje. Pavyzdžiui, šaukti apie pažeidžiamas kurdų teises, persekioti katalikų kunigus, kurstyti musulmonus fanatikus kruvinam karui prieš kitų tikėjimų bendruomenes, ypač prieš katalikus.

Man susidaro įspūdis, kad kurdais, kurie nori pažeisti Turkijos teritorinį vientisumą, galėjo naudotis keletas valstybių, tame regione turinčių savo interesų. Neturėdamas akivaizdžių įrodymų, negalėčiau smulkiau komentuoti tų valstybių elgesio.

Kokios naudos turėtų Europos Sąjunga, jei Turkija būtų priimta į šią bendriją? Turiu omenyje politiką, ekonomiką, taip pat ir kultūrinius dalykus.

Pirmiausia turėčiau pabrėžti, kad Turkijos priėmimas į ES gali duoti naudos abiem pusėms. Turkijos ekonomika pasaulyje užima 17-ąją vietą, o Europoje 6-ąją vietą. Neabejotinai Turkijos narystė ES praplės vidinę rinką, dėl ko daugelis ES kompanijų galės laisvai veikti Turkijos rinkoje ne tik pramoninės gamybos, bet ir paslaugų bei žemės ūkio srityse. Geopolitiškai Turkiją galima laikyti tiltu, jungiančiu Centrinę Aziją, Kaukazą ir Artimuosius Rytus su Europa. Turkija, būdama ES narė, gali palengvinti tiek Europos, tiek tų regionų tarpusavio ryšius. Turkija taip pat vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant taiką ir stabilumą Balkanuose, Centrinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Nevaržomo energijos resursų tiekimo alternatyvių maršrutų poreikis didina Turkijos, kuri galėtų būti Rytų – Vakarų ir Šiaurės – Pietų krypčių energijos skirstymo mazgas, reikšmę. Daugelis projektuojamų vamzdynų, įskaitant ir NABUCCO, kuriais planuojama tiekti gamtines dujas ir naftą iš Centrinės Azijos bei Kaukazo į Europą, eis per Turkijos teritoriją.

Turkija, esanti Rytų ir Vakarų, islamo ir krikščionybės kryžkelėje, turi ne tik simbolinę vertę, iš tiesų jai skirtas civilizacijų suartinimo vaidmuo. Kita vertus, Turkijos narystė pasitarnaus kaip įrodymas, kad ES yra ne vien krikščioniškas klubas, o pasaulietiška bendrija, išpažįstanti tokias bendras vertybes, kaip demokratija, žmogaus teisės ir įstatymo viršenybė.

Kodėl Turkijos narystės ES taip akivaizdžiai nenori Prancūzija ir Vokietija?

Kai kurios ES šalys narės nenoriai žvelgia į Turkijos narystę bendrijoje, besibaimindamos, kad Turkijos dydis, gyventojų ir ekonomikos dinamizmas gali visada būti jėga, į kurią priimant sprendimus reikės atsižvelgti.

Iš kai kurių šalutinių reiškinių galima įtarti, jog mintis apie galimą Turkijos narystę Europos Sąjungoje labai erzina Rusiją. Ar tai tiesa? Kodėl Rusija gali būti nesuinteresuota Turkijos naryste Europos Sąjungoje?

Neturiu aiškios informacijos dėl Rusijos pozicijos Turkijos narystės ES klausimu. Paprastai Rusijos vyriausybė šio klausimo nekomentuoja, nes šalis nėra ES narė.

Kaip jūs vertinate Lietuvos poziciją? Ar Lietuva turėtų labiau palaikyti Turkijos narystės ES idėją, ar vis dėlto Lietuvos pozicija užtektinai aiški, pragmatiška ir teisinga šiuo klausimu?

Mes vertiname Lietuvos požiūrį į Turkijos narystę. Lietuva remia plėtros procesą ir šiame kontekste į Turkijos narystę žvelgia teigiamai.

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija