2009 m. spalio 23 d.
Nr. 75
(1767)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Taisyklės turi tarnauti prasmei

Jau senokai Lietuvą vargina dvasinė krizė, bet žmonės į tai nekreipia dėmesio. Jau nuo praėjusio rudens pasijuto ir ekonominė, politinė bei dorovinė krizės, kurios kilo dėl dvasinės krizės. Kalbėsiu tik apie dorovinę krizę, nes pastaroji jaudina daugelį žmonių ir mane, kaip kunigą. Dora yra šeimos ir valstybės pamatas. Bolševikai išvijo iš mūsų žodyno žodžius Dievas, sąžinė, garbė, pareiga ir patriotizmas. Ir dabar Lietuvos likimą lemia politinės partijos, finansų magnatai ir mafijų klanai. Ir šios visos grupės parazituoja ant gyvo valstybės organizmo, jos nieko nekuria – tik griauna, jos demonstruoja neapykantą Lietuvai ir Laisvės kovotojams.

Ir nėra kito išsigelbėjimo Lietuvai, kaip visa širdimi grįžti prie Dievo. Ir valstybės, ir privačių žmonių gyvenimą kurti ant Dešimties Dievo įsakymų pagrindo.

Raseinių miesto istorija ir raseiniškių gyvenimas man yra žinomas – šešerius su puse metų gyvenau Viduklėje, o dabar esu Raseinių rajono garbės pilietis. Aš gerai įsiminiau Grimailos (raikomo pirmojo sekretoriaus), Skaivario, Butkaus, Stonienės ir kitų tuometinio vykdomojo komiteto herojų pavardes. Maniau, kad visi šie žmonės yra anos kruvinos okupacijos praeitis. Deja, ir dabar dar atsiranda panašių. O dabar „Kalnapilis“, „Švyturys“, „Utenos alus“ ir panašūs yra Lietuvos naikintojai.

Rugpjūčio 26 dieną Raseinių rajono savivaldybė nutarė pakeisti Žemaičio gimnazijos pavadinimą ir pavadinti Prezidento Jono Žemaičio vardu. Daugelis džiaugėsi tokiu pakeitimu ir laikė jį savalaikiu. Bet kai kam nepatiko – užkliuvo žodis „Prezidentas“. Prieš šį žodį pasisakė ir Lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė, ir Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje Vasilijus Popovas. Šiems valstybės gynėjams siūlyčiau padaryti ekskursiją į mišką – 12 km už Šimkaičių ir pamatyti generolo Jono Žemaičio-Vytauto bunkerį: gili keturkampė duobė, viename ir kitame duobės šone vienviečiai dviejų aukštų gultai. Per vidurį siauras praėjimas. Šiame bunkeryje gyveno keturi žmonės, čia net pusantrų metų gydėsi sužeistas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Bunkeryje drėgna, jame nuolat kaupiasi vanduo. O kaip sunku išpilti vandenį, kai iškrinta sniegas. Vasarą kankino drėgmė, o žiemą – šaltis ir drėgmė. O dar žmogaus fiziniai reikalai. Gauti maisto taip pat nelengva, ypač po kolchozų atsiradimo.

Prieš keletą metų šį bunkerį apžiūrėjo aukšti JAV karininkai. Ir jie negalėjo suprasti, kaip galima gyventi tokiame bunkeryje ir vadovauti laisvės kovai. Lietuvoje žuvo apie dvidešimt tūkstančių partizanų. O kiek pateko į nelaisvę ir žuvo lageriuose dėl sunkaus darbo, šalčio ir maisto stokos!

Partizanus nugalėjo ne sovietai, bet ilgas vergijos laikas, maisto ir šovinių stoka. Pasakoja, kad srities vadas S. Staniškis-Litas prieš mirtį turėjo tik vieną pistoleto šovinį, pažįstami surado dar du. Apsuptas partizanas galėjo tik nusišauti...

Manau, kad šie ir panašūs valstybės „gynėjai“, aplankę šį bunkerį, o tokių bunkerių buvo šimtai, nedrįstų trukdyti tiems, kurie nori didvyrišką partizanų kovą įamžinti ir juos pristatyti kaip idealius pavyzdžius dabartiniam Lietuvos jaunimui. O gal jie tarnauja ne Lietuvai?

Kai kurie Raseinių rajono savivaldybės nariai kreipėsi į Lietuvos Seimo atstovus Valentiną Stundį, Kazimierą Uoką, Gintarą Songailą, Arimantą Dumčių ir dr. Mantą Adomėną. Štai citata iš dr. Manto Adomėno atsakymo Raseinių patriotams: „Raseinių rajono savivaldybės tarybos ketinimas pavadinti gimnaziją Prezidento Jono Žemaičio vardu yra visokeriopai sveikintinas. Jis atliepia Seimo 2005 kovo 12 dienos priimtai Deklaracijai „Dėl Jono Žemaičio pripažinimo Lietuvos valstybės vadovu“, ir siekia skleisti bei diegti visuomenei, o ypač besimokančiam jaunimui, tos herojiškos dorybės pavyzdžius, kuriais grįstas nepriklausomos Lietuvos valstybingumas ir kuriuos Prezidentas Jonas Žemaitis įkūnija bei simbolizuoja.

Atsiliepiant į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos mokyklų vardų teikimo būdus, noriu pabrėžti, kad Prezidento Jono Žemaičio atvejis išties skiriasi nuo kitų prezidentų, kurių vardai tvirtai įsišakniję Lietuvos viešoje erdvėje ir istorinėje tradicijoje. Būtent norėdamas pabrėžti ir įtvirtinti Lietuvos partizanų tęsėjo valstybingumo statusą, LR Seimas priėmė minėtą deklaraciją. Prezidentas Jonas Žemaitis nėra plačiai žinomas, todėl praleidus prezidento titulą, mokyklos pavadinimas neatliks savo šviečiamosios ir auklėjamosios funkcijos. Be to, Lietuvių kalbos komisijos nustatyta tvarka yra stilistinio bei rekomendacinio pobūdžio, todėl jokios gramatinės klaidos pavadinus gimnaziją Jono Žemaičio vardu nebus. O tais atvejais, kai kalbos taisyklės nepažeidžiamos ir kalbos dvasiai nenusižengiama, taisyklės turi tarnauti prasmei, o ne prasmė turi būti aukojama taisyklėms.

Todėl visuotinai pritariu Jūsų savivaldybės tarybai ir rekomenduoju pavadinti gimnaziją garbingo Prezidento Jono Žemaičio vardu.“

Ir aš, kaip Raseinių garbės pilietis ir Laisvės kovotojas, manau, kad ir visi patriotai visa širdimi pritartų Raseinių rajono savivaldybės sprendimui ir LR Seimo nario dr. Manto Adomėno rekomendacijai.

Sėkmės ir Dievo palaimos!

Mons. Alfonsas Svarinskas
Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius,
Raseinių rajono garbės pilietis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija